Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Indre, ką jums reiškia dirbti su pačiais žinomiausiais veidais?
– Man tai – didelis pasitikėjimas. Žinomi žmonės dažnai turi savo įvaizdį, savo ribas, savo jautrias temas, todėl man svarbu parodyti, kad esu ne tik žurnalistė, bet ir žmogus, kuris moka išgirsti.
Dirbti su žinomais veidais reiškia turėti galimybę iš arti matyti jų gyvenimo užkulisius, ne tik sceninį įvaizdį. Čia labai svarbu jų pasitikėjimas ir tai mane labai motyvuoja.
– Kas sunkiausia dirbant pramogų žurnaliste?
– Sunkiausia yra rašyti apie žinomų žmonių netektis. Taip pat dideliu iššūkiu išlieka ir didžiulis tempas, kadangi į naujienas turi reaguoti čia ir dabar.
– Kokia istorija jūsų karjeroje buvo įsimintiniausia ar labiausiai sukrėtė?
– Labiausiai įsirėžia tos istorijos, kurios parodo, kad už gražių nuotraukų slepiasi labai žmogiški dalykai. Man turbūt stipriausios – kai žmonės atvirai prabyla apie netektis, krizes, skyrybas ar emocinę sveikatą. Tada supranti, kad pramogų pasaulio žvaigždės gyvena tokius pačius gyvenimus, kaip ir kiekvienas iš mūsų.
– Pateikite pavyzdžių.
– Puikiai prisimenu vieną savo budėjimą prie naujienų srauto, kuomet, žiūrėdama žinias sužinojau, kad mirė Vitalijus Cololo. Tuomet mečiau visus tą akimirką atliekamus darbus ir puoliau apie tai rašyti. Vėliau skambinau žinomiems jo bičiuliams, kad pasidalytų prisiminimais.
Dalis jų apie tai net nežinojo, tad buvo labai slogus ir liūdnas vakaras. Prisimenu, kai kalbindama žinomus žmones ir pati sunkiai tramdžiau ašaras.
– Koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida? Ar buvo momentas, kai nusprendėte, kad norite būti žurnaliste?
– Tuo metu, kai stojau į žurnalistiką, atrodė, kad viskas įvyko savaime.
Vėliau pradėjome drauge su tėvais prisiminti, kad jau nuo mažens mėgau „imti interviu“. Tai darydavau iš savo artimųjų. Turėjau žaislinį mikrofoną, su kuriuo, pasitaikius progai, kalbindavau namiškius.
Vėliau buvo straipsniai, kuriuos rašydavau ne tik mokyklos laikraščiui, bet ir Šaulių sąjungos leidiniui „Trimitas“ – tuo metu aktyviai dalyvavau jaunųjų šaulių veikloje. Tad ši profesija, rodos, buvo vis kažkur šalia manęs.
– Kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje? Kaip atsidūrėte portale Lrytas?
– Paskutinio studijų Vilniaus universitete kurso viduryje pamačiau skelbimą, kad „Lietuvos ryto“ dienraštis drauge su Lrytas ieško pramogų žurnalistės tiek portalui, tiek žurnalui „Stilius“. Pagalvojau, kad šis darbas turėtų būti įdomus. Neklydau. Štai aš čia jau 7 metus.
– O kada ir kaip pajautėte, kad norite dirbti ir su TV laidomis?
– Tai mane sudomino ne iš karto. Nors studijų metais ir atlikau praktiką LRT televizijoje, tačiau tuo metu tai atrodė sudėtinga, trūko patirties. Tačiau dirbant jau Lrytas naujienų portale gavau pasiūlymą prisijungti prie LNK laidos „Bus visko“ komandos.
Nuo pat pirmo interviu pajaučiau didžiulę meilę televizijai. Rašyti straipsnius yra įdomu vienaip, tačiau pakalbinti žmogų priešais kameras, o vėliau sudėti jo pasakojimą į 20 minučių sumontuotą istorija ir ją išvysti TV ekrane – yra be galo geras jausmas.
Taip pat džiaugiuosi, turėdama galimybę ir naujienų portale Lrytas realizuoti save šiame formate – prodiusuoti pokalbių laidą „Jokių filtrų su Saugirdu Vaitulioniu“. Dirbame su nuostabia komanda, puikiu vedėju, tad ir rezultatas atliepia lūkesčius – esame žiūrimiausia naujienų portalo laida ir tuo be galo džiaugiamės.
– Kadangi dirbate ir su TV laidomis, papasakokite, kokių iššūkių yra buvę filmavimuose?
– Vienas didžiausių iššūkių buvo filmuojant pirmąjį Lrytas laidos „JOKIŲ FILTRŲ su Saugirdu Vaitulioniu“ sezoną, kuomet filmavimo dieną anksti ryte operatorius pranešė pamiršęs komandiruotę į Briuselį. Tad privalėjo išskirsti, ir mes, suderinę kelis pašnekovus, tądien likome be operatoriaus. Tuomet iki 11 valandos reikėjo rasti kitą.
Tai buvo tikras iššūkis, tačiau pasitelkus pažįstamus ir kolegas, ačiū jiems, man pavyko!
– Kodėl pramogų žurnalistika jums atrodo svarbi ir kokią misiją ji atlieka?
– Pramogų žurnalistika nėra tik apie romanus ar skyrybas. Ir nors kartais gali atrodyti, kad pramogų žiniasklaida apsiriboja skambiomis antraštėmis, iš tiesų jos darbas yra gerokai platesnis ir gilesnis.
Tai kur kas daugiau – nuolatinės pastangos sumažinti atstumą tarp žvaigždžių ir skaitytojų, išgirsti jų patirtis ir tinkamai jas perteikti.
– Ar žurnalistai tikrai tik „medžioja sensacijas“?
– Tai – stereotipas. Taip, kartais tenka narplioti ir skandalingesnes temas, nes jos yra reali dalis viešojo gyvenimo. Bet man darbe svarbiausia – istorija ir žmogus. Jei ieškau „sensacijos“, tai tik tokios, kuri padėtų suprasti tikrą situaciją, o ne būtų sugalvota dirbtinai.
– Kaip reaguoja žmonės, kai apie juos rašoma?
– Įvairiai. Vieni džiaugiasi ir dėkoja, kiti jautriai sureaguoja net į mažiausią publikaciją. Yra žmonių, kurie skaito viską ir nori taisyti, o yra tokių, kurie džiaugiasi, kad ir ką apie juos parašytum. Per beveik aštuonerius metus, kiek dirbu žiniasklaidoje, džiaugiuosi su dalimi jų užmezgusi draugišką santykį, kuris sukuria pasitikėjimą.
– Ar nutinka taip, jog tenka sulaukti nemalonių žinučių ar grasinimų? Jei taip, kaip į tai reaguojate?
– Taip, pasitaiko. Aš stengiuosi į tai reaguoti ramiai – emociškai neįsitraukti, įvertinti, ar reikia kreiptis į institucijas, ar tiesiog ignoruoti. Tokios situacijos primena, kodėl svarbu išlikti profesionaliai ir laikytis žurnalistikos etikos.