Nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 1990 m. iki šių dienų kontrabandos istorija solidi, turininga ir išmoninga. Kaip ir ankstesniais laikais.

Lietuvos papročių tyrinėtojas G.Kulikauskas knygos „Lietuvio kodas“ skyriuje „Senieji kontrabandos karai Lietuvoje“ rašo: „Lietuviai pratę gyventi imperijų pasienyje. Gal net pernelyg – sunku paneigti, jog turime daugiau nei šimtametes kontrabandos tradicijas, šaknimis dar siekiančias Rusijos imperijos laikus. Bet ar iš tiesų esame „kraštas su kontrabandos siela“ – kaip kadaise Lietuvą buvo pavadinęs vienas caro pareigūnas. (...) Juk iki šių dienų išlaikėme didžiulę toleranciją šiam šešėliniam verslui, kertančiam jau ir mūsų valstybės šaknis.“

Pasirodo, XIX a. pabaigoje viena dažniausiai nešamų prekių per sieną buvo arbata. Kildavo net kontrabandos karai. Į kovas su „šmugleriais“ pasitelkta ir artilerija (dabar kariuomenė – prieš balionus su cigaretėmis).

Iš vaikystės laikų prisimenu senesnių žmonių pasakojimus Plungės krašte apie spirito (beje, ir knygų) keliavimą iš Klaipėdos krašto ir atvirkščiai. Jeigu nebūtų reikiamų ir pergabenamų prekių vartotojų, nebūtų ir kontrabandos.

[[ge:lrytas:lrytas:40099715]]

O kol poreikis bus, bus ir paslauga, nepaisant to, kokios kovos priemonės prieš ją bus naudojamos. Net pačios moderniausios. Namudiniai išradėjai jas apeis.

Praėjus vos keleriems metams po Kovo 11-osios iš visų pusių pasipylė išmoningi kontrabandos srautai.

[[ge:lrytas:lrytas:40083548]][[ge:lrytas:lrytas:40083881]][[ge:lrytas:lrytas:40104123]][[ge:lrytas:lrytas:40112116]][[ge:lrytas:lrytas:40105558]][[ge:lrytas:lrytas:40115823]]

Premjerai vienas po kito telkdavo specialiąsias tarnybas į kovą. Žiniasklaida įsiręžusi skelbdavo, kas pasiekta. Srautai laikinai nurimdavo, ir vėl – iš naujo. Pradėjo rastis bylos prieš pareigūnus, prakutusius iš kontrabandos.

Jau keli dešimtmečiai populiariausias Lietuvoje kontrabandos žanras – pigesni rūkalai. Paklausa – milžiniška, turguose ir už jų. Užgožia reklamą „mesk rūkyti“. Teikiantys šią paslaugą žmonės rodė unikalią išmonę įveikti įvairiausius barjerus.

Studijuojant apėjimo kelius galima tapti ne tik ekspertais, bet ir profesoriais. Žinoma, buvo ne tik cigaretės. Konkuravo ir kitos prekės. Pavyzdžiui, vienu metu – spalvotieji metalai.

Dėl kontrabandos paprastai nervinasi ne viena, o dvi valstybės. Vienas sprendimo būdų – kooperuotis su kitos valstybės atitinkamomis tarnybomis.

Savaime suprantama, jei tos valstybės nekariauja tarpusavyje. Bet ir tarp kariaujančių, bet dar be kraujo, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, esant tarptautinio terorizmo grėsmei, surandamas operatyvinio bendradarbiavimo būdas.

[[ge:lrytas:lrytas:40116439]]

Konkrečių pavyzdžių daug. Specialaus operatyvinio bendradarbiavimo būdu su Rusija ir Baltarusija yra spręstas (nebūtinai sėkmingai) ne vienas kontrabandos atvejis.

Dabartinė balioninė fejerija yra konservatyviosios cigarečių kontrabandos tąsa. Iš vilkikų, neprižiūrimų pasienio ruožų, traukinių vagonų, Nemuno vagos ir kitų objektų ji persikėlė į orą, ir net aukštai.

Tarnybos į tai žiūrėjo stebėdamosi išmone ir laukdamos, kas bus toliau. Kas toliau – jau žinome. Grėsmė oro erdvei, kurioje ne tik keleiviniai lėktuvai.

Kodėl pakilta, tikrai ne „dvasiškai“, į tokias aukštumas, sunku pasakyti, nes neblogai gana ilgai funkcionuota ir kur kas žemiau. Tada norom nenorom kyla įtarimas – gal tai jau daugiau negu kontrabanda. Ypač kai kryptis ta pati – oro uostų link.

Logiška įtarimo seka – kas tai sumanė? O jeigu nesumanė, tai bent užsimerkę pritariamai palingavo galva. Kaip iš tikrųjų buvo ar tebėra, iš principo įrodyti neįmanoma. Prielaida netaps pagrindžiamu faktu. Ką daryti?

Pagrindusi balionų trajektoriją papildomais duomenimis Lietuvos valdžia prielaidą apie Baltarusijos pradėtą hibridinį karą pavertė faktu ir užkūrė tarptautinį skandalą, prieš tai pasikvietusi kariuomenę fiziškai sunaikinti balionus su bet kokiu kroviniu ir bet kokiame aukštyje.

Mano požiūriu, pastaroji priemonė, kad ir pavėluota, teisinga, o tarptautinis skandalas su sienų uždarymais ir netgi NATO ketvirtojo straipsnio aptarimais – ginčytinas. Siūlau pagalvoti – kas po to?

[[ge:lrytas:lrytas:40116445]]

Kita vertus, galima paklausti, o koks, pritaikius kontrabandą kaip priedangą, hibridinės (psichologinės) atakos tikslas? Vilniaus oro uosto darbo sutrikdymas (88 tūkst. eurų nuostolis) ir keleivių panika?

Laikina pergalė. Vėjai pasikeičia, balionai greičiau ar lėčiau sudaužomi, stop tranzitui pasienyje, tarptautinės sankcijos.

Maža to, sparčiai efektyvėja Lietuvos oro gynybos sistema (Lietuva dar ilgai galėjo tūnoti be jautrios technologijos, „hibridas“ paskatino).

Ir dar grėsmė pradėtam A.Lukašenkos koketavimui su JAV. Žodžiu, ar prieš pradedant balionų fejeriją nereikėjo jiems pagalvoti? O gal pagalvojo, bet tikslas mūsų dar netgi neminėtas?

Klausimas „kas po to?“ tinka visiems ir visur. Prognozuojami ar ne kitos valstybės atsakymai?

Esu girdėjęs vieną garsų pasakymą, kad prognozuoti nereikia, svarbiausia įsivelti į mūšį, o paskui matysis, kaip bus. Kartais patikinama, kad turimi net keli ateities scenarijai.

[[ge:lrytas:lrytas:40116440]]

Savaime suprantama, jie neviešinami. O gal jų nėra?

Baltarusija į Lietuvos pareiškimus ir sienos uždarymą reagavo taip: pavadino tai provokacija, afera ir patarė patiems sugaudyti savo kontrabandininkus, kurių esą daug. Taip, jų yra nemažai.

Maskva į Lietuvos ketinimus susidomėti tranzitu į Kaliningradą reagavo trafaretiniu atsaku – ji užtikrinsianti sutartą susisiekimą su Rusijos dalimi.

Taigi koks galimas balionų leidėjų atsakas? Manau, kol kas balionai pradings. Anksčiau po panašaus sujudimo būdavo pradedama ieškoti naujų kelių. O gal bus sugalvota leisti panašius į dabartinius balionus Lietuvos viduje? Iš keršto.

Mečys Laurinkus. Kontrabandos tradicijos pakilo į dangų