Bene įdomiausias epizodas vieno veiksmo melodramoje atstatydinant vos apsidairyti kabinete spėjusiam naujam kultūros ministrui – klausimas, kam priklauso Krymas?

Nežinau, kaip dabar, bet prieš porą metų to buvo klausiama iš grėsmės spalva pažymėtos šalies į Lietuvą atvykstančių piliečių. Irgi nežinau, koks atsakymas laikomas teisingu, bet silpną ryšį su kultūra turinčio ministerijos vadovo atsakymas Lrytas žurnalistei buvo paskelbtas skandalingu, dėl to ir ministro bendraamžei premjerei pasidarė „skaudu ir gėda“.

Iškart susidomėjau skandalo turiniu. Ilgesnį ryšį turėjęs su konditerija, kuri nėra kultūra (kultūra – tik kultūringas valgymas), jaunas ministras patylėjęs atsakė, kad okupuotas Krymas faktiškai priklauso Rusijai, o juridiškai – Ukrainai.

Taip iš tikrųjų ir yra. Kur skandalas? Paaiškėjo, kad iš anksto nepasiruošęs atsakinėtojas gerokai uždelsė atsakydamas ir net bandęs išsisukti, vadindamas klausimą provokaciniu. O juk atsakyti į tokį klausimą reikia žaibu, net paklausėjui nebaigus klausti. Ir pageidautina trumpai, be filosofijų.

[[ge:lrytas:lrytas:39824406]]

Rusijoje po garsiosios revoliucijos politrukai bemat pakeldavo antakius į filosofuojančius, dar prie caro gimusius, bet apsisprendusius įsidarbinti naujos valdžios struktūrose. Atsakymas turėjo būti trumpas, aiškus ir nedvejojant bolševikų tiesa.

Konservatoriai su liberalais, pasitelkę kultūrininkus, dalį tikslo – suardyti koaliciją – pasiekė. Reikia įvertinti – originaliai ir efektyviai pasiekė. Ir net su žodeliais „mes niekuo dėti“. Visuomenė, sąjūdis.

[[ge:lrytas:lrytas:39828685]][[ge:lrytas:lrytas:39846174]][[ge:lrytas:lrytas:39847797]][[ge:lrytas:lrytas:39831084]]

Nepasiruošusio atsakyti į klausimus ministro neliko. Jeigu iš „Nemuno aušros“ išlįs kitas kandidatas, sąjūdis tęsis. Jeigu kandidatas persikels į kitas ministerijas, lauks kiti sąjūdžiai, sveikatos, žemdirbių ir naujai sukurti.

Tol, kol bus mažumos Vyriausybė, kuri padirbs ne ilgiau nei iki kitos vasaros atostogų.

O rudenį – išankstiniai rinkimai. Gal net tuo pat metu kaip Prancūzijoje, kur laimės Le Pen. O kas laimėtų Lietuvoje? Manau, kad po bet kokių rinkimų, išankstinių ar normalių, bus kažkiek panašu į dabartinę Čekiją. Beje, laimėjusieji Čekijoje, gal pasidairę į Lietuvą, neeksperimentavę apsisprendė formuoti mažumos vyriausybę.

Šiuo metu socialdemokratai, atsidūrę sudėtingoje situacijoje, nusprendė vilkinti laiką. „Nemuno aušra“ teikia dar vieną kultūros pasaulį išmanantį kandidatą. Jeigu prezidentas užsispirtų ir patvirtintų teikiamą asmenį ir daugiau nebereaguotų į sąjūdį ar surastų būdą nuraminti, situacija stabilizuotųsi. Žinoma, tik permanentinės lavinos S.Daukanto aikštėje kaina.

Kad ir kaip ši istorija baigtųsi, ateičiai liks naujovė – skiriamus ministrus pirmą ar antrą kartą dar rinkti ir aikštėje. Nesvarbu, kad viena ar kita partija laimėjo rinkimus, skiriant ministrus jie turi rasti pritarimą iš įvairių sričių bendruomenių, kurios skelbiasi atstovaujančios visai profesinei sričiai. Dvigubi rinkimai. Tada iškils natūralus klausimas – kokia prasmė dalyvauti Seimo rinkimuose, jei ministrais bus paskirti arba prezidento (savi, nepartiniai, sąmokslų teorijų kūrėjai dar pridurtų – sektantai) žmonės, arba aikštėje. Visiška nesąmonė.

Deja, pasidavę spaudimui valdantieji pasuko chaoso keliu.

[[ge:lrytas:lrytas:39789567]]

Kol kas chaosas yra Seime, už jo ribų upė teka įprasta vaga. Tačiau krizei tęsiantis neišvengiamai susijauks ir „gatvė“. Prie slenksčio – biudžeto svarstymas. Jau iš tolo prognozuojama – biudžetas įtemptas. Vienas kultūrininkų protesto organizatorių skelbė jau matęs biudžeto projekte blogus skaičius kultūrai. Prioritetinės biudžeto eilutės – gynyba. Socialdemokratų programinis prioritetas – socialinė sfera.

Neišvengiama įtampa. Ji palaipsniui plinta visoje Europoje, taip pat JAV. Ryškiai šoktelėjęs reikalaujamas procentas nuo BVP karinėms išlaidoms tiesiogiai dalyvauja šiame procese.

„Amerika – pirmiausia“ vadovas paramą Ukrainai permetė Europai, bet pinigai ant medžių neauga. Į išankstinių rinkimų verpetą patekęs E.Macronas suabejojo brangiu „dronų sienos“ projektu. O ką jau kalbėti apie modernias, išmanias būsimas Europos karines pajėgas.

Peržvelgus kelerių metų Europos žemyninių valstybių biudžetų raidą, įprastos išlaidos karinei sferai lenkiamos kelis kartus, projektai milžiniški, kad nejučiom pagalvoji: o iš kur tiek pinigų? Prieš du mėnesius JTO generalinis sekretorius A.Guterresas, turėdamas omenyje socialinę sferą, įspėjo: stabdykite militarizaciją.

Man atrodo, kad pakartotas balsavimas EP dėl pasitikėjimo Europos Komisijos vadove, kurį pati U. von der Leyen skelbia esant inspiruotą Rusijos, yra susijęs su būsimu karu po ketverių penkerių metų ant žemės, kosmose ir vandenyse.

Dažnėja įspėjimai iš aukštų Briuselio tribūnų apie agresyvius Rusijos ketinimus kurios nors NATO valstybės atžvilgiu. Žvalgyba net turinti pokalbius šia tema, nors nepatikslinta, kieno su kuo ir kokiame lygyje šie pokalbiai.

Šiaip jau Rusijos propagandinėje žiniasklaidoje pokalbių karo tema ir apie galimas priemones „atšaldyti įkaitusias Vakarų smegenis“ yra daug. Pavyzdžiui, dar JAV vadovaujant J.Bidenui žinomas Rusijos politologas ir įtakingas ekspertas karo temomis S.Karaganovas išplatino straipsnį apie rekomenduotiną prevencinį branduolinį smūgį Vakarams.

Atvirai svarstoma, koks galėtų būti Rusijos atsakas į Ukrainai perduotas „Tomahawk“ raketas. Esą branduoliniam „dialogui“ reikėtų pasirinkti kurį nors neapgyvendintą Ukrainos plotą.

O Kaliningrado tema galima net knygą išleisti. Gal politikų necituojama, bet nurodoma žvalgybinė informacija yra apie kitus slaptus pokalbius Kremliaus požemiuose?

Žinoma, jokia pasaulio žvalgyba tokių pranešimų netikslina ir nekonkretina. Tad reikia tikėti ir nemurmant spartinti apsukas gynybai.

Mečys Laurinkus. Pasidavę spaudimui valdantieji pasuko chaoso keliu