Surengus pokalbį su kultūros sąjūdžio aktyvistais iš Prezidentūros atkeliavo padėka ir padrąsinimas, girdi, kultūros sąjūdis turi tęsti pradėtą darbą.

„Pokalbio metu nekart buvo pabrėžta ir pasidžiaugta tuo, kad dabar vykstantys procesai išryškino labai svarbų reiškinį, ir prie to prisidėjo kultūros bendruomenės ir kitos visuomenės pilietinis aktyvumas, t.y. pagaliau identifikuojama strateginė, tikroji, kultūros vieta visuomenės ir valstybės sąrangoje“, – kalbėjo prezidento vyriausioji patarėja J.Karpavičienė.

Nieko sau. Pagaliau prezidentas suprato kultūros vietą? Ką tai reiškia? Manau, prezidentas išgyvena iki šiol neregėtą tapatybės krizę.

Kas iš esmės yra ar turėtų būti Lietuvos prezidentas? Moralinis autoritetas. Jis privalo reprezentuoti tautos garbę ir orumą. Kur glūdi mūsų tautos pamatas, šaknys, maitinančios mūsų garbę ir orumą? Vienareikšmiškai – kultūroje! Kultūra yra mūsų minkštoji galia, pasitikėjimo savimi šaltinis. Ar prezidentas tai suvokia? Įtariu, kad prezidentas kultūrą supranta kaip tam tikrą formą, o ne kaip turinį. Bet ši krizė gal ir padės susivokti. Nors iki šiol to daryti nenorėjo – neigė, netgi kovojo su jį protinusiais kitaminčiais.

[[ge:lrytas:lrytas:39378006]]

Tai prasidėjo, tiksliau sakant, iškilo, ne šiemet ir ne pernai, o 2021 metų sausio 13-ąją, kai minėjome Laisvės gynėjų dieną ir dramatiškų Sausio įvykių 30-metį. Ta proga Nepriklausomybės aikštėje buvo surengtas minėjimas, kuriame kalbėjo valstybės vadovai, Sausio 13-osios kovotojai. V.Landsbergis, I.Šimonytė buvo nušvilpti. Vienintelis prezidentas, su lengva šypsenėle stebintis dešinės pakraipos politikų egzekuciją, sutiktas ovacijomis. Kodėl?

Todėl, kad prezidentas vengia kritiškai mąstančių piliečių. Jis vertina ir ieško jam pritariančių, dar geriau – jį liaupsinančių. Čia įžvelgiu nemažai puikybės ir kartu žmogiškojo pasiaukojimo stoką bei lyderio tarnystės vengimą.

[[ge:lrytas:lrytas:38614468]][[ge:lrytas:lrytas:39010950]][[ge:lrytas:lrytas:39279179]][[ge:lrytas:lrytas:39494096]][[ge:lrytas:lrytas:39825692]]

Prezidentas – ne popžvaigždė, kuriai terūpi kuo didesnė gerbėjų minia ar įspūdingi savo kūrybos kopijų pardavimai.

Prezidentas tarsi tėvas privalo ugdyti, kreipti, įkvėpti savo tautą sąmoningam ir prasmingam gyvenimui. Tai nelengvas darbas – čia reikia valios ir drąsos kartais būti žiauriai nepopuliariam.

Bet grįžkime į šiandieną. Atrodo, kad prezidentas, pataikaudamas populistams, gerokai įpjovė šaką, ant kurios ir pats sėdi. Ar jis įsivaizduoja savo autoriteto krizės mastą? Ką jis žada daryti, kai jam pasirodžius kultūros renginyje žmonės pradės švilpti ar skanduoti „gėda“? Ar besigindamas kartos sąmokslininkų žodžius, kad tai elito gauja siautėja? Toliau skaldys ir valdys?

Jei prezidentas nori atgauti kultūros bendruomenės pasitikėjimą, turi tučtuojau viešai atsiprašyti ir ištaisyti klaidą Kultūros ministeriją sugrąžindamas socialdemokratams. Kiekviena uždelsta diena kaip rūdys graužia prezidento viešąjį veidą. Ir, beje, jau nepadės jokie tarptautinės politikos sublizgėjimai, nes tai, kas vyksta čia, Lietuvoje, yra svarbiausia. Lietuvos žmonės yra svarbiausia.

A.Gelūnas taikliai rėžė: „Žmonės ir talentai – mūsų nafta ir dujos.“

Gal pakaks apie politiką. Juo labiau kad kiekviename blogyje yra gėrio pradžia, kiekvienoje krizėje slypi nauja galimybė. Niekada tiek daug nekalbėjome apie kultūrą, žiūrėk, ir iškalbėsime visą tiesą. To negana – gyvensime pagal ją. Ir čia iškyla svarbus klausimas: ar dar turime ambicijų?

Rugsėjo 24 dieną Vilniaus rotušėje vyko visuomeninis forumas „Vilniaus ambicija“. Jo organizatoriai Vilniaus miesto meras V.Benkunskas, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys, „Eika Group“ valdybos pirmininkas R.Dargis siekė atskleisti ypatingą Vilniaus plėtros potencialą. Meras įtikinamai pademonstravo savo ryžtą sugrąžinti Neries upę vilniečiams, o forume dalyvavęs ekonomistas N.Mačiulis pareiškė, kad laikas naikinti didžiųjų miestų žiedines savivaldybes ir Vilniaus rajoną prijungti prie Vilniaus miesto. Taip, girdi, sutaupytume daug laiko ir pinigų.

Man ši idėja visai patiko – suvieniję jėgas, ko gero, galėtume išspręsti daug problemų. Gal pavyktų dabartinio Vilniaus rajono teritorijoje pastatyti naują žiedinį aplinkkelį? Juk didžiausia sostinės bėda – transporto spūstys.

Vilniui reikia pagaliau užbaigti esamą magistralinį aplinkkelį. Ar matėte, kas darosi kiekvieną rytą ir vakarą Mykolo Lietuvio gatvėje? Kur 20 metų žadama Šiaurinė gatvė? Vilniuje trūksta mažiausiai septynių tiltų, jau nekalbu apie išsvajotą metro arba kitą greitaeigį visuomeninį transportą.

Forume buvo keliamos įvairios idėjos, tačiau pagrindinė žinia buvo ta, kad Vilnius jau pralenkė Rygą ne tik ekonomika, bet ir gyventojų skaičiumi. Esame Baltijos šalių sostinė! Kas toliau?

Atrodė, kad galbūt atsidūrėme keblioje situacijoje (negi pulsime pagal gyventojų skaičių konkuruoti su Varšuva), kol ant forumo pakylos nežengė architektūros studijos „Do Architects“ lyderė A.Baldišiūtė. Jos pranešimo tema – „Vilkpėdės transformacija 2080, nuo pramonės iki Venecijos“.

Pranešimas paliko stulbinamai puikų įspūdį ir dovanojo forumui ateities Vilniaus viziją (architektai, nepaisant politikų vangumo, vis dėlto kupini ambicijų ir atradimų). Pasirodo, Vilnius turi gamtinį deimantą, kurį nušlifavus gautume urbanistinį briliantą – Vilkpėdės rajoną. Žodžiu, turime unikalią galimybę plėtoti darnų miestą ne vien kiekybinių rodiklių kalba, bet ir išskirtine kokybe.

Kas ta Vilkpėdė? Su rajoną supančiais miškais tai maždaug 1000 hektarų Neries slėnio teritorija pietvakarinėje Vilniaus dalyje, kurios vertikali ašis – Savanorių prospektas.

Iš esmės Vilniaus miestas įsikūręs Neries slėnyje: Senamiestis, centras, Žvėrynas, Šnipiškės, Antakalnis – patraukliausi sostinės rajonai. Vilkpėdė, turinti daugiau kaip dešimt kilometrų paupio kranto, buvusi miesto pramonės teritorija, šiandien išgyvena gana stichiškos transformacijos laikotarpį. „Do Architects“ siūlomas Vilkpėdės urbanistinis projektas brėžia labai drąsią ir proaktyvią rajono plėtros raidą.

Turime pripažinti, kad, nepaisant susiformavusio pramoninio rajono stereotipo, Vilkpėdė yra labai svarbi gamtinė ir rekreacinė miesto dalis, pasižyminti įvairiu reljefu, biologine įvairove ir kraštovaizdžiu. Todėl čia reikia ir maksimaliai integralaus, visiškai unikalaus sprendimo.

Ką siūlo projektas? Visų pirma labai darnų miesto santykį su gamta: kiekvienas kvartalas turi priėjimą prie upės kranto arba kanalo, viešoji erdvė kiekviename kvartale yra gamtinė erdvė, kuriamos jungtys su aplinkiniais miškais pritaikant juos rekreaciniams poreikiams. „Grindos“ teritorijoje ketinama įkurti pramoginių laivų uostą, Vilkpėdės vandens miestą, aukštutinės terasos vandens kanalų tinklą. Planuojamas Vilniaus centrui būdingas kompaktiškas perimetrinis daugiafunkcis užstatymas.

Čia per tarptautinius konkursus galės pasireikšti viso pasaulio architektai – kuo daugiau įvairovės, kūrybos, fantazijos, tuo meniškai tvaresnis bus Vilkpėdės rajonas. Gamtos išteklius panaudoti miestiečių gerovei yra raktas į jos išsaugojimą – tik tiesiogiai patiriant ir atsakingai naudojant gamtos išteklius suvokiama tikroji jų vertė ir būklė. Taip teigia projekto autoriai.

Vilkpėdės teritorija tekanti Neris yra maitinama mažiausiai penkių šiuo metu kanalizuotų šaltiniuotų upelių. Bėga jie iš įspūdingo Panerių kalvyno, kuris susidarė paskutinio ledynmečio pabaigoje, kai tekantys vandens srautai išmoningai suraižė Neries slėnio šlaitus. Nuo viršutinės terasos iki šių dienų sruvenantys upeliai pripildys projekte naujai formuojamą vandens kanalų sistemą. Tokiu būdu tyru Vilkpėdės šaltiniuotų upelių vandeniu užpildyti vandens kanalai taps nuostabiais kultūrinio kraštovaizdžio biotopais.

Ar turime panašios transformacijos patirties? Aplankykime puikų pramoninės teritorijos konversijos pavyzdį – Paupio rajonėlį. Čia miesto plėtotojai „Darnu Group“ subūrė septynių lietuvių architektūros studijų pajėgas: tai „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, T.Balčiūno architektūros biuras, Ambraso architektų biuras, „JP Architektūra“ ir Kančo studija.

Unikalius kvartalų projektinius sprendinius pastebėjo ir puikiai įvertino ir UNESCO ekspertai. Paupys – pirmasis lietuviškas nekilnojamojo turto projektas, nominuotas prestižiniuose MIPIM apdovanojimuose tarp kitų keturių geriausių projektų savoje kategorijoje.

O dabar pamėginkime įsivaizduoti, kokį nuostabų rajoną galime sukurti konvertavę Vilkpėdę, kuri už Paupio rajonėlį didesnė daugiau nei 30 kartų.

Matau naująjį Vilnių. Vilniaus senamiestis atkūrus Gedimino pilį galėtų tapti Šiaurės Atėnais, o Vilkpėdė – Šiaurės Dubajumi.

Tereikia sostinės politikams drąsos ir ambicijos palaikyti architektų idėjas ir nuosekliai plėtoti Vilkpėdės transformacijos projektą.

Gerai, sugrįžkime prie ambicijų. Vis dėlto ar dar jų turime? Manau, kad didžiausia ambicija – būti išsilavinusia ir kultūringa tauta. Tada netrūks kūrėjų, plėtojančių ateities Lietuvą, bus ir ambicingų piliečių, vertinančių pažangą ir kultūrą.

Algirdas Kaušpėdas. Ar mes dar turime ambicijų? (2)