Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės. Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Eimantai, koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida?
Lrytas pristato projektą „Žmonės, kurie šviečia“ ir skatina suprasti žurnalistikos kuriamą vertę
– Nuo ankstyvos vaikystės buvau žinių laidų žiūrovas. Tikriausiai, augant mažame kaimelyje buvo smalsu sužinoti, kas per dieną įvyko Lietuvoje ir pasaulyje. Pamenu, kai pakeičiau mokyklą, naujieji klasiokai atkreipė dėmesį, kad mano kalbėsena kaip žinių pranešėjo.
– Kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje?
Susiję straipsniai
– Mano aistra – istorijų pasakojimas. Stengiuosi, kad faktai ir pašnekovų mintys susidėliotų į aiškiai suprantamą paveikslą, skaitytojas ne tik sužinotų informaciją, bet ir pajaustų jos svarbą.
Tikiu, kad gerai papasakota istorija turi galią – įtraukia skaitytoją, padeda suprasti problemą ir paskatina jį veikti.
– Kaip atsidūrėte žurnalistikoje ir portale Lrytas?
– Naujienų portalo redakcijos duris pravėriau pačiame COVID-19 pandemijos įkarštyje. Šis laikotarpis išryškino žiniasklaidos pareigą – laiku ir tiksliai informuoti apie pokyčius, pateikti faktus ir nekelti panikos.
Džiaugiuosi, kad mūsų skaitytojai rinkosi patikimus informacijos šaltinius, pasitikėjo žiniasklaida ir išliko atsparūs dezinformacijai.
– Kas jums yra žurnalistika?
– Žurnalistika man – visuomeninė misija, pateikti žmonėms faktus, kad jie galėtų priimti pagrįstus kasdienio gyvenimo sprendimus: nuo apsilankymo pas gydytoją iki finansų tvarkymo.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: kokią misiją atlieka būtent jūsų skyriaus kryptis?
– Banali tiesa, bet vis dėlto tiesa – sveikata yra brangiausias turtas. Todėl jaučiu didžiulę atsakomybę prieš skaitytojus ir rūpinuosi, kad juos pasiektų medicinos mokslo patvirtinta informacija.
Lietuvoje dirba daugybė nuostabių medikų, kurie spėja ir savo pacientų sveikata pasirūpinti, ir pasidalinti žiniomis bei patarimais. Su manimi jie kalbasi, nes trokšta, kad Lietuvoje būtų mažiau sergančių kraujotakos ligomis, mažiau staigių insultų, infarktų ir pažengusio vėžio diagnozių.
Panašios priežastys paskatina kalbėti ir pacientus, susidūrusius su sunkia liga. Jie atvirai dalijasi asmeninėmis istorijomis, nes tiki, gal padės ligos išvengti kitam, arba suteiks stiprybės savo likimo broliui ar sesei.
Į tekstą suguldęs medikų pamokymus ir pacientų patirtis, jaučiuosi prisidedantis prie nuostabios misijos, kad kuo daugiau žmonių būtų sveiki ir laimingi.
Be to, man labai svarbu papasakoti gydytojų istorijas, supažindinti skaitytojus su jų profesine kasdienybe. Sveikatos sistema Lietuvoje sulaukia daug skundų, dalis priekaištų nepagrįstai nubyra ir medicinos darbuotojams. Manau, todėl būtina, kad žmonės nepamirštų – ir medikai, ir pacientai sėdi toje pačioje valtyje.
– Kokia istorija ar istorijos per karjerą labiausiai įsiminė ir kas labiausiai sukrėtė?
– Atmintyje labai giliai įstringa nepagydoma liga sergančių žmonių istorijos. Deja, ne visada jas gali pasakoti patys pacientai, tuomet už juos kalba artimieji. Tai būna visos šeimos skausmas. Taip nutinka ir vaikams, ir darbingo amžiaus žmonėms, ir senjorams.
Ypač įsiminė moters istorija, kurios vyras sirgo genetine liga, išryškėjančia tik sulaukus 35–40 metų. Baisiausia, kad nėra gydymo, kuris sulėtintų ligos eigą. Moteris ilgus metus rūpinosi savo sutuoktiniu, o po jo mirties paaiškėjo, kad iš tėvo ligą paveldėjo ir suaugęs judviejų sūnus. Galiausiai, kaip ir tėvas, nebegalėjo savimi pasirūpinti, atsidūrė mamos priežiūroje.
Būtų lengva dalintis vien įkvepiančiomis istorijomis: kaip žmonės pertvarko savo gyvenimus, atranda naujų pomėgių, įveikia ligą ir džiaugiasi kasdienybe. Tačiau tai nebūtų pilnas paveikslas.
– Ar visada renkatės tik rimtą turinį – žinias, prestižinių leidinių straipsnius, tinklalaides, ar visgi leidžiate sau atsipalaiduoti?
– Mėgstu ir lengvesnį turinį, bet man svarbu, kad jis būtų struktūruotas, jaustųsi, jog kūrėjas apgalvojo, ką norės pateikti vartotojui. Jei įsijungiu tinklalaidę, nenoriu klausytis sąmonės srauto.
Nemenką dalį mano laisvalaikio sudaro krepšiniui ir futbolui skirtas turinys. Bet ypač pritraukia netolimos praeities reiškinių suvokimui skirto laidos ir straipsniai. Labai daug įdomių dalykų aptinku 90-ųjų Lietuvai skirtame turinyje.
– Ar yra tekę susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis – pykčiu ar agresija – kaip į tai reaguojate ir kaip su tuo tvarkytis?
– Būna emociškai sunkių pokalbių, kurie išsiurbia kaip kempinė. Tenka bendrauti su skaudžios netekties paliestais žmonėmis, kurių viduje verda emocijos. Tokiomis akimirkomis stengiesi sumažinti įtampą, rasti tinkamą žodį, kad pašnekovas pasijustų deramai išklausytas ir suprastas.
Ne visada lengva, bet nepatogios emocijos yra darbo dalis. Profesionalumas reikalauja mentaliai atsitraukti, neperimti kitų žmonių jausmų. Tiesa, kartais pašnekovo patirtis nepaleidžia taip lengvai. Todėl vakarais po darbo mėgstu pasivaikščioti – „prapūsti“ galvą.
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Ieškoti vertės ir būti kantriems. Didžiulis informacijos srautas paveikė ir jos vartojimo įpročius, nuo vienos žinutės skubame peršokti prie kitos, nes atrodo, kad kitaip nespėsi visko į save susiurbti.
Todėl linkiu grįžti prie skaitymo malonumo, kai pavyksta tekstui skirti daugiau nei kelias minutes ir lieka laiko jį apmąstyti.
– O ką – žmogui, kuris svarsto eiti į žurnalistiką?
– Būti smalsiam, nebijoti klausti ir sulaukti nepatogaus atsakymo. Pašnekovų bus įvairių, bet svarbu mokėti klausytis ir išgirsti, kur slypi istorija. Taip pat patariu vartoti žiniasklaidą: atkreipti dėmesį, kaip dirba profesionalai ir pamąstyti, ką galėtumėte pritaikyti patys.