Vienoje iš daugybės knygų apie rašymą radau septynis klausimus, kuriuos turėtume užduoti sau, jeigu ketiname rašyti istoriją.

Susimetę su vulgariai populistine partija socialdemokratai sukūrė keistą intelektualinio vakuumo efektą: toks įspūdis, kad Lietuvoje neliko protingų, mąstančių, tautos ir valstybės reikalais gebančių pasirūpinti politikų ir specialistų. Tik karjeristai, apkiautėliai, bliunkiai ir šarlatanai. Primena Rolando Pakso laikus, kai valstybę valdyti padėjo burtininkė, raišiojanti žmonių galvas tualetiniu popieriumi.

Skaitau Gustave’o Flaubert’o laišką, XIX amžiaus vidurys, rašytojas kenčia, kad jo tekstuose nėra veiksmo, niekas nevyksta. 50 puslapių ir jokio įvykio. Tiesa, jis manė, kad veiksmas yra idėjos, o idėjomis sunkiau ką nors sudominti. Bet toks jau jo stilius. Kaip mintys pasakojamos, kaip atskleidžiamos, kokiu rakursu pateikiama tai, kas matoma.

Idėjos svarbu, idėjų trūksta net kaip balionus numušti, ką jau kalbėti apie tai, kokia turėtų (galėtų) būti mūsų valstybės ateitis. Koks pasakojimas skleidžiasi mums prieš akis, kas čia, po galais, vyksta?

[[ge:lrytas:lrytas:40162809]]

Visos istorijos ar pasakojimai turi kažką bendro, personažai kažko nori, kažką veikia, renkasi, sprendžia, nutaria, susiduria su iššūkiais, galiausiai kažkaip visa tai išsisprendžia, baigiasi. Vienoje iš daugybės knygų apie rašymą radau septynis klausimus, kuriuos turėtume užduoti sau, jeigu ketiname rašyti istoriją.

Turime paklausti, kieno istoriją pasakojame, kas personažas, veikėjas ir ko tas veikėjas nori, kas jam trukdo pasiekti to, ko jis nori, kas jam padeda pasiekti to, ko jis nori, turime paklausti, kas nutiks gero, numatyti, kas nutiks blogo, ir kas pagaliau nutiks pabaigoje. Ar jis pasieks savo tikslą ar ne?

[[ge:lrytas:lrytas:38545796]][[ge:lrytas:lrytas:38906653]][[ge:lrytas:lrytas:39383436]][[ge:lrytas:lrytas:39760072]]

Tai paprasta schema, grubi struktūra, bet susimąsčius, nuo ko pradėti, ji gali pagelbėti. Ši schema paranki ne tik pasakojimui, ji naudinga ir skaitymui arba pasakojimo perskaitymui. Pasinaudodami tokia schema kur kas aiškiau galime matyti ir vietinės reikšmės, ir pasaulinius įvykius.

Pavyzdžiui, karas Ukrainoje. Kieno istorija čia pasakojama? Pagrindinis veikėjas – ukrainiečių tauta. Ko ji nori? Nori gyventi laisvai, nepriklausomai, kurti savo gyvenimą, remtis europietiškomis, o ne bizantiškomis, iš viduramžių atklystančiomis, KGB pakoreguotomis, rusiškojo šovinizmo vertybėmis. Kas jai trukdo? Žinoma, didžiausias priešas yra Rusija, nors Rusija taip pat turi sąjungininkų (Šiaurės Korėja, Kinija, Slovakija, Vengrija ir t.t.). Kas jai padeda siekti savo noro? Europos Sąjunga ir JAV – didžiausios pagalbininkės. Tiesa, jeigu imsime žvelgti atidžiau ir priekabiau, ta pagalba gali būti ambivalentiška (tarkime, ES vis dar perka už milijardines sumas prekes iš Rusijos ir taip remia jos karą prieš Ukrainą).

Kas vyksta gero? Daugelį žmonių, ypač tose šalyse, kurios yra arčiau Rusijos ir žino, ką reiškia rusiškas pasaulis bei rusiškas šovinizmas, vienija bendrumo, pasipriešinimo blogiui jausmas, jie, net ir nieko nedarydami, jaučiasi kovojantys prieš tamsos demoną; karas, o ypač jo vaizdai per medijas, daugeliui žmonių žadina empatiją ir kitokius labdaringus jausmus, todėl karą galima suvokti ir kaip tam tikrą sąmoningumo skatintoją.

Kas vyksta blogo? Žūva daug žmonių, pinigai, už kuriuos būtų galima statyti mokyklas, stadionus ir kitą socialinį gėrį, paleidžiami į orą akimirksniu; žinoma, mes, skatinami antirusiškos propagandos, gailime ir užjaučiame tik ukrainiečių tautą – mat rusai laikomi nevertais žmogaus vardo, bet žūva ir daug rusų.

Britų dainininkas Stingas kadaise dainavo dainą „Russians“, joje yra ir tokios eilutės: „I hope the Russians love their children too.“ („Tikiuosi, kad ir rusai myli savo vaikus.“) Daina susijusi su Šaltojo karo laikais, vienu metu jau skambėjo egzotiškai, bet dabar vėl aktuali.

Ar rusai myli savo vaikus? Ar rusų smegenys tiek išdulkintos šimtmečių propagandos, kad Rusijos garbė yra svarbiau už viską, už milijonus, už dešimtis milijonų gyvybių? Juk kariauja rusai ne dėl išlikimo ir ne dėl laisvės, tik dėl įžeistos savimeilės. Kaip visa tai baigsis, mes negalime pasakyti, bet greičiausiai pabaiga bus banali, galiausiai kažkas kažkur susitars, kažką pasidalins, paskui bus statoma daug visokių paminklų ir memorialų, kuriama istorijų ir legendų apie tai, kaip kariavome, apie tai, kaip nugalėjome, o jeigu pralaimėjome, tai ne kaip vergai, ne kaip bailiai, o kaip didvyriai, kuriuos kažkas išdavė.

[[ge:lrytas:lrytas:39346484]]

Beje, jei pakeistume personažą, jei pasakotume, pavyzdžiui, Rusijos istoriją, pozicijos pasikeistų. Rusija norėtų apsiginti nuo Vakarų puolimo, Rusija tvirtintų, kad tokios valstybės kaip Ukraina iš viso nėra, kad Vakarai nori okupuoti jų žemes, kad NATO nori įsirengti bazes jų žemėse ir pan. Ir kad Rusijai trukdo tik JAV apkvailinti žmonės, nes žmonės šiaip jau neturi savo valios ir norų, jie yra tik įrankiai didžiųjų rankose, o didieji šiame pasaulyje yra tik Rusija ir JAV ir kad šis karas, kaip ir visi kiti karai, vyksta tik dėl galios ir dėl pinigų. Daug kas priklauso nuo to, kieno akimis pasakojama istorija.

Žmogaus gyvenimo istoriją irgi galima papasakoti naudojant tą patį principą. Žmogus visuomet ko nors nori ir atlieka veiksmus, kad noras taptų tikrove, jis susiduria su kliūtimis, su žmonėmis, kurie kam nors atstovauja (politinei, ekonominei sistemai), tie žmonės trukdo siekti tikslo, atsiranda kiti, kurie padeda, kažkas nutinka gero (žmogus patiria įvairių malonumų, daro karjerą, uždirba pinigų, mėgaujasi sekso ir maisto malonumais), kažkas nutinka blogo (už visus malonumus visuomet reikia kaip nors susimokėti – savo sveikata, artimųjų sveikata ar net gyvybe ir nervais, kančiomis, praradimais ir t.t.), galiausiai viskas baigiasi. Banaliai.

Aišku, kai žvelgiame į savo gyvenimą, purtome galvą ir sakome – negalima mūsų tokio sudėtingo ir tokio nuostabaus (sunkaus etc.) gyvenimo sukišti į tokią primityvią formulę, bet kai žvelgiame į kitų gyvenimą, ypač į tokį, kuris įvyko praeityje, prieš keletą šimtų metų, kuo puikiausiai sukišame jį į formulę ir pavadiname knyga, filmu ar tik trumpu anekdotu.

Koks keistas, suktas ir kartu primityvus (gal tai suktumo požymis) žmogaus protas... Jis niekaip nesupranta, kad dėkoti kitam žmogui reikia dar jam nenumirus, o kai pradedama dėkoti ir lankstytis mirusiajam... Oh... Tai nuolat kartojasi mūsų vadinamojoje socialinių tinklų erdvėje, vos tik numiršta žinomesnis žmogus, pasipila gausios meilės srutos. Begalinis savimeilės varomas noras pasišildyti numirėlių saulėje, noras pasilypėti ant artimojo kapo, kad būtum aukštesnis, kitaip tariant, labiau matomas...

Mudu su Kostu Smoriginu susitikome niūriame lietuviškos komedijos pasaulyje, taigi šiomis aplinkybėmis nenoriu samprotauti apie mūsų bendradarbiavimą (viena vertus, lietuviška komedija vulgari ir pataikaujanti žemiausiam miesčioniškam skoniui, kita vertus, turėčiau, kaip ir kiti, laižytis iš pasitenkinimo, kad štai bendravau kaip lygus su lygiu su garsiu menininku). Įdomu, jog bent keletą kartų girdėjau, kad Kostas nemirtingas, ir čia pat – kad numirė. Ar čia oksimoronas, ar apkiautimas?

Kita vertus, gal tai ir nėra blogai, kad numirėlius mes matome tik savo pačių didybės šešėlyje, kuo labiau juos garbiname, tuo labiau tvirtiname, kokie svarbūs mes šiame pasaulyje. Juk ir gyvus žmones mes mylime tik dėl savo reikmių, tik dėl to, kad jie padeda mums atsiskleisti, klestėti ir eiti sąmoningumo keliu. Būtų keista, jei mylėtume juos be naudos. Meilė yra nauda sau. Meilė, kuri mums kenkia, – mazochizmas. Tik tamsuoliai myli savo artimą dėl jo savybių, sąmoningi žmonės myli savo artimą dėl savęs. Kitaip tariant, tik tuomet meilė yra universali, kai mylime visą pasaulį, kuris yra ne aš.

Pavyzdžiui, mūsų socialdemokratai myli savo artimą tik tokiu atveju, jei jis yra partijos narys. Visi kiti žmonės šiame pasaulyje jiems neturi jokios reikšmės ir vertės, ką jau kalbėti apie pasaulį ir visą kosmosą. O jei mylime savo artimą tik dėl to, kad jis priklauso mūsų grupei, partijai ar tautai, tokia meilė (ir dorovė) neuniversali. Grupė (partija, tauta) primeta savo taisykles, mes tampame geresni nei kiti, mūsų grupė, partija, tauta geresnė nei kitos, ir prasideda nacistinis, šovinistinis ir kitoks mėšlas.

Italijoje tiek puikių bažnyčių... Kuo skiriasi kūrybinga architektūra nuo tų dėžių ar šiltnamių, kurie dabar populiarūs Lietuvoje? Pažiūri į dėžę ir žvilgsnis neturi už ko užkliūti, tai yra dėmė erdvėje. Tarkime, žiūri į itališkos bažnyčios fasadą ir protas turi darbo. Visi tie abakai, akantai, baliustrados, piliastrai, rozetės ir t.t. verčia smegenis dirbti, o dirbančios smegenys linkusios mąstyti, o mąstantį žmogų sunkiau apgauna ir vagys, ir politikai. Kita vertus, anksčiau bažnyčių grožis turėjo žmogų užburti ir įtikinti, kad Dievas yra didis, o popiežiaus valdžia iš Dievo, vadinasi, milžiniški, nuostabūs architektūriniai stebuklai yra ne kas kita, tik prabangūs (brangūs) propagandos mechanizmai. Bet po Dievo mirties liko architektūra – kultūra, menas.

Toks įspūdis, kad Lietuvoje (ir visame pasaulyje) miršta tradicinis politikos, valdžios suvokimas. Kas liks po šios mirties?

Sigitas Parulskis. Politikos meilė ir mirtis