„Gyvena toks vaikinas“ – taip pavadintą Rusijos kino kompanijos sukurtą juostą 2003-iųjų birželį parodė Lietuvos televizija.

Filmo herojus buvo tuometis turtingiausias Seimo narys Viktoras Uspaskichas, deklaravęs 60 milijonų litų turtą.

Štai koks buvo šio filmo siužetas.

Vakaras. Siauros Kėdainių senamiesčio gatvelės. Žibintų žiburiai. Pasigirsta rusiška armonikos melodija. Kambaryje dega židinys, žvakės, ant lentynos – rusiškos matrioškos.

[[ge:lrytas:lrytas:23685024]]

Pasirodo armoniką virkdantis Lietuvos parlamentaras Viktoras Uspaskichas.

– Smagu. Kažkaip iškart rusiška tema prasidėjo. Klausyk, tave gimtinėje jau kaip užsienietį priima? – kreipiasi Rusijos televizijos žurnalistas.

– Ne, ne, aš rusas, – atsako V.Uspaskichas.

[[ge:lrytas:lrytas:34288412]][[ge:lrytas:lrytas:32285662]][[ge:lrytas:lrytas:35858142]][[ge:lrytas:lrytas:35124066]]

– Vis dėlto tu jiems saviškis?

– Aš ir čia esu rusas. Mane ten traukia nostalgija. Ten mano gimtinė ir ten noriu ką nors tokio padaryti.

– O ar prisimeni, kada ir kur pirmą kartą išvažiavai iš savo kaimo?

– Gal buvau 12 arba 13 metų, kai išvažiavau. Tai buvo Koriažma. Man prekybos centras buvo nedidelis namas, į kurį užėjęs galvodavau: „Tokia parduotuvė, tai kažkas įspūdinga, turbūt didesnio nieko nebūna“.

Atvažiavęs į Koriažmą pamačiau penkiaaukščius namus. Galvojau, užaugęs statysiu tik tokius namus, ne mažesnius. Penkiaaukštis namas man buvo kažkas neįtikėtina.

Gyveno imperijoje prie jūros

Žurnalistas pasakoja: „Gyvena toks vaikinas Viktoras Uspaskichas. Rusas, užaugęs viename Archangelsko apskrities kaime. Prieš daugybę metų gyvenimas jį nubloškė į Lietuvą, kaip ir daugelį mūsų tautiečių, dėl darbo. Bendrabutyje gavo butą, vėliau vedė, gimė duktė, sūnus.

Kaip ir visi rusai, jis suvokė, kad gyvena imperijoje prie jūros, lietuvių kalbos nesimokė, barikadose nesėdėjo, už Lietuvos laisvę nekovojo – į viską žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis ir buvo tolimas nuo politikos.

Sužlugus Sovietų Sąjungai neišvažiavo. Gavo Lietuvos pilietybę, išmoko kalbą ir pradėjo savo verslą.

Patraukė stabdyti netvarkos

Apsivilkęs chalatu ir su gitara rankose V.Uspaskichas samprotauja: „Kodėl Lietuva negalėjo tapti gera europietiška kultūringa šalimi? Politikai šito neleido“.

– Bet šiandien tu pats esi politikas.

– Taip, bet aš turėjau eiti į politiką būtent tam, kad sustabdyčiau tokią netvarką.

Ekrane rodoma Seimo salė, o žurnalistas pasakoja: „Ir patraukė jis daryti tvarkos. Jis iškėlė savo kandidatūrą Kėdainių rajone, kur gyvena vieni lietuviai. Jų pačių nuostabai, Viktoras surinko 70 proc. balsų“.

Seimo rūmuose – parlamentaro plačiai nuskambėjusi frazė (perfrazuojant Petrą I): „Pavaldinys turi turėti šelmišką ir kvailoką įvaizdį, kad savo samprotavimais netrikdytų savo vadovybės“ (parlamentarai kvatoja).

Triukšmingiausias suolas

Žurnalistas klausia parlamentarės Dangutės Mikutienės:

– Kaip žmogus, sėdintis šalia Viktoro Uspaskicho, jūs turėtumėte apie jį žinoti viską.

– Taip. Aš manau, kad jis priėmė gerą sprendimą iš 15 moterų išsirinkęs mane. Galbūt todėl, kad iš Seimo moterų esu jauniausia.

– Jūsų suolas, atrodo, pats triukšmingiausias, nes po jūsų kalbų salė arba juokiasi, arba atvirkščiai – bamba?

– Taip, mes tokie.

Žurnalistas tęsia pasakojimą: „Taip, tokie. Dar ir kokie – Viktoras Uspaskichas tarp parlamentarų atrodo kaip balta varna – nepriklauso jokiai partijai, kaip sakoma, nei baltiesiems, nei raudoniesiems. Dirba savo darbą, nors užima patį prestižiškiausią Ekonomikos komiteto pirmininko postą.

Populiariausių politikų reitinguose vienu metu jis buvo vienas pirmųjų valstybės vadovų. Ir dabar žemiau septintos vietos nenusileidžia“.

Premjeras labai vertina

– Vaikinas, kuris užaugo pas mus, Rusijoje, kas jis šiandien – rusų lietuvis ar lietuvių rusas – nesuprasi. Jūs jį gerai pažįstate? – žurnalistas klausia premjerą Algirdą Brazauską.

– Žinoma. Aš jį vertinu kaip labai talentingą žmogų – jis nuo nulio pradėjo didelį verslą. Jis kažkaip įaugo į šios vietinės visuomenės gyvenimą ir puikiai jame jaučiasi.

– Tai, duok Dieve, kad tokių rusų būtų kuo daugiau?

– Taip, duok Dieve.

Vardijo politines nesėkmes

Kino kamera persikelia į parlamentaro namus. Žurnalisto ir V.Uspaskicho pokalbis vyksta žaidžiant rusišką biliardą.

– Sakykite, ar pasikeitė Lietuvos požiūris į Rusiją?

– Taip, smarkiai pasikeitė į gerąją pusę, kapitalas nekvepia. Kodėl Lietuvoje daug visokių neaiškių, nesuprantamų politinių nesėkmių: per dvylika metų – 13 vyriausybių, 13 premjerų.

– Neįtikėtina (žurnalistas nustemba).

– O ta dabartinė Lietuvos politinė situacija tiek stabilizavosi, kad man net gaila (...). Tai tų žmonių, kurie dabar stovi prie valdžios vairo, dėka.

Po dainų – į jūros bangas

„Dėl įgimtos intuicijos Viktoras Uspaskichas taip greitai įėjo į politiką ir išsikovojo autoritetą, kad daugelis negalėjo atsistebėti. Žodžio kišenėje neieškojo, kalbėjo viską atvirai ir sąžiningai – rinkėjams, valdžios atstovams ir žurnalistams. Netgi pats kuria linksmus kupletus apie savo kolegas politikus“, – žavisi žurnalistas.

V.Uspaskichas dainuoja skambindamas gitara: „Ir Algirdas nušoko, ir Vytautas nukrito, Adamkus ča ča šoko, oi mama mama, kurgi aš papuoliau? Į Lietuvą, sūneli, į Lietuvą. Ir Algirdas Brazauskas nušoko, ir Vytautas Landsbergis nukrito, Adamkus ča ča šoko, oi, mama mama, kurgi aš papuoliau“.

„Ir dainose jis chuliganauja. Tiesa, nepiktybiškai, su humoru. Toks jis ir gyvenime. Kai aš jį stebėjau skriejantį vandens motociklu (tai iliustruojama kadrais. – Red.) ir kaip tikrą rokerį išdarinėjantį įvairiausius triukus, galvojau: na, tikras „pacanas“.

Sunku įsivaizduoti, kad jis jau peržengė ketvirtąją dešimtį (rodomas besimaudantis jūroje šaltu metų laiku. – Red.), azartiškas ir užsispyręs – toks Archangelsko mužikas.

Rytas Palangoje. Šalta. Aušta. Mes atsikėlėme kaip armijoje – šeštą. Viktoras kaip tikras šeimininkas stovi prie viryklės – gamina pusryčius. Žmona mieste, o mes vieni – Palangos vasarnamyje“, – aiškina žurnalistas.

Ūkvedys – nuo šešerių metų

– O gaminti pats išmokai?

– Taip.

– O kaip tau laiko užtenka ir gaminti, ir apskritai?..

– Nes greičiau galima pasigaminti nei nueiti į kokį nors restoraną. Apskritai mane gimtajame kaime nuo 6 metų ūkvedžiu vadino.

Aš galėjau užeiti į bet kurią kaimo trobą, paprašyti 5 ar 10 rublių. Tada tai buvo labai dideli pinigai. Man duodavo. Tada galėdavau ramiai nueiti į parduotuvę apsipirkti.

Žinodavau, ko namams reikia – duonos, kruopų, sviesto, cukraus, arbatos. Viską žinojau pats, man nereikėjo nieko sakyti, – pasakoja V.Uspaskichas, kepdamas lietinius.

– Tai nori pasakyti, kad tau taip lengvai sekėsi, niekas tau pagalių į ratus nekaišiojo?

– Pradžia būtent tokia ir buvo – viskas pakankamai lengvai klojosi. Į mane dėmesį atkreipė tuomet, kai aš pradėjau painiotis po kojomis ir pradėjau užimti savo vietą rinkoje.

Lietuvos rinka ne tokia jau didelė. Tada pastebėjo. Iš pradžių, žinoma, konkurentai. Aiškino, kad tai rusas, kad rusams negalima leisti plėstis. Taip buvo kalbama atvirai, netgi man girdint. Įsivaizduok, jei būčiau pasidavęs tokiai propagandai ir pradėjęs triukšmauti: jūs spaudžiate rusus.

Aš puikiai suvokiau – ne politika čia kalta, ne mano tautybė, o kalta rinka – maža rinka, kur aš kažkam trukdau.

– Tai vis dėlto tu galėjai apsiginti, apsaugoti savo verslą?

– Taip, aš verslą netgi išplėčiau: gamyba didėja, darbo vietų daugėja.

– Kiek sukūrei darbo vietų?

– Faktiškai 4000 vietų buvo ir yra išsaugota.

Tokio ūkio net neįsivaizdavo

„Tiesą sakant, net įsivaizduoti negalėjau, koks jo ūkis. Daug mačiau, bet tiek... – žurnalisto pasakojimą lydi vaizdai. – Jo agrofirmoje – itališka ir vokiška įranga. Kiaulės atitinka europietiškus standartus. Lašiniai turi būti centimetro storio – ne storesni ir ne plonesni.

Šiai įmonei Lietuvoje buvo suteiktas pirmasis tarptautinis kokybės sertifikatas, ji gamina daugiau nei 70 pavadinimų produktų. Lietuva visada išsiskyrė dešrų ir įvairiausių mėsos delikatesų gausybe ir fantazija.

Štai Lietuvoje garsus konservų fabrikas. Kažkas iš Lietuvos dailininkų laikraštyje nupiešė šaržą – į Kėdainių herbą įpynė agurką. Marinuoti agurkai tapo miesto vizitine kortele. Visi produktai – iš lietuviškos žemės, viskas iš savo laukų ir miškų.

O tai – pati didžiausia respublikoje grūdus perdirbanti įmonė. Gamina pašarinius miltus, šunų, kačių, naminių gyvūnų ir net žuvų pašarą. Čia ekspertai – stručiai, povai, poniai – išbando sukurtą pašarą ir jo papildus. Jie čia dauginasi, sukuria šeimas, vadinasi, gyvena gerai.

Na, ir, žinoma, patys populiariausi Kėdainiuose – ledai. Jie gaminami iš aukščiausios kokybės pieno. Viktoras netgi sugalvojo naują valstybinę ledų šventę, į kurią Kėdainiuose suvažiuoja visa Lietuva.

Darbo pirmūnus ir miesto planus, naujienas aprašo jo įsteigtas vietinis laikraštis, taip pat ir jo asmeninė vietinė televizija, kuri kasdien nušviečia miesto įvykius. Taip ir mes tapome jų laidų herojais.

Viktoras mano, kad žmonių gyvenimo lygį parodo jų požiūris į vaikus ir senelius. Jo paties vaikystė buvo sunki – užaugo daugiavaikėje šeimoje, todėl įsteigė valgyklą vaikams iš neturtingų šeimų. Jiems auklėtojai padeda paruošti pamokas.

Viktoras įkūrė specialų labdaros fondą neturtingiems, kuriam vadovauti įpareigojo žmoną. Beveik kiekvieną savaitę savo kabinete Seime jis susitinka su rinkėjais, išklauso jų skundus ir prašymus“.

– O kur jums eiti, kai reikia pagalbos, į ką kreiptis?

– Jei man reikalinga pagalba? Nėra į ką kreiptis, – šypsosi V.Uspaskichas. – Pats sau padedu.

Dvasininkas keikė NATO

„Na, Viktoras pašmaikštavo. Yra viena vieta ir žmogus, pas kurį atvažiuoja ne dejuoti, o širdį atverti, – aiškina žurnalistas. – Vadina jį dvasiniu tėvu. Tai – katalikų vienuolis Tėvas Stanislovas. Jį Viktoras nuoširdžiai pamilo ir labai panoro mus supažindinti. Tėvas Stanislovas sovietų valdžios metais buvo ištremtas ir įkalintas kaip politinis kalinys, bet tą laiką prisimena nenoriai, gyvena rytdiena“.

Anot žurnalisto, dvasininkas mėgsta pakalbėti apie gyvenimą ir politiką – apie viską turi savo nuomonę.

„Rusų tautai mes jaučiame didelę simpatiją, deja, pas mus valdžią užėmė proamerikiečiai, – kalba Tėvas Stanislovas. – Jie dabar mus veda į prakeiktą NATO. Mes neturime jokios laisvės. Mes – ne geležiniai, pas mus atėjo prakeikta NATO. Mes dėl NATO perkame stingerius ir visa kita, o patys vargingi kaip pelės. Nėra Lietuvos, mes norime, kad kiekviena tauta būtų savarankiška.

Jūsų Rusijos išgelbėjimas, kad 70 metų bolševizmo ir marksizmo jūsų nesunaikino. Jus išgelbėjo giliai sielose esantis stačiatikių tikėjimas“.

Prisimintas ir P.Stolypinas

„Tėvo Stanislovo galima klausyti ištisą parą ir susukti apie jį visą filmą. Mes, žinoma, pažadėjome grįžti, – pasakoja žurnalistas. – Jis mus palaimino prieš kelionę, išbučiavo savo dvasinį sūnų. Juk iš tikrųjų stačiatikio Viktoro dėka bei buvo statoma bažnyčia ir visas aplinkinis ūkis.

Kėdainių krašto istorija Lietuvos kronikoje minima dar nuo 1372 metų. Čia ir tautos istorija, ir unikalūs vienuolynai, ir bažnyčios. Čia gimė ir užaugo daug garsių žmonių. Tai – Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo gimtinė.

Bet Viktoras, kaip tikras rusas, nusprendė mus nustebinti ir parodyti rusišką kampelį (rodomas apgriuvęs dvaras). Šį apleistą dvarą jis išpirko iš valstybės.

Tai – buvusi Piotro Stolypino nuosavybė. Jis čia užaugo, mokėsi gimnazijoje, o baigęs Sankt Peterburgo universitetą buvo paskirtas Kauno apskrities bajorų viršaičiu. Kėdainių krašto istorijos muziejuje saugomi prisiminimai apie didįjį reformatorių. Tam skirtas visas stendas.

Kalbama, kad būtent gyvenimas Lietuvoje paskatino Stolypiną Rusijoje įvykdyti žemės reformą. Stolypinas turėjo daug dvarų, tačiau Kėdainių Kalnaberžės dvaras buvo mėgstamiausias (...). Dabar Viktoras perėmė estafetę iš savo garsaus kraštiečio ir išlaiko šią cerkvę. Atliko kapitalinį remontą ir dažnai čia lankosi“.

Vaikščiodamas prie seno dvaro V.Uspaskichas kalba: „Norėčiau šią sodybą taip pat suremontuoti, kad būtų muziejus ar net gyvenamasis kompleksas. Atstatyti, kad primintų Stolypiną. Jį čia mylėjo visi gyventojai. Į šią alėją jo pasveikinti išeidavo patarnautojai ir vietiniai, o Stolypinas pykdavo, kad šie nerengtų paradų“.

– Greitai ir tave čia taip sutikinės.

– Na, nežinau, man šito nereikia, – kuklinasi V.Uspaskichas.

Reklamavo nuveiktus darbus

Filme – ekskursija po Kėdainius, lydima susižavėjusio žurnalisto komentarų, po to – susitikimas su vietos mokiniais.

„Žmonėms sukurti džiaugsmingą, turtingą gyvenimą gali anaiptol ne kiekvienas. O Kėdainiai, praeityje – pilkas provincijos miestelis, šiandien tapo panašūs į pasaką. Sutvarkyti, pilni gėlių ir svetingų žmonių“, – reklamuoja V.Uspaskichą ir Lietuvą žurnalistas.

– Kaip tu įsigudrini visa tai suspėti?

– Kiekvienam objektui, darbui yra savas laikas. Para turi 24 valandas. Miegoti reikia 6–7 valandas, o kitas laikas – reikalams tvarkyti.

Norėtų padėti gimtinei

– Jei patrauktų tave į gimtinę, ar norėtum balotiruotis, pavyzdžiui, į Archangelsko gubernijos gubernatoriaus postą? Ar galėtum ją taip, kaip gali, stipriai papurtyti, pakelti?

– Netgi jeigu netapčiau Archangelsko apskrities gubernatoriumi. Jei Jefremovas tikrai pasakytų: „Na, Viktorai, tu tiek daug pas save Lietuvoje nuveikei, ar nenorėtum padirbėti savo tėvynės labui?“ – tiesiog su malonumu išvažiuočiau 2, 3 ar 4 metams.

Jeigu kiekvienas, kuris turi galimybę, sugebėjimų kaip nors pagerinti, papuošti gimtąjį kraštą, tai padarys, Rusija greitai stosis ant kojų, – aiškina Lietuvos parlamentaras.

V.Uspaskichas vaikšto po miškelį, suskamba daina apie Rusiją, ekrane pasirodo Archangelsko krašto vaizdai.

„Kad ir kur likimas nublokštų, kiekvieno ruso atmintyje išlieka jo Rusija: kur jis gimė, kur jo motina, kur prisiminimai. Mes su Viktoru atsisveikinome ant jo namo slenksčio, ir aš labai džiaugiausi, kad jis yra rusas iš kaimo Archangelsko srityje“, – patriotiškais žodžiais baigiamas Rusijos kino filmas.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Savas vaikinas V. Uspaskichas su ilgesiu žvelgė į Rusiją, o lietuvis dvasininkas keikė NATO Atsukam laiką