Šiandien prie Prezidentūros bruzda, vėliava apsigobę stovi protestuotojai. Kas tai – maištas, sukilimas, o gal perversmas ar net revoliucija?

Mūsų karta užaugo su vadinamąja Spalio revoliucija, kuri kažkodėl buvo minima lapkričio 7 d.

Kažkodėl įkyriai ir lenda į galvą prisiminimai apie tuos sovietinius lapkričio paradus, kuriuos Vilniaus universiteto bendruomenė turėdavo pradėti rikiuodamasi toje pačioje vietoje – tuo metu Michailo Kutuzovo vardu pavadintoje aikštėje.

Panika parado tvarkdarių gretose ištikdavo tada, kai studentai supainiodavo sovietinių respublikų vėliavų rikiavimo tvarką pagal SSRS konstitucijoje surašytąją ir sukeisdavo vietomis Estiją su Kirgizija.

[[ge:lrytas:lrytas:40322754]]

Arba kai į šūkį iš tribūnos „Tegyvuoja tarybinė studentija“ atsakydavo ne džiaugsmingu „valio“, o keistoku plerpimu. Parade buvo stumiamos ledų vežimėlį primenančios vežėčios su Marxo, Engelso, Lenino portretais, o stūmikai buvo parinkti pagal jų barzdas.

Tikras karnavališkas absurdo teatras, į kvailybės erdves nugrūdęs ir paradus, ir net revoliucijų apmąstymus.

[[ge:lrytas:lrytas:38710339]][[ge:lrytas:lrytas:39075480]][[ge:lrytas:lrytas:39580291]][[ge:lrytas:lrytas:39943270]]

Juozo Erlicko pristatytas britas Terry Deary savo „Krrraupiojoje istorijoje“ pradeda rimtai: „Jei laimėjau – dalyvavau revoliucijoje, jei pralaimėjau – sukilime. Revoliucijos įvyksta tada, kai valdomieji nuverčia valdančiuosius, o sukilimas – kai valdžia ne nuverčiama, o tik jai viešai pasipriešinama.“

Toliau – šokiruojanti siaubafilmio statistika: per JAV revoliuciją, arba Nepriklausomybės karą 1775–1783 m., žuvo 1 iš 100 žmonių, per Prancūzijos revoliuciją 1789–1815 m. – 5 iš 100, o jau per Rusijos revoliucijas 1905–1939 m. – 10 iš 100, per Kambodžos revoliuciją 1975–1979 m. – 30 iš 100.

Faktų grandinės pradžioje apie bjaurastis dar nenorime prisiminti, o kartu su prancūzais giedame „Marselietę“. Bet juk su Stalinu ir Pol Potu giedoti nelinkstame ir gal visai nenorime jų revoliucionieriais vadinti.

Anot T.Deary, revoliucijos būna kruvinos, žiaurios ir neteisingos. Bet jeigu laimi, dažnu atveju jų lyderiai išgarsėja kaip kovotojai už laisvę, jie laikomi narsuoliais, o jeigu žūsta – tokie lieka amžinai.

Bet jeigu pralaimi, niekas nevadina jų kovotojais, o tik teroristais ir niekina kaip galvažudžius. Dar blogiau su maištautojais, nors kartais jie net nugali.

Dabar mūsų politikai ginčijasi, įtartinai žiūri į Spalio revoliucijos sąvoką ir bara istorijos mokytojus dėl šios sąvokos vartojimo kaltindami politiniu nebrandumu. O gal bolševikai organizavo ne revoliuciją, bet kontrrevoliuciją? Geriau skamba?

Iš tikrųjų net pagal sovietijoje legaliai pripažintą faktų kroniką tai buvo ne kas kita, o bolševikų suorganizuotas maištas ir perversmas. Perversmas prieš Vasario revoliucijos, nuvertusios carą Aleksandrą II, vyriausybę.

Ši laikinoji vyriausybė siekė sušaukti Steigiamąjį susirinkimą, kuris demokratiškai nustatytų Rusijos santvarką. Tai gal bolševikai įvykdė kontrrevoliuciją, ypač prisimenant bolševikinės santvarkos bjaurastis – terorą, gulagus, holodomorus etc.?

Bet svarbesnė problema kita – jei pripažįstame, kad sovietinis komunizmas patyrė krachą, kodėl pasaulio istorijoje liko 1917 m. data?

Ilgai iš to šaipėmės teigdami, kad tai galime laikyti ne tiek neapsižiūrėjimu, kiek dažnu atveju istorikams būdingu abejingumu konceptualiems istorijos klausimams.

Juk vadinamoji Spalio revoliucija sovietinei istoriografijai buvo simbolinė naujos ekonominės formacijos, pakeitusios kapitalizmą, pradžia.

Vladimiras Putinas lapkričio 7- osios atsisakė. Jam artimesnis ne Leninas, o krikščioniškojo rusiškojo fašizmo autorius Ivanas Iljinas, kurio palaikus 2007 m. perkėlė iš Ciuricho.

Tačiau V.Putinas 2005 m. sukūrė alternatyvą Spalio revoliucijos minėjimui. Atsirado „Tautos vienybės“ šventė, minima lapkričio 4 d., taip prisimenant „lenkų ir lietuvių okupantų“ išvijimą iš Kremliaus 1612 m.

Iš pradžių net apsidžiaugėme, kad Rusija atsisako bolševikinių datų minėjimo, kad istoriniu oponentu pasirinko ne visą Vakarų pasaulį, kaip Šaltojo karo laikais, o gerokai menkesnius priešus – Lenkiją ir Lietuvą.

Tiesa, XVII a. pradžios Vazų epochos Lietuvos istorinės atminties modelyje beveik nėra. Todėl galėjome džiaugtis savo sugebėjimais ir kartkartėmis istorijoje pabūti imperialistais. Kremliuje būta ir lietuvių, o Jonas Karolis Chodkevičius grūmėsi su trimis imperijomis – Švedija, Turkija ir Maskovija.

Bet su „tautos švente“ pas rosijanus atėjo ir 2007-ieji, kai V.Putinas paskelbė, kad SSRS žlugimas yra didžiausia XX a. politinė katastrofa. Po to buvo 2008 m. Gruzija, 2014 m. Krymas ir Donbasas, pagaliau – 2022 m. plataus masto karas prieš Ukrainą.

Kaip dabar vertinti Spalio revoliuciją? Atsisakyti jos? O kaip dėl kitų revoliucijų, tarkime, Didžiosios prancūzų su iškilmingai giedama „Marseliete“?

Kaip tada dėl laisvės sąvokos su Laisvuoju pasauliu ir Laisvės statula Niujorke? Ar tokia istorija įmanoma be revoliucijų?

Ką pasakytų Vaclovas Havelas ar Timothy Snyderis, žinantys, kad Rusiją ir pasaulį iš komunistinės tironijos ar despotijos išlaisvino kompiuteriai, džinsai, rokas ir pirmoji tikra Perestroikos revoliucija?

Kita vertus, ar revoliucija yra tik langų daužymas ir galvų kapojimas? O ką darysime su roko revoliucija su bitlais ir „Led Zeppelin“ ar fizikos revoliucija su Albertu Einsteinu ir Nielsu Bohru? Ką jau kalbėti apie į civilizacijų pradžias vedančias neolito revoliucijas su gyvulių domestifikacija ir augalų sukultūrinimu?

Ar be revoliucinių permainų galima suvokti žmonijos išėjimą iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos, kaip absoliučios žmogaus priklausomybės nuo gamtos?

Juk būtent šios santvarkos kaip gėrio epochos totaliai klaidingu suvokimu buvo suvedžiota Europa – ir švietėjai su Jeanu Jacques’u Rousseau, ir Marxas su Engelsu. Juk būtent iš šio falšo kilo ne tik istorijos, kaip formacijų kaitos, idėja, bet ir spiralės dėsnio kvailystė.

Visus, įsivaizduojančius pirmykštę bendruomeninę santvarką kaip gėrio visuomenę, sunervinsime. Pirmieji į Lietuvą atklydę žmoneliai medžiotojai vienas kitam nuiminėjo skalpus.

O tie, kurie myli Jameso Fenimore’o Cooperio aprašytus laisvę mylinčius Amerikos indėnus, kovojančius prieš bjaurius kolonizatorius, turėtų atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: jugoslavų aktoriaus Gojko Mitičiaus suvaidintas Čingačgukas buvo „paskutinis mohikanas“.

Ką tai reiškia? Visa mohikanų gentis buvo išskersta, bet tai padarė ne prancūzai ir ne anglai, o huronai – kita indėnų gentis. Šioje vietoje galima prisiminti ir baltų genčių „draugystę“ su lietuvių ir žiemgalių galvų kapojimais.

O kaip dėl revoliucijų Lietuvoje? Apie 1918 ar 1940 m. atneštines revoliucijas čia nekalbėsime, Raudonosios armijos okupacijos ar net aneksijos veiksnys akivaizdus.

Nesusimąstydami kartais pasakome „1905 m. revoliucija“, bet kažkaip nematyti žuvusių herojų ar net išdaužytų langų – į Vilniaus miesto salę susirinkę per tūkstantį valstiečių su Jonu Basanavičiumi priešaky parodė naujosios Lietuvos veidą ir valią.

Tačiau nei šitas posėdis, nei deputatai kažkodėl nenusifotografavo. Tik Stanislovas Narutavičius su keliais savo sekėjais iš Alsėdžių tapo išimtimi. Ar tik bajoras turėjo pinigų fotografijai? Keistoka ta mūsų revoliucija.

Jeigu prisimintume S.Narutavičiaus laikų Žemaitiją dešimtmečiu anksčiau, taip, kaip ją matė Merkelis Račkauskas, sąmoningų lietuvių buvo tik vienas kitas – Povilas Višinskis su keliomis damomis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir bene viskas. Atrodė, kad Lietuva juda škotiškuoju arba airiškuoju istorijos keliu.

Mykolas Krupavičius, tada dar būdamas vaikas, savo prisiminimuose rašė vaikystėje manęs, kad karaliai yra tik pasakose, – nieko nežinojęs apie Vytautą, apie kurį išgirdo iš kaimyno eigulio totoriaus.

Tokia buvo kaimiškoji Lietuva. Bet netrukus J.Tumas-Vaižgantas tapo jaunalietuvybės pranašu, o M.Krupavičius – agrarinės reformos architektu. Ar tai nėra tikroji Lietuvos revoliucija, išvadavusi iš dvarų ir lenkakalbės kultūros dominavimo?

Pabaikime apie revoliucijas klausimu: žūti su vėliava stovint ar gyventi be vėliavos klūpant?

Bet kam tuomet demokratija? Juk jai nėra būtini nei laikini, nei amžini herojai, kurie dėtų už ją galvą. Nebent kas nors kėsintųsi į demokratijos pamatus. Jei tautos išrinktas parlamentas nesugeba sudaryti Vyriausybės, jis turėtų gera valia pasileisti ir skelbti naujus rinkimus.

Kodėl tokio reikalavimo nėra mūsų revoliucionierių reikalavimuose? Bijoma, kad trejetukininkus pakeis dvejetukininkai, o pirmūnai visai nepateks į Seimą? Negi reikės nuleisti vėliavas ir atsiklaupti prieš mažaraštystę, prieš žemaičių pliumpius ir kliunkius?

Gal vėl ne ta kryptimi žiūrime? Istorijoje civilizacijos laipsnis ilgai priklausė nuo šilumos ir valgio kiekio, vėliau – nuo jūros teikiamų galimybių, tik džobsai ir cukerbergai persikėlė į Kalifornijos garažus.

Mūsų pirmasis milijardierius Tomas sako biznio planą sugalvojęs ne Vilniaus universitete, o Šeškinės bute pas mamą. Revoliuciniai stebuklai...

Alfredas Bumblauskas. Ar verta daryti revoliucijas?