Iš tikrųjų pastarasis epizodas tebuvo kulminacija ilgo ir intensyvaus žvalgybinio darbo, per kurį surinkta autentiškų žinių apie verslo įtakos Lietuvos politikai modelius ir korupcines schemas.
Pirmąją straipsnio dalį „Nuo oligarchinių planų iki pirmojo pasiklausymo: kaip subrendo „MG Baltic“ byla“ skaitykite čia
Devynis mėnesius trukusio kriminalinės žvalgybos tyrimo centre buvo Raimundas Kurlianskis. Jis dalyvavo bene visuose į „MG Baltic“ bylos medžiagą įtrauktuose slapta įrašytuose pokalbiuose.
Nors teismas leido sekti ir jo įtakai pasidavusius politikus bei valstybės tarnautojus, bet galima pagrįstai teigti, kad būtent Kurlianskis vedė žvalgus per korupcijos tinką.
„Tai buvo Kurlianskio tinklas, Mockus beveik nesikišo“, – apibendrino STT kriminalinės žvalgybos pareigūnas. Todėl Kurlianskio pokalbių analizė yra vienas iš būdų suprasti, kaip bandyta realiai įgyvendinti anksčiau minėtą „MG Baltic“ įtakos valstybei strategiją.
Per kriminalinės žvalgybos tyrimą, nuo 2015 m. rugsėjo iki 2016 m. gegužės, Kurlianskis reguliariai bendravo su Seimo valdančiajai daugumai priklausiusios Darbo partijos lyderiu Gapšiu, Seimo opozicijoje esančios Liberalų sąjūdžio partijos minėtais politikais, taip pat su įtakingais valstybės tarnautojais, pavyzdžiui, VMI vadovu Bradausku arba tuomečiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (su kuriuo „MG Baltic“ vystė brangius statybos projektus) rektoriumi Remigijumi Žaliūnu.
Šiuos į bylą įtrauktus, taigi įrodomosios vertės turinčius Kurlianskio pokalbius pagal trukmę ir turinį galima suskirstyti į dvi rūšis. Būta greitų susitikimų, kai politikui ar tarnautojui pasakoma kažkas konkretaus arba perduodamas daiktas: pavyzdžiui, 2015 m. lapkričio 17 d. sekimo metu užfiksuota, kaip netoli Seimo rūmų Kurlianskis perdavė Gapšiui A4 formato lapų aplanką.
Tačiau dauguma slapta įrašytų pokalbių vyko per iš anksto suplanuotus ilgesnius susitikimus kavinėse ar restoranuose, kai su pašnekovais Kurlianskis aptardavo daug įvairių temų – nuo vidinių partinių reikalų iki verslo pageidaujamų įstatymų.
Nors „ilguosiuose“ pokalbiuose galima įžvelgti tam tikrų struktūrinių panašumų – dažnai pradžioje Kurlianskis leisdavo kalbėti pašnekovui, klausinėdavo apie partijoje ar institucijoje vykstančius procesus, o esminį klausimą ar pageidavimą išsakydavo pokalbiui baigiantis, lyg tarp kitko.
Tai greičiau liudija ne apie iš anksto paruoštą taktiką, o autoritetingą Kurlianskio padėtį: jis užduoda klausimus, o politikas tarsi savotiškai atsiskaito. Dar svarbiau – daugumoje „ilgųjų“ pokalbių galima įžvelgti tris Kurlianskio siekius, kurie sutampa su anksčiau aprašytos „MG Baltic“ strategijos esme.
Informacijos rinkimas. Kadangi Kurlianskis buvo vienas iš koncerno valdomos žiniasklaidos vadovų (po sulaikymo netgi sakėsi esąs žiniasklaidininkas), informaciją galėjo rinkti ir per pavaldžius žurnalistus. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ir pats Kurlianskis per susitikimus gaudavo vertingos informacijos iš politinių partijų ir institucijų.
Pavyzdžiui, bendraudamas su Masiuliu domėjosi Liberalų sąjūdžio formuojamu šešėliniu ministrų kabinetu ir net dalyvavo renkant šešėlinius ministrus. 2015 m. spalio 21 d. restorane „Stebuklai“ aptarinėjant šešėlinio susisiekimo ministro kandidatūrą, Masiulis pasakojo besirenkantis tarp buvusio Kauno mero Rimanto Mikaičio ir Seimo nario Gustainio. Į tai Kurlianskis atsakė: „Geriau Mikaitis. Šarūnas bandys keršyt, pats žinai už ką. Šarūnas žiauriai darbingas, žiauriai tvarkingas, bet kaip organizatorius yra nulis. Jo visi verslai baigiasi pjautynėmis su partneriais. Reto bjaurumo. [...] Mikaitis solidžiai atrodo pakankamai“.
Taip pat Kurlianskis ne kartą aktyviai klausinėjo apie būsimą partijos kandidatų sąrašą Seimo rinkimuose. Pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 23 d. Masiulis „Stebukluose“ Kurlianskiui pasakojo: „Mes dar Neverovičių bandom [...], lenkų intelektualų flangą pritraukti. [...] Su Skverneliu, žinai, nėra [iki] galo [aišku], jis blaškosi“.
Panašiai Kurlianskis elgėsi ir susitikimuose su Gapšiu: klausinėjo apie 2015 m. rudenį vykusį Seimo narių susitikimą su prezidente Grybauskaite dėl generalinio prokuroro kandidatūros, domėjosi, kaip Darbo partijoje vertinamas vienas ar kitas politinis sprendimas, kaip ruošiamasi rinkimams, kaip teismuose klostosi „juodosios buhalterijos“ bylos nagrinėjimas, koks partijoje yra Viktoro Uspaskicho vaidmuo.
Vargu ar tokius pokalbius galima pavadinti abipusiai naudingu apsikeitimu informacija, mat Kurlianskis retai dalindavosi žiniomis – dažniau įžvalgomis ir pasiūlymais. Taip pat būtų klaidinga tokius pokalbius laikyti laisvu pašnekesiu: iš įvairių šaltinių surinktą informaciją Kurlianskis vėliau susistemindavo ir saugodavo asmeniniame archyve – 2016 m. gegužės 12 d. STT atliekant kratą jo kabinete „MG Baltic“ patalpose Vilniuje, Jasinskio gatvėje, be kitų daiktų „rasti ir paimti susisteminti dokumentų rinkiniai su informacija apie fizinius ir juridinius asmenis“.
Tai buvo įvairaus pobūdžio informacija – taip pat ir kompromituoti galintys politikos užkulisių gandai – apie valstybės tarnautojus, pareigūnus, teisėjus. Archyve rasta ir dokumentų, kurių „teksto fragmentuose bei turinyje yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančios informacijos“.
Pavyzdžiui, pareigūnai paėmė slaptumo žymę turintį VSD Panevėžio apygardos skyriaus raštą. STT pradėjo atskirą ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi, nesant šnipinėjimo požymių. Vėliau išsiaiškinta, kad VSD pažyma buvo suklastota. Nors nenustatyta, kas sukūrė dokumentą ir kokiu tikslu panaudojo, kalbinti pareigūnai iškėlė prielaidą, esą galbūt netikra VSD pažyma buvo bandoma padaryti įtaką statybų verslo konkurentams.
Politikų poreikių išsiaiškinimas. Iš įrašytų pokalbių susidaro įspūdis, kad Kurlianskis stengdavosi išsiaiškinti, kokių paslaugų ar pagalbos reikia su juo bendraujančiam politikui ar valstybės tarnautojui – apie tai atvirai klausdavo ir net siūlydavo sprendimus.
Pavyzdžiui, 2015 m. lapkričio 30 d. Gapšiui užsiminus apie partijai reikalingą paramą, Kurlianskis paklausė: „[Gal] jūs turit kokių viešųjų įstaigų, kur programas kažkokias tai pildytų?“ Galima pagrįstai teigti, kad svarbiausias politikų poreikis bendraujant su koncerno atstovu būdavo tiesioginė arba netiesioginė finansinė parama. Tačiau nesiimsiu to detaliau aprašinėti ir įrodinėti – žiniasklaidoje ne kartą buvo cituoti Masiulio, Steponavičiaus ir Gapšio pokalbių fragmentai, iš kurių galima suprasti juos prašant neteisėtos finansinės paramos arba nemokamos politinės reklamos koncerno kontroliuojamoje žiniasklaidoje. Užtenka pažymėti, kad tai – neginčijamas faktas, minėti politikai už tai ir buvo nuteisti.
Mažiau žinoma tai, kad koncernas padėdavo spręsti ir politines problemas. Bene ryškiausias to pavyzdys, užfiksuotas kriminalinės žvalgybos tyrimo metu – Kurlianskis ir Mockus tarpininkavo sprendžiant nesutarimus tarp Masiulio ir jo tuometinio bendrapartiečio, verslininko Antano Guogos. Pastarasis ketino Liberalų sąjūdyje įkurti atskirą „Klestinčios Lietuvos“ frakciją.
Tai Masiulis suprato kaip grėsmę tiek asmeniniam autoritetui, tiek partijos rezultatams („Visa mūsų įtaka po 2016 m. tiek Vyriausybėje, tiek Seime priklausys nuo to, ant kiek jisai sugebės suvaldyti savo asmenines ambicijas ir emocijas“).
Šiuo klausimu Masiulis ir Kurlianskis kalbėjosi ne kartą, politikas prašė koncerno atstovų padaryti įtaką Guogai, kad šis sumanymo atsisakytų. 2015 m. lapkričio 3 d., prieš susitikimą su Guoga, restorane „Stebuklai“ Kurlianskis ir Masiulis repetavo būsimą kalbą: „Paklausyk, Eligijau, ar teisingai formuluoju, čia repeticija.
Pavyzdžiui, kad aš jam sakau: aš manau, kad jeigu [tu] šitaip, [tai] tave naudingiau, Antanai, dabar išmesti [iš partijos]“. Patvirtindamas, kad toks įtikinėjimas būtų teisingas, Masiulis sakė, esą išmetimo iš partijos scenarijų liberalai iš tiesų rimtai svarsto.
Koncerno poreikių išsakymas ir neteisėtas lobizmas. Beveik visuose pokalbiuose Kurlianskis pašnekovams perteikdavo vienokius ar kitokius koncerno poreikius. Supaprastintai juos būtų galima suskirstyti į politinius arba finansinius, nors neretai atskirti sudėtinga, – pavyzdžiui, koncernui finansinės naudos atnešti turintį įstatymo projektą galima priskirti abiem kategorijoms.
Bet šiuo atveju politiniais poreikiais įvardinau tik tuos, kurie susiję su koncerno įtakai pasiduodančių partijų politiniais veiksmais – rinkiminių sąrašų sudarymas, būsimų koalicijų dėlionės, palankių žmonių prastūmimas į postus – koncernas prisidėdavo sprendžiant tokius klausimus.
Politinio poreikio išsakymo pavyzdžiu būtų galima laikyti 2015 m. spalio 14 d. įrašytą pokalbį restorane „AJ Šokoladas“. Su Gapšiu kalbėdamas apie galimą koaliciją po 2016 m. Seimo rinkimų, Kurlianskis sakė: „Racionaliausia koalicija, su iš to išplaukiančiais privalumais tiek visai šaliai, tiek verslui, tiek mums, tai – jūs, socdemai ir liberalai. Tai, aišku, mūsų požiūriu ideali. Čia aš truputi pasidalinu, ta prasme, vidinėmis diskusijomis. Mūsų požiūriu tai yra žiauriai racionali [koalicija]“.
Nežinia, ar šie žodžiai padarė įtakos Gapšiui, tačiau po mėnesio, 2015 m. lapkričio 9 d., vakarienės restorane „Grey Cardinal“ metu, šis Kurlianskiui ir Mockui pasakojo, kad Darbo partija ir socdemai žodžiu susitarė po Seimo rinkimų tęsti bendradarbiavimą ir matytų prasmę kalbėtis su Masiulio liberalais. Į tai Kurlianskis atsakė: „Iš tikrųjų smagu su jumis dirbti, labai kažkaip gerai gaunasi, iš vieno kito žodžio vieni kitus suprantam“.
Taip pat Kurlianskis pareiškė, kad Darbo partijos programa „verslo atžvilgiu“ yra tinkama: „Jūs vis tiek esat tokie, kaip bepažiūrės, ne tai, kad verslo partneriai, bet liberalaus požiūrio partija“. Galiausiai Kurlianskis užsiminė, kad „MG Baltic“ mielai dar vieną kadenciją „Lietuvos geležinkelių“ vadovu matytų Dailydką, be to, koncernas laukia Seimą patvirtinant kelio Vilnius–Utena rekonstrukciją. Pastarasis projektas buvo vienas iš svarbiausių koncerno finansinių interesų, kuriuos verta aptarti atskirai.
Kam jiems Basanavičiaus paminklas?
Finansiniai koncerno poreikiai, išreikšti slapta įrašytuose pokalbiuose, buvo susiję arba su tiesiogine nauda „MG Baltic“ verslams, arba labiau priminė neteisėtą lobizmą jų verslo partnerių naudai. Galima išskirti penkis projektus, apie kuriuos Kurlianskis kalbėdavosi nuolat.
Kelio Vilnius–Utena rekonstrukcija. Tiek valdančiosios Darbo partijos, tiek opozicinio Liberalų sąjūdžio politikų Kurlianskis prašė Seime palaikyti viešojo sektoriaus ir verslo partnerystės projektą, pagal kurį už maždaug 169 mln. eurų būtų rekonstruotas kelias Vilnius–Utena. Nors tuomet kalbėta apie tai, kad projektas būtų pateiktas svarstyti Seimui, galima pagrįstai manyti, jog buvo tikimasi vėliau Susisiekimo ministeriją atiteksiant vienai iš koncerno įtakai pasidavusių partijų, o tai ženkliai padidintų jų galimybes gauti stambų valstybės užsakymą.
„Bus trečias balsavimas dėl Utenos, – 2015 m. rugsėjo 23 d. restorane „Stebuklai“ Masiuliui sakė Kurlianskis. – Jeigu galit, palaikykit. Aš manau, kad projektas dar jūsų sulauks. Tikėsiu, kad jūs pasiimsit Susisiekimo ministeriją 2016 m.“ Pritardamas Masiulis atsakė: „Nenurimsim, taip sakant [...]. Pas mus ten Kęstutis Glaveckas, kaip visą laiką, turi kitokią nuomonę“.
Po kelių savaičių, 2015 m. spalio 14 d., restorane „AJ Šokoladas“ ta pačia tema kalbėdamas su Gapšiu, Kurlianskis teiravosi: „Ė, klausyk, jeigu bus proga paklausk [Seimo pirmininkės] Loretos [Graužinienės], ar yra koks planas Uteną įtraukti į balsavimą. Ar reikia socdemų paraginti [...]. Gal man paraginti, pavyzdžiui, Sinkevičių, kad jis paragintų Šiaulienę?“
Vadinamasis „Telecentro“ sklypas. Kurlianskis ne kartą bandė per Gapšį paveikti Darbo partijos valdomą Žemės ūkio ministeriją ir jai pavaldžias įstaigas, kad šios laikytųsi „MG Baltic“ palankios pozicijos teisiniame ginče dėl valstybinės įmonės „Telecentras“ valdomo brangaus žemės sklypo.
2015 m. rugsėjį koncernas valstybiniame aukcione įsigijo buvusios radijo stoties pastatus, matyt, tikėdamiesi perimti ir vertingą 7,26 ha ploto žemės sklypą Vilniaus Žvėryno, Karoliniškių ir Viršuliškių rajonų sankirtoje. Tačiau valstybės institucijos nesutiko kartu su pastatais atiduoti ir sklypo, todėl ginčas persikėlė į teismus. 2024 m. viską išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, anuliavęs sandorį ir įpareigojęs „Telecentrą“ grąžinti koncernui sumokėtus 5,93 mln. Eurų už pastatus ir pridėti 6 proc. metinių palūkanų.
Grynųjų pinigų ribojimo įstatymas. Kurlianskis prašė Liberalų sąjūdžio palaikyti valdantiesiems priklausančių Darbo partijos politiko Ričardo Sargūno ir socialdemokrato Artūro Skardžiaus pasirašytą Atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo projektą.
Projekte buvo siūloma, kad verslu besiverčiantys asmenys ir bendrovės grynaisiais galėtų atsiskaityti iki 3000 eurų, o fiziniai asmenys – iki 5000 eurų. Galiausiai įstatymas nebuvo priimtas, ir tik gerokai vėliau, 2022 m., panašius ribojimus įvedė konservatorių ir liberalų valdomas Seimas.
Jono Basanavičiaus paminklo Vilniuje statybų vieta. Nors pagal galimą finansinę naudą, tai palyginti smulki istorija, visgi ji charakteringai iliustruoja, kaip koncernas gindavo verslo interesus. Iš įrašytų pokalbių galima suprasti, kad 2015 m. statybų rinkoje pasklido gandas, esą Vilniuje, greta Konstantino Sirvydo skvero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje verslininko Roberto Dargio įmonė ketina statyti daugiabutį.
Jeigu tai būtų buvusi tiesa, naujas prabangių būstų statinys senamiestyje galėjo sumažinti „MG Baltic“ vystomų projektų kainą. Todėl 2015 m. gruodžio 1 d. restorane „Stebuklai“ koncerno atstovai Kurlianskis ir Romanas Raulynaitis paprašė Masiulio paveikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos liberalus, kad šie iš būsimo tarybos posėdžio darbotvarkės išimtų klausimą dėl Basanavičiaus paminklo statymo dabartinėje vietoje – priešais filharmoniją. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad koncernas tikėjosi vėliau paminklo vietą perkelti į Sirvydo skvero stovėjimo aikštelę ir taip užblokuoti konkurentų projektą – vėliau būtų sudėtinga nugriauti paminklą tautos patriarchui, kad būtų pastatytas daugiabutis. Nors pats Masiulis, regis, nepatikėjo tokiais gandais, bet po susitikimo paskambino savivaldybės liberalui Vincui Jurgučiui ir perdavė „mecenatų“ prašymą.
Masiulis nustebęs piktinosi, esą „mecenatai“ tikėjosi paminklą statyti Sirvydo skvere, bet dabartinė statybos vieta numatyta kitur su jais nepasitarus. „Aš girdėjau vieną visišką sąmokslo teoriją, kad [...] Robertas Dargis turi planų kažkokiu būdu užstatyti dalį Sirvydo aikštelės“, – telefonu pasakojo Masiulis. Nors liberalai sureagavo į koncerno prašymą, tačiau tokios idėjos nepalaikė tuometis meras Remigijus Šimašius, tad galiausiai paminklas vis tiek buvo pastatytas priešais filharmoniją.
Vartojimo kreditų įstatymo pataisos. Tai bene svarbiausias ir labiausiai koncerną dominęs projektas. Nors „MG Baltic“ šiame versle nedalyvavo, bet tokių kreditų bendrovės pirkdavo reklamą jų valdomoje žiniasklaidoje.
Konkrečių skaičių apie koncerno pajamas iš tokių reklamų rasti nepavyko, bet viešojoje erdvėje skelbta, kad 2015 m. vartojimo kreditų bendrovės buvo didžiausi reklamos užsakovai (apskaičiuota, kad tais metais visas paskolų verslas reklamai išleido apie 4,14 mln. Eurų). Taigi koncernas turėjo ir tiesioginių finansinių, ir netiesioginių lobistinių interesų paveikti Seimo narius, kad šie arba sušvelnintų rengiamas pataisas, arba atidėtų jų įsigaliojimą.
Šį neteisėto lobizmo pavyzdį, atskleidžiantį koncerno veikimo metodus, verta panagrinėti detaliau.
Tęsinį skaitykite rytoj
Straipsnis parengtas tyrimo, vykdyto gavus Medijų rėmimo fondo tiriamosios žurnalistikos stipendiją (7000 eurų), pagrindu.
* Dėl tarnybos pobūdžio jų vardai ir pavardės nebus skelbiami.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.