Seimas slaptu balsavimu paskyrė socialdemokratą Julių Sabatauską Konstitucinio Teismo teisėju. Tuo metu prezidento siūlomas teisės profesionalas Haroldas Šinkūnas nesulaukė parlamentarų palaikymo.

Prezidentūra aiškina, kad tai – bandymas atkeršyti už vadinamąjį prezidento čekučių veto. Klausimas lieka atviras: kas iš tiesų nutiko, jei net skirtingo politinio spektro pusių politikai tvirtina, kad H.Šinkūnas vertas tapti Konstitucinio Teismo teisėju?

Minėtasis atmestas prezidento čekučių veto taip pat sulaukė dėmesio. Dalis parlamentarų teigia, kad Seimas negali balsuoti už įstatymus, kurie reguliuoja pačių Seimo narių atsakomybę. Pasak jų, tai prieštarauja Konstitucijai.

Tuo metu Vyriausybę krečia dramos: atleista krašto apsaugos ministrė, o naujojo kultūros ministro paieškos, panašu, dar užsitęs.

[[ge:lrytas:lrytas:39758882]]

Šios temos aptartos „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ su buvusiu Konstitucinio Teismo pirmininku, buvusiu Europos žmogaus teisių teismo teisėju, profesoriumi Egidijumi Kūriu.

– Tiek liberalesni, tiek konservatyvesni politikai, rodos, matė H.Šinkūną kaip vertą Konstitucinio Teismo teisėjo kėdės. Kaip jūs įvertintumėte, kas nutiko? Ar galime pateisinti politinį kerštą prezidentui už čekučių veto?

[[ge:lrytas:lrytas:40001870]][[ge:lrytas:lrytas:40016413]][[ge:lrytas:lrytas:39995495]]

– Man nepatinka žodis „kėdė“. Jis sudaro įspūdį, kad žmogus ateina pasėdėti kėdėje. Iš tikrųjų jis turėtų ateiti dirbti labai rimtą darbą. Mano nuomone, H.Šinkūnas yra vienas tų žmonių, kurie geriausiai tinkami šiam darbui.

Labai tikiuosi, kad ši istorija taip nesibaigs, nes atrodo, kad H.Šinkūnas tapo aplinkybių auka. Tai – labai negraži istorija, kuri negražiai kalba apie mūsų Seimą. Visi, stebėję teisėjų kandidatūrų pateikimą ir svarstymo procedūrą, matė, kad apie H.Šinkūną nebuvo pasakyta nei vieno kritiško žodžio. Visi kalbėjo tik teigiamai. Teisės ir teisėtvarkos komitete jo kandidatūrai, jei neklystu, pritarta vienbalsiai. Iš Seimo tribūnos taip pat niekas nepasakė nieko kritiško, o staiga – tokie balsavimo rezultatai.

Jie, manau, neatsitiktiniai. Neturiu vidinės informacijos, bet žiūrėdamas į balsų skaičių niekaip negalėčiau patikėti, kad šie rezultatai – tik individualių Seimo narių sprendimų dėka. Kažkas buvo koordinuojama, matyt, tyliai tartasi balsuoti prieš šią kandidatūrą. Kodėl prieš ją buvo balsuota – atskiras klausimas. Man atrodo, susideda keli dalykai. Viena – tai, kas susiję su Vyriausybe. H.Šinkūnas su tuo neturi nieko bendro, bet, matyt, tos įtampos vienaip ar kitaip atsiliepia.

Kitas dalykas gali būti susijęs su prezidento veto vadinamiesiems čekutininkams, arba, tiksliau tariant, čekistams. Veto buvo atmestas, bet, matyt, liko tam tikrų nuoskaudų tarp Seimo narių.

Čia – ne pirmas kartas, kai kažkas padaromas atpirkimo ožiu, nes Seimas nori pamokyti prezidentą. Šiuo atveju rezultatas labai negražus ir pati eiga buvo labai negraži.

Ši istorija kelia dar platesnę problemą – tikrai rimtą problemą, apie kurią dažniausiai neužsimenama. Konservatorių atstovas sako, kad tai – socialdemokratų kaltė. Negaliu paneigti šių žodžių – manau, kad dalis socialdemokratų tikrai balsavo prieš šią kandidatūrą. Tačiau socialdemokratų atstovė sako, kad opozicija iškrėtė tokį „šposą“.

Tai – labai negražu, nes visi gali balsuoti, kaip nori, bet kažkas meluoja. Man atrodo, kad čia yra rimta konstitucinė problema. Aš ją kelčiau taip: ar apskritai Seime gali būti slaptas balsavimas tais klausimais, kurių nenumato pati Konstitucija?

Reikėtų kelti klausimą, ar slaptas balsavimas apskritai atitinka Konstituciją, nes tai – savo pozicijos slėpimas nuo rinkėjų. Jei esi Seimo narys, turėk stuburą ir pasakyk, kodėl ir kaip balsuoji. Būk atskaitingas piliečiams.

[[ge:lrytas:lrytas:40039790]]

Daug Seimo narių balsavo prieš kandidatūrą, neišdrįsę burbtelėti nė žodžio kritikos.

Tai rodo didelę Seimo nebrandą ir užkulisines intrigas.

– Mano žiniomis, prezidentas dar kartą bandys teikti H.Šinkūno kandidatūrą. Pasižiūrėsime, kuo viskas baigsis.

– Labai teisingai padarys: negalima šitaip elgtis su žmonėmis, ypač tais, kurie nėra prasikaltę ir yra geri profesionalai, tinkami pareigoms, į kurias jie teikiami. Tai paprasčiausiai negražu.

Jeigu Seimas ar valdančioji dauguma nesugeba surasti žmonių į ministro pozicijas, jie tuoj nesuras žmonių ir į kitas pozicijas. Arba suras tokius, dėl kurių mums žandikaulis atvips.

– Dabar turime dar vieną politiką Konstituciniame Teisme – J.Sabatauską. Ar, jūsų manymu, nereikėtų jau šiandien J.Sabatauskui atsisakyti Seimo nario mandato?

– Aš jo vietoj neskubėčiau dėl vienos priežasties – jis gali nebeturėti, kur grįžti. J.Sabatauskas turėtų patausoti savo kėdę Seime, nes, būdamas paskirtasis Konstitucinio Teismo teisėjas, jis neturėtų dalyvauti įstatymų leidyboje.

Argumentų prieš J.Sabatausko paskyrimą – apsčiai.

Pirmasis ir svarbiausias – jo vieno pakanka – yra tas, kad J.Sabatauskas neatitinka Konstitucijoje nustatytų reikalavimų. Jis neturi dešimties metų teisinio darbo stažo. Viskas tuo pasakyta. Jis paprasčiausiai negalėjo būti teikiamas.

Tačiau Seimo Teisės departamentas pateikė vienos eilutės išvadą: įvertinę pateiktą Seimo nutarimo projektą, juridinės technikos požiūriu bei atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, pastabų neturime.

[[ge:lrytas:lrytas:40039787]]

Tai – burbulas, nes po trijų dienų tas pats departamentas pateikė kitą, išsamesnę išvadą, kurioje išaiškinta, kad teisiniam darbui, kurio reikalaujama, kai asmuo teikiamas į Konstitucinį Teismą, būtinas teisininko išsilavinimas. J.Sabatauskas visą laiką buvo tik Seimo narys. Atleiskite, bet Seimo nario darbas nėra tas, kuriam reikia teisininko išsilavinimo.

J.Sabatauskas teisės studijas baigė neakivaizdiniu būdu. Bet ir čia yra įdomus klausimas: kadangi jis vienu metu studijavo bakalauro ir magistro programą. Paprasčiausiais jis negalėjo būti priimtas į magistro studijas, būdamas tik trečio kurso bakalauro studentas.

Tas diplomas iš dalies buvo „nupieštas“. Konstitucinis Teismas 2008 m. nagrinėjo panašią situaciją ir nustatė, kad toks studijavimas apskritai neleistinas, bet jei diplomą kažkas tokiu būdu gavo – neatimkime.

Be to, tame nutarime pasakyta, kad asmuo, turintis ne teisinį išsilavinimą, gali būti priimtas į magistro studijas tik po išlyginamųjų studijų. J.Sabatauskas žiniasklaidai sakė, kad nenorėjo gaišti laiko išlyginamosioms studijoms. Darosi juokinga. Ir šis žmogus, kurio diplomas gautas netvarkingai, mums aiškins Konstituciją?

Grįžkime prie svarbiausio argumento – dešimties metų teisinio darbo stažo. Minimi teisininkai, tokie kaip Stasys Šedbaras, Egidijus Jarašiūnas ir kiti, kurie turėjo ilgesnį nei 10 metų teisinio darbo stažą. Stasys Stačiokas turėjo apie 30 metų teisinio darbo stažą, kai buvo pateiktas į Konstitucinį Teismą. J.Sabatauskas negali stoti į tą pačią eilę.

Jeigu bus pateiktas prašymas Konstituciniam Teismui, jis bylą turės nagrinėti. Net neabejoju, kad ji turėtų būti nagrinėjama be eilės: sunku įsivaizduoti, kad byla būtų nagrinėjama, kai J.Sabatauskas jau būtų Konstituciniame Teisme. Atsiranda žmogiškieji ryšiai, jis praktiškai turėtų nusišalinti nuo visų bylų. Vadinasi, šią bylą teismas turėtų nagrinėti, kai J.Sabatauskas dar nėra Konstitucinio Teismo teisėjas, ir jei teisė būtų bent kiek gerbiama, rezultatas būtų visiškai aiškus.

Reikia apgailestauti, kad Lietuvoje įvyko tokia situacija: politikas, tiesiai iš parlamento einantis į teismą, visuomet sukelia daug prieštaravimų. Formaliai nėra kliūčių tokį žmogų patekti į Konstitucinį Teismą, bet jis privalo atitikti nustatytus reikalavimus.

Mes turime Konstituciją, kurioje juodu ant balto parašytas reikalavimas turėti 10 metų darbo stažą. Jo J.Sabatauskas neturi, todėl situacija yra apgailėtina.

[[ge:lrytas:lrytas:40039789]]

– Po prezidento atmesto veto dėl vadinamojo „čekutininkų“ įstatymo, dalis parlamentarų svarsto kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes sako, kad parlamentarai, kurie patys susiję su čekučių bylomis, balsavo už tokį įstatymą. Kaip manote, kaip tai įvertins Konstitucinis Teismas?

– Mano manymu, tai – rimtas priekaištas. Jeigu tokių žmonių buvo ir jei jie tokiu būdu pabandė pagerinti savo padėtį, galima kelti klausimą, ar įstatymo priėmimas neprieštaravo Konstitucijai. Nežinau, kodėl Seimo nariai balsavo dėl savęs. Neapsimeskime, kad nesuprantame, kas įvyko.

– Tuoj mėnuo, kaip socialdemokratai ieško Kultūros ministro. Ar galime trejus metus gyventi su Raminta Popoviene, kuruojančia ir Švietimo ir sporto bei Kultūros ministerijas?

– Teoriškai tai gali tęstis be galo, bet taip neturėtų būti – priešingai būtų prasilenkiama su atsakingu valdymu. Manau, taip iš dalies jau yra.

Kai neliko Ignoto Adomavičiaus, buvo paskelbta, jog bus nauja ministrė Vaida Aleknavičienė, tačiau ji turėjo pasitraukti, nes įvyko ministerijų mainai.

Akivaizdu, kad R.Popovienei nelengva vadovauti dar vienai ministerijai, kurioje nėra politinės komandos, sustoję labai svarbūs darbai. R.Popovienė to neišspręs – ji negali suburti politinės komandos žmogui, kurio nėra.

Turiu įtarimą, kad kažkas premjerei kliudo pateikti kandidatą, kokį ji norėtų turėti. Ir tas kažkas dažnai įvardijamas kaip „Nemuno aušros“ lyderis. Labai rimtas klausimas: kas nuo užpakalinės sėdynės vairuoja bent jau šio ministro paskyrimą ?

Balsavimai dėl dviejų kandidatų į Konstitucinį Teismą aiškiai parodė, kad bent jau aukščiausiame ešelone mes gyvename be politinės kultūros.

[[ge:lrytas:lrytas:40039779]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

J. Sabatauską paskyrus KT teisėju, D. Kūris nesismulkino: „Darosi juokinga“