Vadinamojo brandaus socializmo laikais buvo populiarus ledo ritulys, kurį iš tribūnų lydėjo šūksniai „šaibu, šaibu, šaibu – įvartį, įvartį, įvartį“. Po pergalės nugalėtojams atitekdavo taurė.

Tokį mūšį dabar stebiu Lietuvos politinėje arenoje, tik taurės kol kas nėra. Viena komanda – opozicija su kultūrininkais, kita – „centras“, koalicija su pro sukąstus dantis pakenčiamu, bet reikalingu chamu, antisemitu, populistu „Nemuno aušros“ lyderiu. Grumtynių aikštė – be teisėjo, prezidento, kuris, pametęs švilpuką, kalba apie kitą sporto šaką.

Rungtynių transliacijų vedėjai aiškiai pakrypę į kultūrininkų komandą. Pirma „šaiba centrui“ (net vartininkui su vartais atsiduriant už ribų) – savaitės poste neišbuvęs kultūros ministras.

Tačiau tai esą dar ne pergalė, reikia kitos „šaibos“. Pergalė – mažumos Vyriausybė, kad „Nemuno aušros“ neliktų koalicijoje. „Centras“, kuriam pergalė – išlikti nesumažintam, nesutinka pasiduoti, kombinuoja galimą naują ministrą. Kultūrininkai kaupiasi naujam kėliniui.

[[ge:lrytas:lrytas:39953702]]

Kaip ir visose rimtose rungtynėse, girdėti lažybos – kiek koalicija išgyvens. Mano manymu, dabartinė koalicija iki kadencijos pabaigos neišsilaikys. Prisimenu kol kas vienintelių išankstinių rinkimų Lietuvoje išvakares – 1992 m. Atlaikius Sausio 13-ąją ir valstybei sulaukus tarptautinio pripažinimo Seimas staiga pakriko ir faktiškai nebegalėjo dirbti.

Praėjus daug laiko ir ramiai analizuojant ano meto situaciją rimtą pakrikimo priežastį tarsi ir sunku rasti. Nerandant tokios net apibendrinama, kad po galingo nepriklausomybės atkūrimo maratono politikai tiesiog pavargo. Pritarčiau tokiam vertinimui.

[[ge:lrytas:lrytas:39580348]][[ge:lrytas:lrytas:39843407]][[ge:lrytas:lrytas:39681986]][[ge:lrytas:lrytas:39760927]]

Bet dabartiniam Seimui drauge su vyriausybėmis dar nebuvo nuo ko pavargti. Ramiai analizuojant dabartinę situaciją dalies gyventojų reiškiamo nepasitenkinimo esama valdžia priežastis lyg ir aiški – „Nemuno aušros“ dalyvavimas koalicijoje, konkrečiai dėl kelių jos vadovo sakinių, kuriuos kaip kiršinančius visuomenę įvertino teismai, nors galutinio sprendimo dar nėra. Tai ir viskas.

Minimi ir kiti „provokuojantys, nepriimtini“ odiozinės asmenybės pasakymai, kokių Europos politinėje erdvėje – nors maudykis.

Atmetimo apeigos jau kopia į antrus metus ir net pretenduoja į sąjūdinį mastą. Koalicijos branduolys, socialdemokratai, bjaurisi partnerio iš išskaičiavimo verbaline sklaida, tačiau reikiami daugumai balsai yra svarbiau.

Tikisi reikalingą aritmetinį vienetą išauklėti ar bent priversti susilaikyti. Į Lietuvą atvykusiam prašalaičiui apie krašto vidaus politiką nėra ko daugiau ir pasakyti.

Tikėtina, kad svečias gali paklausti: o kaip ruošiamasi problemą spręsti? Iš miglotų koalicijos branduolio pasakymų atrodo, jog premjerė pati, be „Nemuno aušros“ trigrašio, nuspręs, kas tinkamas vadovauti Kultūros ministerijai. Kultūrininkai tuo nepatikės, tai pro dūmus patvirtina ir premjerė, ir toliau rengs protestus. Gal reikia ištaisyti klaidą, pradėti iš naujo, be „vėžio“ – geranoriškai pataria svečias.

Deja, lengviausia taisyti rašybos klaidas, visos kitos klaidos – su pasekmėmis jų autoriui. Ypač politikoje. Mažumos Vyriausybė – tarpinė stotelė prieš pirmalaikius rinkimus. Būtų dar prancūzų variantas, kur tvirtinamas vis tas pats kelias dienas pabuvęs premjeras. Kita vertus, ne visi tikri, kad po paspartintų rinkimų bus jų pergalė.

[[ge:lrytas:lrytas:39790245]]

Lietuvoje po bet kokių rinkimų bus nekoks politinis vaizdelis. Mano požiūriu, dėl kvailų sprendimų kvailoje atgimusioje „šaibų“ sezono situacijoje vienintelė išeitis – apsiriboti pergale Kultūros ministerijoje ir esamos koalicijos sudėties Vyriausybei leisti kautis dėl būsimų valstybės projektų. Ir nepamiršti, kad net kokie nors paprasčiausi techniniai sprendimai netikėtai gali virsti reikšmingais.

Antai visiškai finansinis sprendimas dėl S.Cichanouskajos saugojimo akimirksniu buvo įvertintas kaip valdžios užsienio politikos pasikeitimas. Ir reikia aiškintis, kad ne, nepasikeitė, gerbiame ir globojame baltarusių opoziciją.

Tuo metu JAV atstovų neviešas susitikimas su A.Lukašenka ties trąšų terminalu artėja. Galvosūkis, kaip reaguoti.

Netikėtas D.Trumpo triumfas – taikos pradžia, svarbiausia – likusių gyvų įkaitų paleidimas su žeme sulygintame Gazos Ruože.

Kaip tai jam pasisekė, sunku pasakyti.

Dar prieš porą savaičių dvylikos punktų susitarimo projektas ekspertams kėlė šypsnį, esą D.Trumpas siekia Nobelio taikos premijos, bet po triumfo ceremonijos Egipte buvo priversti kasyti pakaušius dėl D.Trumpo ir jo padėjėjų užkulisinės veiklos. Tikriausiai tiek taika, tiek tie 12 punktų dar daug ką patirs, bet jau prasidėjo kokybiškai nauja nuo Biblijos laikų ne tik nuo saulės kaistančio regiono epocha.

Kiek supratau, Lietuva dar neskubės pripažinti Palestinos. Probėgšmais pamačiau V.Kudirkos aikštėje gana gausų būrį jaunų žmonių, raginančių tai padaryti.

Jaunoji karta vis aktyviau pradeda dalyvauti pilietiniame judėjime. Prieš dešimt metų atrodė, kad su Sąjūdžio kartos žmonėmis renginiai aikštėse ir pasibaigs.

Žiniasklaidoje D.Trumpo triumfas buvo bemat susietas su jo planais užbaigti karą Ukrainoje.

Visi jo pareiškimai baigti jį greitai ar po nustatyto termino, grasinimai sankcijomis ir pamirštant jas, draugystė su V.Putinu ir nusivylimai, pagaliau „Tomahawk“ Ukrainai, dėl kurių lyg ir apsispręsta, anksčiau priskirti D.Trumpo nežinojimui, ką daryti, dabar pradedami vertinti žvairuojant į Gazos Ruožą, kaip taktika ir pasakojimai visuomenei, kad politologai turėtų kuo užsiimti.

O iš tikrųjų ruošiamas „pokiliminis“ ne mažiau kaip dvylikos punktų taip pat epochinis įvykis. Jame esą dalyvaus tiek Rytai, tiek Vakarai, ir pagaliau bus aišku, kas valdo pasaulį.

Dėl kvailų sprendimų atgimusioje kvailoje „šaibų“ sezono situacijoje yra vienintelė išeitis.

Mečys Laurinkus. Vienintelė išeitis iš kvailų sprendimų sezono