Tokį mūšį dabar stebiu Lietuvos politinėje arenoje, tik taurės kol kas nėra. Viena komanda – opozicija su kultūrininkais, kita – „centras“, koalicija su pro sukąstus dantis pakenčiamu, bet reikalingu chamu, antisemitu, populistu „Nemuno aušros“ lyderiu. Grumtynių aikštė – be teisėjo, prezidento, kuris, pametęs švilpuką, kalba apie kitą sporto šaką.
Rungtynių transliacijų vedėjai aiškiai pakrypę į kultūrininkų komandą. Pirma „šaiba centrui“ (net vartininkui su vartais atsiduriant už ribų) – savaitės poste neišbuvęs kultūros ministras.
Tačiau tai esą dar ne pergalė, reikia kitos „šaibos“. Pergalė – mažumos Vyriausybė, kad „Nemuno aušros“ neliktų koalicijoje. „Centras“, kuriam pergalė – išlikti nesumažintam, nesutinka pasiduoti, kombinuoja galimą naują ministrą. Kultūrininkai kaupiasi naujam kėliniui.
Kaip ir visose rimtose rungtynėse, girdėti lažybos – kiek koalicija išgyvens. Mano manymu, dabartinė koalicija iki kadencijos pabaigos neišsilaikys. Prisimenu kol kas vienintelių išankstinių rinkimų Lietuvoje išvakares – 1992 m. Atlaikius Sausio 13-ąją ir valstybei sulaukus tarptautinio pripažinimo Seimas staiga pakriko ir faktiškai nebegalėjo dirbti.
Praėjus daug laiko ir ramiai analizuojant ano meto situaciją rimtą pakrikimo priežastį tarsi ir sunku rasti. Nerandant tokios net apibendrinama, kad po galingo nepriklausomybės atkūrimo maratono politikai tiesiog pavargo. Pritarčiau tokiam vertinimui

