Gruodžio 5-ąją JAV paskelbė Nacionalinio saugumo strategiją, kurią skaitys ne tik politologai ir apžvalgininkai.

Vizija sudėta į 30 puslapių su dvylikos metų judėjimo į ateitį (tikimasi, tiek laiko respublikonai valdys galingiausią pasaulyje valstybę) trajektorija. Manau, kad tai viceprezidento J.D.Vance’o projektas, aprėpiantis laikus, kai didžiojoje politikoje nebebus nei Donaldo Trumpo, nei Vladimiro Putino, nei Xi Jinpingo, nei Lietuvai vėl aktualaus Aliaksandro Lukašenkos, nei dabartinių ES vadovų.

Daug valstybių rašo, atnaujina, papildo savas strategijas, bet dažniausiai jų patvirtinimo dieną ir pamiršta.

Nesu užtikęs, kad kokioje nors politinėje diskusijoje Lietuvoje būtų prisiminta jos pačios nacionalinio saugumo strategija. O ką jau kalbėti apie kitų valstybių strateginių dokumentų komentarus.

[[ge:lrytas:lrytas:40560590]]

Bet šis JAV dokumentas sujudino tiek pasaulio žiniasklaidą, tiek ir politikus.

Šią savaitę buvę Lietuvos užsienio reikalų ministrai ir dabartinis Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas LRT forume aptarė JAV politinio lėktuvnešio reidą per audringą geopolitinę jūrą.

[[ge:lrytas:lrytas:40581884]][[ge:lrytas:lrytas:40584926]][[ge:lrytas:lrytas:40587098]][[ge:lrytas:lrytas:40576278]]

Visi patyrę politikai sutiko, kad popieriuje išdėstytas reido planas realybėje dažniausiai pasikeičia.

Vis dėlto, buvusio URM vadovo V.Ušacko nuomone, D.Trumpo patvirtinta strategija yra didžiosios politikos tektoninis lūžis, turėsiantis įtakos tikrai ne vienos valstybės vidaus ir išorės politikai.

Vokietijos kancleris F.Merzas jau pareiškė, kad kai kurios JAV nacionalinio saugumo strategijos dalys yra „mums nepriimtinos iš Europos perspektyvos“.

Reakcija suprantama, nes strategijos akiratyje Europa pagal reikšmingumą yra trečia.

Šiaip jau keista skaityti strategijos vietas, skirtas Europai.

Pasirodo, tarp Europos ir JAV plyti vos ne ideologinė praraja. Europai gresianti pražūtis dėl masinės migracijos ir žlungančios politinės laisvės, todėl po 20 metų Europa tapsianti neatpažįstama.

Viešose D.Trumpo kalbose vartojamas žodis – pūvanti. Esą Europoje pradeda dominuoti nerealistiniai lūkesčiai dėl karo.

Primenami anksčiau įvairiomis progomis girdėti dalykai. Be kita ko, sakoma: „Reikia sąlygų, kuriomis Europa galės remtis savo jėgomis ir dirbti kaip grupė suverenių valstybių ir prisiimti visą atsakomybę už gynybą.“

Tačiau JAV neišsižadančios Europos, net yra pasiryžusios padėti priešintis dabartiniam politiniam kursui. Akivaizdu, kad turima omenyje ES vadovybė ir visa ES struktūra. Strategijos tekste nurodoma, kad JAV siekiančios tvirtų ryšių su atskiromis Vidurio ir Rytų Europos šalimis.

[[ge:lrytas:lrytas:40590765]]

Trumpai tariant, D.Trumpas nemėgsta Europos Sąjungos. O ką mėgsta?

Savaime suprantama, mėgstama tai, į ką sugrįžtama. Ir strategijoje, ir komentaruose minima Monro doktrina (1823 m.), kurioje JAV įspėja didžiąsias Europos valstybes nesikišti į Amerikos žemyno vidaus reikalus, o JAV savo ruožtu nesivelsiančios į Europos konfliktus.

„Po daugelio apsileidimo metų, – sakoma tekste, – JAV vėl skelbia ir įgyvendina Monro doktriną, kad JAV atkurtų galią Vakarų pusrutulyje, apsaugotų tėvynę ir užtikrintų prieigas prie visų reikalingų pasaulyje taškų.“

Iki taškų – įvairus nuotolis. Sandūrų placdarmas – du vandenynai, Indijos ir Ramusis, Kinija – ekonominis iššūkis (reikia išvengti tiesioginio konflikto), mažesnis dėmesys Viduriniams Rytams, svarbiausia – saugoti JAV ir Europos sienas nuo masinės migracijos.

Vienas JAV orientyrų – „atkurti stabilios Europos sąlygas ir strateginį stabilumą su Rusija“.

Pastaroji frazė pribloškė europiečius komentatorius. Rusija strategijoje nebėra nei priešė, nei grėsmė. Savo ruožtu JAV stabdo NATO plėtrą.

Prioritetas prezidento J.Bideno laikais buvo Rusijos sulaikymas.

Šia nuostata Lietuva gyvena beveik dvidešimt metų.

Prezidentas G.Nausėda paskelbė gavęs strateginę partnerystę su Lietuva patvirtinantį D.Trumpo laišką. Tai, kad JAV, lyg ir nusigręždamos nuo Europos, nepaliks Lietuvos (amerikiečių kariai), tikina ir URM vadovas K.Budrys.

Strategija, kuri yra tik apybraiža (ji apaugs konkrečiais viešais ir slaptais papildomais dokumentais), dienos šviesą išvydo derybų dėl taikos Ukrainoje maratono įkarštyje, kur, anot JAV prezidento specialiojo pasiuntinio Ukrainai K.Kelloggo, finišo tiesiojoje dešimt metrų patys sunkiausi.

Labiau informuoti apžvalgininkai skiria du derybinius blokus – D.Trumpo, kuriam pritaria V.Putinas, ir V.Zelenskio su K.Starmeriu, E.Macronu, F.Merzu.[[ge:lrytas:lrytas:40590772]]

Numanomame galutiniame susitarimo tekste, kurio visuomenė nesužinos iki paskutinės akimirkos, regis, esminis nesusitarimo punktas – teritorinis.

Nežinia, kiek dar likus iki finišo – derybų stop kadras. Jo fone – mūšiai fronte. Ukraina skelbia – laikomės, Rusija – judame į priekį ne metrais, bet keliais kilometrais. Televizijos ekranuose – baisūs ir dar baisesni vaizdai.

Nežinodamas, ką sprendimų pauzės metu pasakyti, D.Trumpas kartoja gailestį dėl žuvusiųjų. Dar kartą pauzė brėžiama iki Kalėdų.

Bet, įvertinus visas aplinkybes (karines, politines ir net psichologines), pauzių gali ir nebebūti.

Pasirinkimas V.Zelenskiui – pritaria ar ne D.Trumpo taikos planui. Jeigu ne – karas tęsiasi, bet su visiškai neprognozuojamu scenarijumi, gal netgi iki tokio, apie kurį nuolat primena Vokietijos gynybos ministras, – esą 2030 m. gali prasidėti Rusijos ir Europos karas.

D.Trumpas užuominomis ne kartą leido suprasti, kad tokiame scenarijuje nedalyvaus. O kad pozicija būtų aiškesnė, paskelbė Nacionalinio saugumo strategijos pradinį, filosofinį variantą.

Mečys Laurinkus. Donaldas Trumpas nemėgsta Europos Sąjungos: o ką mėgsta?