Klausantis premjerės Ingos Ruginienės spaudos konferencijų vis stiprėja nuojauta, kad ši Vyriausybė kadencijos neišgyvens. Tokių atakų prieš Vyriausybės vadovą, o ir koaliciją nesu girdėjęs jau porą dešimtmečių.

Tiesa, aršiai Seimo salėje buvo atakuojamas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas. Net buvo suabejota, ar gali žmogus būti premjeru, kažin ar mokantis naudotis kompiuteriu.

Dabar prieš jauną Vyriausybės vadovę – vos ne hibridinė ataka. Kita vertus, atakuojančiam kvotimo stiliui padeda pats premjerės atsakinėjimas. Ir ne tik premjerės. Jos kabineto ministrų kalbėjimas (kartais net dainavimas) – taip pat.

Aktualiausia (visuomenei) tema – keliantys pavojų lėktuvų skrydžiams iš Baltarusijos (ir ne vien) pakylantys ir daugiausia vis į tą pačią vietą nusileidžiantys kontrabandiniai (vis dažniau tvirtinant, kad hibridiniai) balionai. Greitai apie juos bus pradėta kurti anekdotinė tautosaka.

[[ge:lrytas:lrytas:40489708]]

Problemos sprendimo pradžia buvo greita ir tvirta. Esą tai ne cigaretėmis apsikarsčiusių kontrabandininkų naktinė akcija, o Baltarusijos režimo hibridinė ataka siekiant sustabdyti skrydžius, prieš Lietuvos valdžią nuteikti keleivius ir dar permesti naudingą krovinį net rizikuojant, kad kai kuriuos pagaus.

Sprendimas griežtas – uždaryti sieną. Įsižeidęs kontrabandininkas A.Lukašenka savo teritorijoje uždaro atitinkamą Lietuvos transportą. Problema ne tik režimui, bet ir Lietuvos vežėjams.

[[ge:lrytas:lrytas:40469097]][[ge:lrytas:lrytas:40489699]][[ge:lrytas:lrytas:40505179]]

Sulaukus tinkamo vėjo balionai toliau košia tarpvalstybinę oro trasą. Lėktuvai kelia sparnus į kitą Lietuvos vietą. Keleiviai niršta.

Spaudos konferencijoje – paklausėjų rankų miškas: ką Vyriausybė ketina toliau daryti? Atsakymas – jau nemažai padaryta, planuojama dar daugiau. Ir tarptautiniu, ir vietiniu lygiu.

Iš ES tribūnų jau girdėti susirūpinimas ir balionais, ir hibridinėmis atakomis. Sukama galva, kokių čia dar sankcijų Minskui sugalvoti.

[[ge:lrytas:lrytas:40447413]]

Ketinama kreiptis į D.Trumpą. Esą kad nueitų pas Baltarusijos svarbiausią ir pasakytų: „Nu, Saša, nustok leisti tuos balionus ant Lietuvos.“ Kol kas vienintelis Europoje autoritaras tik skėsteli rankomis – jis jokia kontrabanda neužsiimąs, tegu Lietuva kreipiasi pagalbos (ne notomis), padėsime. Be to, esą lietuviai patys skraidina dronus (kol kas vieną) į Baltarusijos teritoriją.

Tuo metu įvairios Lietuvos tarnybos tokio atvejo nefiksavo. Ir net manančios, kad tai pačios kaimynės išmonės.

Tad kas toliau? Premjerės aiškinimu, balionai skris kaip skridę, gal net rečiau ir mažesniais kiekiais, ir net ne pro oro uostą, o Lietuvos tarnybos, padedamos savanoriškų išradėjų, ieškos būdų, kaip invaziją sustabdyti.

Opozicija situaciją apibūdina kaip nesusipratimą. Nors iš premjerės aiškinimų apie planus nesusipratimo įspūdis ir susidaro, vis dėlto klausantis kritikos norisi paklausti: o kaip jie patys būdami valdžioje šią problemą spręstų?

Jau yra tekę apie tai rašyti, ankstesniais laikais panašias problemas, beje, jau „prie Lukašenkos“, yra tekę spręsti santykinai efektyviu abipusio valstybių bendradarbiavimo būdu.

Šiuo metu tai neįmanoma, nors europarlamentaras V.Andriukaitis mano, kad su kita puse bendrauti gali tekti. Tad belieka, ką premjerė ir sako, stiprinti vidaus žvalgybines pajėgas ir tobulinti būdus nuleidžiant balionus. Ir tikėtis, kad strateginiai partneriai prispaus Minsko režimą.

Vėl uždaryti sieną? Nepasiteisino. O ką daugiau? Paskelbti karą Baltarusijai? Ir tada balionai nebeskris? Ar vietoj jų skris kas kita? Kad ir kokios rūšies būtų karas, jis nebus į vienus vartus.

Patarčiau skelbti kompleksinį karą kontrabandai. Ir net ne skelbti, o paprasčiausiai pradėti, turint galvoje, kad tie, kurie nusikaltimą organizuoja, nėra „buki ir dar bukesni“.

Tai rimtas žvalgybinis darbas. Kodėl pakartotinai vis į tą pačią vietą, net žinant, kad tai jau ypatingo stebėjimo ir tikėtino sulaikymo zona, siunčiami kroviniai?

[[ge:lrytas:lrytas:40507768]]

Dar viena komentaro verta tema – taika Ukrainos fronte. Iki paskutinės akimirkos netikėtame dabartinių tempų fone ilgame kare gali būti lemiamas posūkis. Arba stop, arba nenuspėjama baigtis.

Po garsiojo D.Trumpo ir V.Putino susitikimo Aliaskoje vis aiškiau, kad to susitarimo dvasioje atsirado dokumentas, kuris, rengėjų nuomone, turėtų tikti ir Ukrainai, ir Rusijai.

Įsitraukus aktyviems Ukrainos palaikytojams dokumento punktai pasikeitė ne vieną kartą ir dalyvaujant tik JAV ir Rusijai atsidūrė ant pastarosios „derybų“ stalo. 28 punktų tekste Ukraina yra kaip 20 procentų teritorijos praradusi ir nebeturinti šansų atsikovoti valstybė.

Be NATO ir su sumažinta kariuomene ji gali pretenduoti tik į ES ir platesnę finansinę paramą.

Savaime suprantama, Ukraina ir jos rėmėjai su tuo negalėjo sutikti, atsirado tik žiniasklaidoje aptariami pakeitimai, kurie ir buvo pristatyti Maskvoje.

Daliai pakeitimų V.Putinas nepritarė, tai iš anksto buvo aišku. Tarp jų svarbiausias punktas – Rusijos „nauja teritorija“ Ukrainoje ir jos pripažinimas.

Bet derybininkai (JAV ir Rusija. Ukraina ir Europa laukia žinučių, signalų) neišsibėgiojo. Vakarieniavo, turistavo.

JAV valstybės sekretorius M.Rubio tepasakė, kad jis ir D.Trumpas turi kur kas daugiau rūpesčių ir reikalų nei įstrigęs konfliktas Ukrainoje.

Tolesni derybiniai scenarijai labiau nei migloti. Ukraina Pokrovską jau prarado, ta pačia kryptimi (ne atvirkščiai) Rusijos kariuomenė juda (metrais) ir kitose Donbaso vietovėse.

Mūšiai garantuotai tęsis iki Kalėdų. Išgyvenusiems – sveiki sulaukę.

Mečys Laurinkus. Klausantis Ingos Ruginienės žodžių – tik stiprėjanti nuojauta (5)