Apeliacinis teismas jau baigia tirti įrodymus vieno liudytojo, buvusio advokato Drąsučio Zagrecko, pasakojimais grįstoje teisėjų korupcijos byloje, tačiau šis esą prisimena vis naujų detalių.

Kuo arčiau Apeliacinio teismo nuosprendis vadinamojoje teisėjų korupcijos byloje, tuo daugiau abejonių bando išsklaidyti parodymus duodantis pagrindinis liudytojas D.Zagreckas.

Apeliaciniame teisme šią savaitę antrą kartą apklaustas 65 metų D.Zagreckas staiga esą prisiminė, kokį lapą 2018 metų rugsėjo 25-ąją galbūt perdavė Apeliacinio teismo teisėjui Viktorui Kažiui.

Tądien Vilniuje prie Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pastato susitikusius teisininkus slapta nufilmavo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai.

Perdavimo mįslė liko

Tačiau ką susitarė Ulonų gatvėje susitikę teisėjas ir tuometis advokatas, taip ir liko neaišku, nes 18 sekundžių trunkantis vaizdo įrašas – be garso.

Nesutariama ir dėl to, kaip V.Kažio rankoje atsidūrė sulenktas popieriaus lapas ar lapai. STT pareigūnai slapto sekimo pažymoje įrašė, jog juos teisėjui perdavė D.Zagreckas, nors vaizdo įraše matyti, kad į susitikimą einančio advokato rankos – striukės kišenėje.

Ar tąkart ką nors perdavė V.Kažiui, per keletą apklausų abejojo ir pats D.Zagreckas, tačiau baigiant nagrinėti bylą jis tikino prisiminęs teisėjui perdavęs vieną lapą iš Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio.

Rūpinosi ne savo klientu

Byloje dėl turto pasisavinimo iš žemės ūkio bendrovės vienas nuteistųjų buvo šiaulietis verslininkas Romutis Stočkūnas. Jo likimu esą ir rūpinosi tuometis advokatas D.Zagreckas, nors pats negynė nė vieno šios bylos dalyvio.

D.Zagreckas teigė, kad pasirūpinti R.Stočkūnu jo prašiusi verslininkė Oksana Sakalauskienė, kurią Kauno apygardos teismas palaikė jo bendrininke ir nuteisė realia ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

D.Zagreckas ne kartą pasakojo, jog sulaukęs tokių prašymų ir eidamas susitikti su teisėja visada pasiimdavęs vieną bylos lapą, kad nepamirštų palankiu nuosprendžiu suinteresuoto kliento pavardės: „Per dieną aš susitikdavau su 3–5 žmonėmis, todėl negalėdavau prisiminti visų pavardžių ir Baudžiamojo kodekso straipsnių, pagal kuriuos jie kaltinami. Nors paprastai pavardes prisimindavau, vieną lapą su savimi visada turėdavau dėl atsargumo.“

Buvęs advokatas tvirtino, kad tai paprastai būdavęs pirmas arba paskutinis kaltinimo ar nuosprendžio lapas, kuriuose – tik būtiniausia informacija.

Tačiau šįkart, anot D.Zagrecko, buvę kitaip – O.Sakalauskienė jam perdavusi iš nuosprendžio vidurio ištrauktą lapą, kurį jis ir nunešęs V.Kažiui.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas buvęs advokatas aiškino tuomet dėl to priekaištavęs O.Sakalauskienei, nes iš vidurinio lapo buvę sunku suprasti, kokia tai byla ir kuriame teisme ji nagrinėjama. Daugybę kartų apklaustas D.Zagreckas apie tai pirmą kartą prabilo Apeliaciniame teisme, galbūt jau paskutinėje savo apklausoje.

Tačiau tai sukėlė klausimų teisėjams: kartu su R.Stočkūnu buvo teisiama dar apie 10 asmenų, tad ar tikrai tame lape buvo tik šio verslininko pavardė?

„Aš negaliu užpildyti spragų fantazijomis. Ko neprisimenu, to neprisimenu“, – kalbėjo D.Zagreckas.

Susitiko tyčia ar netyčia?

O Kauno apygardos teismo išteisintas Apeliacinio teismo teisėjas V.Kažys neprisimena, kad D.Zagreckas jam iš viso būtų perdavęs kokį nors lapą. Perdavimo momento neužfiksavo ir slaptieji sekliai – kelias sekundes vienas ar keli lapai matyti tik teisėjo rankose.

V.Kažys ir D.Zagreckas skirtingai pasakojo ir apie šio susitikimo aplinkybes. D.Zagreckas ne kartą teigė, kad dėl susitikimo prie VMI su V.Kažiu susitarė Apeliacinio teismo koridoriuje, o po to automobiliu važiavo teisėjui iš paskos.

V.Kažys visą laiką tvirtino, kad tokio susitarimo nebuvo, o D.Zagreckas prie VMI pasirodė jam visai netikėtai. Vaizdo įraše matyti, kad vyrai apie kažką kuždasi pasilenkę vienas prie kito. Po trumpo pokalbio abu jie nuėjo savo keliais: teisėjas – į VMI, o advokatas grįžo į automobilį.

Teisėjas pinigų negavo

D.Zagreckas per pirmąsias apklausas negalėjo tiksliai atsakyti, ar šio susitikimo metu teisėjui pasiūlęs pinigų ir ar V.Kažys jam nieko nežadėjęs.

Apeliaciniame teisme buvęs advokatas nurodė: „Teisėjas nepasakė „ne“.“ Išgirdęs V.Kažio priekaištą dėl skirtingų parodymų D.Zagreckas atšovė: „Sakiau taip, kaip buvo, ir mes abu tą žinom.“

Be to, D.Zagreckas teisme tikino netrukus po šio susitikimo paprašęs pinigų toje pačioje kontoroje dirbusio advokato padėjėjo Egidijaus Galatilčio: „Jei prašiau pinigų, vadinasi, susitarimas buvo.“

Šiaip ar kitaip, D.Zagreckas pripažino, kad V.Kažiui pinigų niekada taip ir neperdavė, nors esą tartasi dėl 15 tūkst. eurų.

Nesijautė skolingas

Per apklausą Kauno apygardos teisme D.Zagreckas yra aiškinęs, kad šiuos pinigus išleidęs savo reikmėms, o Apeliaciniame teisme apie tai papasakojo kiek detaliau: „Užsakovė man pinigų neatvežė gana ilgą laiką, paskui prasidėjo kiti reikalai. Jei būčiau pinigus turėjęs, būčiau perdavęs.“

D.Zagreckas teigė, kad pinigų negavęs V.Kažys jam dėl to niekada nepriekaištavęs, o R.Stočkūnas vis tiek sulaukė palankaus teismo sprendimo.

„Nors pinigų V.Kažiui neperdaviau, aš nuo jo nei bėgau, nei slapsčiausi. Aš pasitikėjau juo, jis pasitikėjo manimi. Jeigu vienas kitu nebūtume pasitikėję, nebūtų ir tos bylos“, – kalbėjo D.Zagreckas.

Bendraudavo koridoriuje

Už istorijas apie bandymus papirkti įvairių teismų teisėjus nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir jau septynerius metus valstybės saugomas liudytojas pasakojo, kad V.Kažį pažįsta jau daug metų: „Mūsų santykiai puikūs, mes abu – buvę teisėjai. Susitikę pabendraudavome, niekada nesame susipykę, teismo kavinėje kartais gerdavome arbatą, kavą, lankėme tą patį sporto klubą.“

Bet V.Kažys neigė ir šį buvusio advokato pasakojimą: „Teisėjais mes dirbome skirtinguose teismuose, todėl tik teoriškai žinojau, kad yra toks teisėjas D.Zagreckas.

Kai tapo advokatu, jį matydavau kiekvieną dieną, bet abejoju, kad bent kartą per 30 metų būtume gėrę arbatą.“

Laikinai nuo teisėjo pareigų nušalintas V.Kažys teigė, kad koridoriuje sutikęs D.Zagrecką su juo visada pasisveikindavo: „Jo labai geras humoro jausmas, man tokie žmonės patinka.“

Teisėjų laukdavo prie durų

Vilniaus centre esančiame pastate, kur įsikūrę Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai, D.Zagreckas lankydavosi kone kasdien.

Jis neslėpė, kad norėdamas susitikti ir pasikalbėti su vienu ar kitu teisėju prie posėdžių salės durų kartais prasėdėdavęs ir valandą, o kartais užeidavęs pasikalbėti ir į teisėjų kabinetus.

Teismuose seniai sklandė kalbos apie D.Zagrecko bandymus už pinigus išspręsti bylas.

„Tuomet apie jo veiklą man nebuvo žinoma tiek, kiek žinoma dabar, bet buvau apie tai girdėjęs“, – pripažino V.Kažys, tačiau teigė vis tiek mandagiai bendravęs su tuomečiu advokatu.

„Jei žmogus ištiesia ranką pasisveikinti, aš rankos niekada nepatraukiu.

Nei jis man priešas, nei koks nekenčiamas žmogus – normalus advokatas“, – sakė V.Kažys, kol kas vienintelis korupcijos byloje išteisintas teisėjas.

D.Zagrecko kalbomis apie bandymus V.Kažį papirkti Kauno apygardos teismas nepatikėjo.

O prieš septynerius metus vykusių susitikimų detales esą vis geriau prisimenantis buvęs advokatas teigė nei anksčiau, nei dabar jokio pareigūnų spaudimo nepatyręs.

„Prasėdėjęs Lukiškėse mėnesį aš supratau, kokia mano situacija, ir pradėjau bendradarbiauti su teisėsauga.

Niekas niekada man nedarė absoliučiai jokio spaudimo“, – tvirtino kaukėtų pareigūnų į teismus lydimas D.Zagreckas.

Teisėjų korupcijos byloje – ir stebinantys istorijų apie kyšius autoriaus prisiminimai