Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
V. Pilkauskas prakalbo apie skaitytojų laiškus: jie tikrina redakcijos budrumą
– Vaidai, kodėl karjerą nusprendėte pradėti būtent žiniasklaidoje?
– Karjerą žiniasklaidoje pradėjau iš esmės visiškai atsitiktinai, nebuvo toks pirminis planas. 2009 metais pradėjome dirbti su socialiniais tinklais ir, na, taip nutiko, kad Kaune trūko portalo, kurį reikėjo sukurti. Tiesiog toks kelias, pagautas ir negali pabėgti.
Susiję straipsniai
– Ką reiškia negalite pabėgti?
– Iš esmės kadangi kai esi pats idėjos autorius, yra maža redakcija, toks kaip ir likimas gavosi.
– Ką jums iš principo reiškia būti žiniasklaidos dalimi?
– Buvimą žiniasklaidos dalimi suprantu kaip mūsų pareigą stebėti valdžios sprendimus ar juos analizuoti. Mes kadangi dirbame regioniniu mastu, iš esmės mūsų pagrindinis tiriamasis objektas yra savivaldybės priimami sprendimai.
Tai apima ir nelabai linksmą darbą, galbūt tas darbas dažnu atveju būna monotoniškas.
Įvairių tarybų sprendimų analizės, teisės aktų peržiūra – pavadinkime apskaitininko darbas, nelabai įdomus. Iš esmės kol mes prieiname iki to turinio, kurį mato skaitytojai, yra daug analizės.
– Kada nors jautėte spaudimą ką nors nutylėti? Ar parašyti kita kryptimi?
– Jei kalbant apie spaudimą žiniasklaidai tai su juo iš esmės susiduriame kiekvieną dieną. Pas mus Lietuvoje turbūt dažniausiai taikoma praktika yra spaudimas per viešuosius pinigus. Jei tu blogai atsiliepi apie institucijas, tai tie viešinimo projektai ir tam tikri finansai nutrūksta. Tuomet žiniasklaida turi galvoti, kaip pragyventi, o ne kaip padaryti dar vieną gerą temą.
– Kaip kovojate su dezinformacijos kiekiu?
– Dezinformacija mūsų redakcijoje nėra naujas reiškinys, nes pas mus didelę dalį informacijos sudaro skaitytojų informacija. Mes bet kokiu atveju privalome ją tikrinti.
Dabar pastaruoju metu esu pastebėjęs tendenciją, kad dalis vartotojų rašo, kad „Mes tikriname jūsų budrumą, atsiųsdami su dirbtiniu intelektu paruoštas nuotraukas“. Mes prie to pripratę, kad iš esmės informaciją reikia tikrinti. Lygiai taip pat su dezinformacija. Tik galbūt yra kelios dezinformacijos grupės.
Tai viena iš jų yra ta, kad tai yra tikslinė dezinformacija, o kita, kad kartais pirminė vartotojų informacija nėra tiksli. Bet toks žurnalistų darbas – patikrinti visa tai.
– Kokiu atveju savo darbe labiausiai jautėtės, kad žiniasklaida daro kažką svarbaus?
– Nenorėčiau išskirti nei vieno atvejo, kai žiniasklaida daro pokytį, bet yra smagu matyti žmones, kurie kreipiasi su problemomis ir kai ta problema būna išviešinama. Nebūtinai sprendimas padaro poveikį, bet to žmogaus veide matosi džiaugsmas, kad jis buvo išklausytas.
– Kas šiandien dienai žiniasklaidoje yra svarbiausia?
– Manau, kad žiniasklaidai ne tik šiai dienai, bet ir praeityje ir, tikriausiai, ateityje bus svarbiausias ryšys su skaitytojais. Mes sukūrę savo portalą didžiausią dėmesio dalį būtent skiriame skaitytojo informacijai.
Iš to gimsta pagrindinės temos, pagrindinės idėjos. Nežinau, galbūt kažkokie tyrimai. Aš taip įsivaizduoju, kad būtent skaitytojai yra pagrindiniai vertintojai.
Kiekvieną dieną matome statistiką: kiek kartų perskaitomi straipsniai ir kiek jie įtraukia vartotojus. Manau be to skaitytojų ryšio nebūtų ir pačios žiniasklaidos.