Tvyrant geopolitinei įtampai Lietuvos politikai susirūpino šalies migracijos politika ir migrantų keliamomis grėsmėmis.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) surengė uždarą posėdį, kuriame aptarė, kaip reikėtų tobulinti migracijos įstatymus siekiant iš anksto užkirsti kelią problemoms, kurių ateityje gali kilti dėl uždaromis bendruomenėmis gyvenančių atvykėlių.

Reagavo ir Vilniaus meras V.Benkunskas, paraginęs būtinai keisti migracijos įstatymus taip, kad tiek sostinėje, tiek visuose Lietuvos miestuose būtų garantuota tvarka ir gyventojų saugumas.

NSGK aptarė augančius migrantų iš Vidurinės Azijos šalių srautus ir musulmonų bendruomenių gausėjimą, bet neseniai kilo diskusija apie sostinės gatves, aptarnavimo sferą užplūdusią rusų kalbą, o šis procesas siejamas ne tiek su Vidurinės Azijos šalių piliečiais, kiek su pas mus apsigyvenusiais ukrainiečiais, baltarusiais, rusais.

[[ge:lrytas:lrytas:40478696]]

Tiesa, kai kalbama apie uždarų getų miestuose kūrimąsi, turimi galvoje Afrikos ir Azijos tautų žmonės, Lietuvoje tai pirmiausia uzbekai, tadžikai, kazachai, kirgizai.

Vakaruose migracijos iššūkiams jau geras pusšimtis metų. Po Antrojo pasaulinio karo vėl turtėjant Vakarų Europos šalims imta gausiai įsileisti imigrantus, nes trūko žmonių dirbti nekvalifikuotus darbus.

[[ge:lrytas:lrytas:40262110]][[ge:lrytas:lrytas:40328518]][[ge:lrytas:lrytas:40436991]][[ge:lrytas:lrytas:40489966]]

Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje dar prisidėjo šių šalių kolonijinė praeitis – palyginti laisvai į jas galėdavo persikelti buvusių prancūzų kolonijų, ypač Alžyro, gyventojai, Britų Sandraugos valstybių piliečiai.

Vėliau imigrantų labai pagausėjo ir Skandinavijoje, ypač Švedijoje.

Ilgai tikėtasi, kad imigrantai sėkmingai integruosis į Vakarų visuomenes, o jei pirmosios atvykėlių kartos dar nebus visai pritapusios, jų vaikai ir anūkai esą nesiskirs nuo senųjų europiečių.

Iš tiesų dalis imigrantų prisitaikė, bet anaiptol ne visi. Kultūriniai skirtumai išliko, o radikalėjantis islamas išpūtė religinius nesutarimus, sukėlusius smarkią politinę priešpriešą.

Padėtis dar gerokai pablogėjo pastarąjį dešimtmetį, kai į Europą masiškai plūdo pabėgėliai iš Vidurinių Rytų ir Afrikos šalių.

Vieni išties bėgo nuo karo, religinio, tautinio ir politinio persekiojimo, o kiti tiesiog ieškojo geresnio gyvenimo.

Tarp jų išplito mitas, kad Vakarai – savotiškas rojus, kur galima nieko nedirbant visai neblogai gyventi, nepalyginti geriau nei alkanoje ir nesaugioje tėvynėje.

Nemažai šių žmonių nei sugeba, nei nori išmokti dirbti, juos dar kursto pokolonijinėse šalyse gaji ideologija, kad Vakarai kalti dėl visų jų bėdų ir dabar privalo grąžinti skolą.

Vienaip ar kitaip, Vakarų Europos didmiesčiuose susikūrė uždari, labai nesaugūs, pagal savo taisykles gyvenantys migrantų getai, į kuriuos net policininkai vengia kišti nosį.

Europai teliko pripažinti, kad liberali integracinė migracijos politika nebuvo sėkminga. Pasekmės Vakarams akivaizdžios – labai sustiprėjo, o kai kuriose šalyse net rinkimus laimėjo populistinės radikalios dešiniosios politinės jėgos.

Lietuvoje padėtis dar nėra tokia dramatiška, uždari migrantų getai nesusikūrė, bet daugiausia atvykėlių sulaukiančio Vilniaus meras perspėjo, kad negalima delsti siekiant ateityje išvengti panašių kaip Vakaruose problemų.

Migracijos departamento duomenimis, laikinąjį leidimą gyventi Lietuvoje turi 78,7 tūkst. ukrainiečių, 50,8 tūkst. baltarusių ir 13,8 tūkst. rusų, taip pat 10,2 tūkst. uzbekų, 7,7 tūkst. indų, 6,5 tūkst. tadžikų ir 4,5 tūkst. kirgizų.

Ukrainiečius lietuviai užjaučia ir laiko juos Rusijos agresijos aukomis.

Nemaža jų dalis dirba ir negyvena iš socialinės pagalbos, bet visuomenėje pamažu ėmė jaustis nepasitenkinimas, kad dauguma jų kalba rusiškai, neišmoksta lietuvių kalbos.

Baltarusiai ir ypač rusai kelia didesnį nepasitikėjimą nuogąstaujant, kad jie gali būti veikiami V.Putino ir A.Lukašenkos režimų propagandos ar net priešiškų specialiųjų tarnybų agentai.

Sunku pasakyti, kiek pagrįstos tokios baimės, tačiau kultūriniu požiūriu šių tautų žmonėms paprasčiau integruotis į Lietuvos gyvenimą.

Tuo metu vis garsiau kalbama, kad Vidurinės Azijos, musulmoniškų šalių gyventojams mūsų papročiai, kultūra, gyvenimo būdas yra svetimesni, sunkiau suprantami.

NSGK pirmininkas R.Sinkevičius pabrėžė, kad būtinos migracijos įstatymų korekcijos, kartu nepažeidžiant atvykėlių religinės laisvės ir žmogaus teisių.

Kaip tai realiai įgyvendinti, bus tariamasi sausio pradžioje pasitelkus Valstybės saugumo departamentą, policiją.

Matyt, specialiųjų tarnybų informacijos reikia įvertinant, kiek pagrįstas nerimas dėl galimo musulmonų suradikalėjimo.

Pavyzdžiui, pastebėta, kad jau dabar naujųjų imigrantų muftiatas perima nuo Vytauto Didžiojo laikų Lietuvai ištikimų totorių mečetes, kuria traukos centrus, siekia statyti naujus maldos namus.

Užsisklęsti nuo Rytų pasaulio Lietuva, ko gero, negalės, tačiau būtina ir pasimokyti iš Vakarų klaidų.

Regis, tokios politikos principai gerai žinomi – tai migracijos kontrolė, atvykstančių iš trečiųjų šalių asmenų patikra ir atranka pagal trūkstamas specialybes.

Tačiau sudėtingiausias politinis uždavinys – kaip tai padaryti realiai, o ne vien nesibaigiančiomis šnekomis.

Lietuvos padėčiai pastarąjį dešimtmetį gerokai blogėjant – V. Benkunsko įspėjimas