Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
I. Bagūnė: „Žiniasklaidos misija yra nešti tiesą ir šviesą”
– Irma, kiek metų dirbate žiniasklaidoje ir nuo ko pradėjote?
– Šią vasarą buvo jau 20 metų kaip dirbu žiniasklaidoje. Pradėjau profesinį kelią mažame savo gimto miesto Vilkaviškio laikraštyje „Santaka“, būdama 16 metų. Tuo metu vasarą mane priėmė pakeisti atostogų einančias žurnalistes.
Tada dar labiau užsikrėčiau ta mintimi, kad noriu tapti žurnaliste. Išvažiavus studijuoti sekė darbas universitete, viešųjų ryšių tarnyboje. Baigusi studijas atėjau dirbti į Etaplius ir tai po studijų yra vienintelė mano darbovietė jau beveik 15 metų.
Susiję straipsniai
– Kodėl būtent regioninė žiniasklaida? Taip specialiai rinkotės ar nutiko gyvenimas?
– Regioninė žiniasklaida pagal mano patirtį nelabai daug skiriasi nuo nacionalinės.
Pirmas dalykas, po studijų likau dirbti Šiauliuose, nesvarsčiau išvažiuoti. Po to sukūriau šeimą ir natūraliai pasirinkau regioninę žiniasklaidą. Bet iš esmės aš visada sakau, kad jei žmogus nori kažką pasiekti, mokytis, tobulėti, tai tiek nacionalinėje, tiek regioninėje žiniasklaidoje turi labai daug galimybių.
Gal sakyčiau regioninėje net daugiau. Bent jau toje, kurioje dirbu aš. Per tiek metų pabandžiau darbą ir marketingo komandoje, ir žurnaliste, galėjau rašyti į laikraštį, portalą, dirbti televizijoje, kurti turinio projektus, prodiusuoti, kurti komunikacijos, pardavimų planus, tai manau, kad galimybės tikrai regioninėje televizijoje ar portale ne ką prastesnės.
G.Bitvinsko nuotr.
– Ar kada nors reikėjo rinktis tarp tiesos ir asmeninės gerovės?
– Tarp tiesos ir asmeninės gerovės rinktis, ko gero, niekada neteko, nes man svarbiausia sakyti tiesą.
Tikrai buvo tokių atvejų, kad, galbūt, tekstas neišvydo dienos šviesos dėl pašnekovo ambicijų ar nenoro atsakyti į klausimus, kai daugiau neturi jokio šaltinio ar siūlo galo, bet jei tai buvo labai svarbi tema ir tos tiesos tikrai reikėjo visuomenei, tai kažkokia asmeninė rizika lieka antrame plane.
– Kaip reaguoja žmonės, kai apie juos rašote?
– Yra dvi medalio pusės.
Žmonės reaguoja gerai, jei tai yra gera tema, jei apie juos rašome gerai. Bet jei tai bloga tema – aišku, kad jie reaguoja blogai. Ir karštakošiškai, ir blogai, ir piktai.
Bet yra buvę įvairiausių kurioziškų pavyzdžių. Pavyzdžiui žmogus, įkliuvęs neblaivus prie vairo, vežantis mažamečius vaikus automobilyje man paskambino sekmadienį 7 valandą ryto ir sakė: „kaip faina, kad apie mane rašo, aš jums dabar papasakosiu visą tiesą, visą istoriją“.
Net ir tokių istorijų būna, tad žmonės labai įvairiai reaguoja. Visada smagu, kai gali parodyti tikrą herojų ir džiaugiasi ne tik pašnekovas, bet visa bendruomenė.
– Kokia istorija jūsų karjeroje buvo įsimintiniausia, galbūt labiausiai sukrėtė?
– Labiausiai, turbūt, sukrečia kriminalinės, sunkios istorijos.
Aš gyvenu Šiauliuose. Čia turbūt yra įvykę skandalingiausi dešimtmečio, o gal dvidešimtmečio rezonansai. Tai jeigu jie sukrečia policijos pareigūnus ir visą Lietuvą, natūralu, kad sukrečia ir žurnalistus, kurie eina į teismą, kurie klausosi tos istorijos ir ją narplioja kartu.
Tokios istorijos tikrai nėra malonios. Net vos pradėjusi darbą turėjau tokių rezonansų, kurie užsitęsė ir tikrai paliko rėžį profesinėje patirtyje.
– Su kokiais stereotipais apie žiniasklaidą regione dažniausiai tenka susidurti ar net kovoti?
– Regione stereotipai apie žiniasklaidą yra tokie patys kaip ir nacionalinėje žiniasklaidoje.
Pirmiausia žmonės šiuo metu ar su šia valdžia mano, kad žiniasklaida yra papirkta. Juk vien tik tai aplink ir girdime. Bet, turbūt, visa žiniasklaida šiuo metu su tuo susiduria.
Dar vienas stereotipas – nuo žmonių „klikų“ redakcijoms byra pinigai. Žmonės nenori mokėti už turinį, bet tuo pačiu galvoja, kad vos atvėrus straipsnį sukasi magiškas skaitliukas. O iš ko jam tada suktis?
Toli gražu taip nėra ir mes nuolat stengiamės tuos stereotipus paneigti, bet, žinot, yra visokių žmonių ir visokių nuomonių.
– Irma, ar tikite žiniasklaidos galia?
– Tikiu ir žiniasklaidos galia, bet, turbūt, labiau misija. Man atrodo, kad žiniasklaidos misija nešti šviesą ir tiesą, todėl ja tikiu labiau nei galia.