Neužsirašiau kas, bet kažkas dar prieš dvejus metus įžvalgiai prognozavo, kad karo pabaiga Ukrainoje bus reikšminga geopolitiškai.

Jeigu karas baigsis Rusijos naudai, keisis jos santykiai su JAV (iš dalies jau keičiasi) ir su Vakarais (konkrečiai – su dabartiniais Ukrainos rėmėjais).

Ir atvirkščiai – jeigu Rusija visiškai pasitrauks iš Ukrainos teritorijos, įvyks geografinės politinės permainos ne tik pačioje Rusijoje, bet ir santykių transformacijos už jos ribų.

Dabartinis JAV (savaime suprantama, drauge su Rusija, iš principo dėl jo susitariant Aliaskoje) „taikos planas“ yra įvadas į netolimos ateities geopolitines transformacijas. Planas yra D.Trumpo, ne tik jo aplinkos.

[[ge:lrytas:lrytas:40409925]]

Esminiai plano punktai aptarti Ankoridže. JAV konfrontaciją su Rusija keičia į dalykinius (tarp jų – ūkinius) santykius, kurie susiję ir su geografija (Arktimi), iškasenomis, komunikacijomis, šaltais ir šiltais, strateginiais (pvz., Juodoji jūra) regionais.

Sutarta – karą Ukrainoje reikia užbaigti. Uždavinys labai sudėtingas, nes liečia ne tik Ukrainą, bet ir ją palaikančius (30 valstybių). Karo užbaigimu, pagal susitarimą Aliaskoje, užsiima konkrečios darbo grupės, kurių sudėtį visuomenė galbūt sužinos po daugelio metų.

[[ge:lrytas:lrytas:40406869]][[ge:lrytas:lrytas:40409451]][[ge:lrytas:lrytas:40409711]][[ge:lrytas:lrytas:40420976]]

Tokio pogrindinio taikos plano rėmuose iki jo dalinio nutekinimo į žiniasklaidą ir gyvenome. Per tą laiką buvo daug ko. Ir D.Trumpo nusivylimai V.Putinu, ir skambučiai ar žinutės dėl žiaurių sankcijų, ir naujai sukurtų raketų demonstravimas, ir net ketinami bandyti superginklai – televizoriaus ekranuose vis rodomi atominiai grybai.

Paprasčiau sakant, pasitelktos visos vaizdinės priemonės, aiškinančios, kas kuo gali baigtis, jei nebus susitarta.

Bet štai neoficiali pakiša žiniasklaidai, dėl ko ir kuria kryptimi JAV ir Rusijos (neatmetu, kad ir kitų suinteresuotų valstybių) susitarta. Reakcijos ir interpretacijos užgulė žiniasklaidos dangų. Per pusdienį – net po keliolika nuomonių variantų.

Kijevas neoficialiam Vašingtono variantui pateikė savos pozicijos atpasakojimą, kurio Maskva, turėdama ne vien žiniasklaidinį tekstą, oficialiai nekomentuoja.

Lapkričio 25 d. JAV žiniasklaida paskelbė, kad Ukraina sutiko su JAV taikos planu, tiesa, su kai kuriomis korekcijomis.

Rašant šį tekstą dar buvo neaiškus Maskvos atsakymas, tačiau, manau, jis bus suderintas su D.Trumpu, kuris bemat paskyrė du pozicijos derintojus vykti į Rusiją.

Nors, kaip dainuojama, „šiam pasauly visko būna“. Logiškai svarstant, nesinori tikėti, kad vėl būtų einama beveik jau tradiciniu neprognozuojamų D.Trumpo posūkių ar iš Rusijos pusės – užsispyrimo, kartojant tą pačią pozicijos mantrą, keliu.

Žinoma, pagrindinė problema yra ir geografinė, ir geopolitinė teritorija, kurioje abi kariaujančios šalys neteko šimtų tūkstančių žmonių.

Derybinių pareiškimų ir tekstų svarstymų metu mūšiai fronte intensyvūs, kasdien pranešama apie po tūkstantį žuvusiųjų iš abiejų pusių. Ir taip būtų vėl nusprendus karą tęsti. Iki išsekimo. Šios koncepcijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad išseks tik Rusija.

Objektyviai, neideologizuota galva svarstant, karą reikia užbaigti ir JAV projektas yra tinkamiausias tokiam sprendimui kelias. Žinoma, belieka pagyventi ir pamatyti, kaip bus. Kaip neabejingas Ukrainos likimui Lietuvos pilietis pritariu JAV taikos planui pasiekti tikslą.

Lietuvos oficiali pozicija remia Ukrainos prezidentą V.Zelenskį ir jo viešą kalbėjimą. Europos Komisijos pirmininkė remia Ukrainos interesus ir juos gina.

Tarp ES narių yra Ukrainai pritariančiųjų koalicijos branduolys. Greta aiškių prorusiškų pozicijų šalių yra nemažai linkusių nepraleisti progos patylėti.

Mūsų valdžia, kovojanti dėl naujo biudžeto, ne pirmą kartą stoja į mūšį su gerokai pigesnių rūkalų kontrabanda iš Baltarusijos, o pastarosiomis žiniomis – ir iš Kaliningrado pusės.

Neįrodytu ir neįrodomu spėjimu, vadovaujantis jau panašiais atvejais susiformavusiu politiniu instinktu, paskelbta, kad tai hibridinis karas. Kas galėtų paneigti?

Kartu su Baltarusijoje įstrigusiu transportu iš Lietuvos uždaroma siena. Lietuvos žiniasklaidoje laužomos galvos, kaip jį išvaduoti.

Minskas pageidauja politinių derybų. Lietuva pripažįsta tik S.Cichanouskajos biurą. Beje, ar Lietuva yra oficialiai nepripažinusi pastarųjų Baltarusijos prezidento rinkimų?

Baltarusijos pasienio tarnyba yra ir KGB dalis. Techninis kontaktų lygis su Baltarusijos pasieniu yra ir politinis. Jokio esminio skirtumo, jei susitiks Vilniaus ir Minsko pareigūnai iš ministerijų ar net specialiųjų tarnybų.

Lietuvoje užkibta už idėjos kreiptis į JAV, kurios rūpinasi politinių kalinių Baltarusijoje paleidimu ir platesniais tikslais aukščiausiu lygiu mina kilimus Baltarusijos valdžios koridoriuose. JAV žino, ar balionai – hibridinis karas, ar tik šiuolaikinė kontrabanda.

Bet mainais už pagalbą JAV Lietuvai padės.

Pridūrus ir kitas priemones, kurias Lietuva kovai su balionų intervencija ruošia, kontrabandos oro tranzito pro oro uostų trajektorijas problema laikinai bus išspręsta.

Bet šios rūšies gerokai pigesnių prekių paklausa (ne tik Lietuvoje) gal net didės. Kadangi ankstesnėje tarnyboje esu susidūręs su kitos rūšies kontrabandinėmis prekėmis per Baltarusijos sieną, dabar galiu tik patarti – problemą reikia spręsti pagal jos prigimtį.

Kontrabanda ir yra kontrabanda, o ne karinė intervencija. Ir tradiciškai net tarp politiškai priešiškų valstybių, kaip ir terorizmo atveju, problema sėkmingiau įveikiama abipusiu atitinkamų tarnybų darbu, kuriame daug sudedamųjų, tarp jų ir kompetencijos.

Mečys Laurinkus. Baltarusijos pasienio tarnyba yra ir KGB dalis