Tamsa vis dar tankėja, ir tai tęsis iki pat Kalėdų, kad ir kiek lempelių ir girliandų įžiebtume, ir toks jausmas, kad pamažu viskas grimzta į tą tamsą, nors retkarčiais akimirkai sąmonėje kažkas blykstelėja.

Tarsi prasiveria ir pro tą mažą plyšelį kaip kokiame Davido Lyncho „Tvin Pykse“ išplaukiu ir išneriu kitoje tikrovėje, kitoje dimensijoje.

Ko gero, tai tvartas, velniai griebtų, kaip netikėta, kai toks gražus ir tviskantis gyvenimas, kai toks protingas feisbukas ir juodai nuostabūs išpardavimai.

O čia – tvartas, gana didelis, matyt, drėbtas iš molio ir šiaudų ir dar iš kažkokios medžiagos, gal šiek tiek žvyro ir kalkių, tik jame nėra elektros, kol kas nėra, laikas.

[[ge:lrytas:lrytas:40478696]]

Tai yra elektros stulpai, dar neatžygiavo, dar neatėjo iki šio tvarto, mudu su mama į tvartą nešamės žibalinę lempą, močiutė Agota ją vadina fanaru, nes močiutė gimusi 1900 metais, o tuo metu visos žibalinės lempos buvo gaminamos Rusijos imperijoje, bet žibalinė lempa pavojinga tvarte.

Ten šienas ir šiaudai ir dar kažkokios pakulos ir spaliai, ir jeigu ši godžiai degi medžiaga įsipliekstų, supleškėtų tvartas su visais kaimynų gyvuliais.

[[ge:lrytas:lrytas:39383436]][[ge:lrytas:lrytas:39760072]][[ge:lrytas:lrytas:40176360]][[ge:lrytas:lrytas:40280332]]

Ten yra ir karvių, ir vištų, ir kiaulių, ten yra pono Tavoro jautis ir net trenktos ponios Raubiškienės ožka Berta, o tamsoje atrodo, kad kur nors kampe stovi koks vienaragis ar dar koks nors pasakiškas gyvūnas su dviem galvomis ir keturiomis uodegomis, turime ir prožektorių, tokį plokščią, stačiakampio formos, kaip iš filmų apie vokiečių ir rusų karą, vokiečių kareiviai tokius nešiodavo ant krūtinių, kai stabdydavo transportą ir reikalaudavo „Ausweis!“, gali būti, kad rusai pavogė tų prožektorių dizainą iš vokiečių, nes po karo jie viską vogė, tiesa, rusai vogdavo ir prieš karą, bet po karo vogė dar labiau, nes jautėsi nugalėtojai, o nugalėtojai visuomet viską vagia ir sako, kad jie to nusipelnė.

Bet tą naktį mudu su mama šviečiame sau kelią žibaline lempa, prožektoriaus baterija nusėdusi, paskui mama melžia karvę, o aš laikau iškėlęs lempą, galiu ją pakabinti ant vinies, įkaltos į medinį gardo stulpelį, bet laikau, nes galiu šiek tiek judinti lempą, tada šešėliai aplinkui sujuda, atrodo, kad slapstosi nuo manęs, atrodo, kad tvartas pilnas vaiduoklių ir pasakų personažų, mama barasi, kad nesisukinėčiau ir nejudinčiau lempos, nes nieko nemato, o aš nematau mamos rankų, jos po karve ir mama nuolat juda, tarsi mėgintų ištraukti rankas iš po karvės ir negalėtų, matau tik karvės nugarą ir mamos galvą, atrodo, kad ir karvė, ir mama plūduriuoja tamsiuose vandenyse, ir jeigu dabar išeičiau su žibaline lempa, jos nuskęstų toje tamsoje, niekad neberastų kelio atgal, juk taip būna, kiekvienam iš mūsų pasitaiko, pritrūksta kantrybės, laiko, noro ir nusukame žibintą į šalį, ir nugrimzta į tamsą mūsų draugai, artimieji ir mylimieji...

Ir toks keistas jausmas, kad aš svarbus, septynerių, aštuonerių metų vaikas, bet manimi mama pasitiki, esu jos šviesos šaltinis šioje gūdžioje tamsoje, o toliau tik vos apšviestos gardo lentos, o toliau tik šešėliai ir ta aprūkusios lempos šviesa, klaidžiojanti senomis lentomis, ji panaši į kažkokį paveikslą, gal iš Jano Vermeerio, gal iš Vincento van Gogho, ir kažkur šiame dideliame tvarte, be jokios abejonės, yra gardas, o tame garde ėdžios, kuriose netrukus, Kalėdų rytą, gims Kūdikėlis Jėzus, gims tarp gyvulių, nes žmogaus prigimtis gyvuliška, ir Jėzus turi tą prigimtį priimti, Dievas turi įsikūnyti į žmogų, kad apvalytų, pakylėtų, sutaurintų, atpirktų.

Informacinis triukšmas vis stiprėja, virš pasaulio, tai yra virš mūsų galvų (o gal mūsų galvose?), vis grėsmingiau kybo politinės, karinės, ekonominės krizės kardas. Istorija su Damoklo kardu ganėtinai nuvalkiota, bet ji išraiškinga, vizualiai labai pamokoma: Sirakūzų tironas Dionisijas pasodino savo numylėtinį Damoklą, pavydėjusį jam laimės, prie gausiai nukrauto vaišių stalo, o virš galvos ant ašuto pakabino aštrų kardą.

Ar tas kardas virš mūsų galvų anksčiau nekabojo? Ar kabojo, bet mes apsimetėm, kad nematom? Ar manėme, kad jis ne ant ašuto, o ant storo kabelio, prijungto prie bankomato? Iš esmės turime pripažinti, kad kiekvienam virš galvos kabo toks kardas, trūksta tik pamišėlio, kuris nukirptų ašutą.

Bet žodis „kiekvienam“ skamba silpnai, vienas žmogus nieko nereiškia, reikia, kad tai būtų būrys, grupė, tauta, o dar geriau visa žmonija, dydžiai, apimtis mus jaudina, tokie smulkūs dalykėliai kaip vieno žmogaus gyvybė – ne.

Kaip ir kasmet Vilniuje vyksta fotožurnalistikos darbų paroda „World Press Photo“. Karai, nesantaikos, teritorinės pretenzijos, migrantai, tūkstančius kilometrų keliaujantys į viltį arba į mirtį, moterys, prievartaujamos, kankinamos, žudomos konfliktų zonose, moterys, žeminamos ir niekinamos dėl kokių nors prietarų, tarkim, religijos, sausros, potvyniai, kitos stichinės bėdos, žmonės, kurie suvokia gyvenantys ne savo kūne, tai varo iš proto ne blogiau nei sausros ar potvyniai.

Tiesą sakant, iš parodos išeinu dar niūresnis nei atėjau, dar labiau prislėgtas, dar labiau depresyvus ir nėra jokio palengvėjimo, jokio nušvitimo, jokio vienybės su kenčiančiais jausmo. Mano neviltis ir skausmas jiems niekaip nepadės. Ar dėl to tapsiu pats sąmoningesnis, doresnis, nes skausmas ir kančia mane apvalys, sutaurins, sužmogins? Galbūt.

Gatve kaukdamas ir švysčiodamas žiburėliais pralekia policijos automobilis – kažkur kažkam nutiko nelaimė, avarija, gaisras, peilis, kulka, akimirką galvoju apie tai, akimirką širdį spaudžia gailestis ir užuojauta, bet greitai dėmesį patraukia kažkas kita, kas labiau blizga, kas garsiau šaukia, skaniau kvepia...

Paroda surengta dar nebaigtame įrengti pastate, kuris vadinasi „Hero“. Galbūt tai angliškas žodis, reiškiantis didvyrį.

Kodėl negalėtų būti lietuviškas pavadinimas? Arba Gediminas. Mindaugas. Reikia trumpesnio? Gali būti Herkus. Gedas. Mindė. Nykštukėje valstybėje tokie pavadinimai („Hero“) skamba juokingai.

Galvoju apie gynybai skirtą biudžeto dalį, už tuos milijardus galėtume nupirkti visiems LT piliečiams muškietų kontrabandiniams balionams šaudyti. Beje, be galo keista šiame balionų kontekste teisti pasienietį, nušovusį kontrabandininką, kuris, kiek suprantu, norėjo jį pervažiuoti. Reikėtų pasienietį už tai apdovanoti, nes kontrabandininkas yra valstybės išdavikas ir kitoks šūdžius, juos šaudyti profilaktiška ir naudinga.

Kita vertus, mums nepadės nei tankai, nei patrankos, nei dronai, nei kiti balvonai, už tuos milijardus mes tik nusiperkame partnerių (NATO) pasitikėjimą, kad norime būti civilizacijos pusėje ir tikimės būti apginti, tikimės pagalbos. Tie milžiniški pinigai, kuriuos išleidžiame gynybai, turėtų būti siejami būtent su pasitikėjimu, nes pasitikėjimas paremtas žinojimu, kad yra institucijos, organizacijos, pagaliau atsakingi žmonės, kurie imsis konkrečių priemonių ir tos priemonės veiks.

Jeigu pasitikėjimo nėra, jeigu lieka tik viltis, neverta net pinigų švaistyti, gali viltis ir už dyką, kad padės Dievas, apvaizda ar koks nors mistinis „Hero“. Koks nemalonus jausmas nepasitikėti savo valdžia... Kad institucijos, organizacijos, pagaliau konkretūs žmonės, kurie už kažką atsakingi, nieko negali padaryti, bejėgiškai skėsčioja sparneliais ir sako: mes nežinome, mes negalime. Norime, kad mums pašviestų, iškeltų lempą virš galvų, bet jie sako: pratinkitės matyti tamsoje.

Norime, kad politikai, gaunantys iš mūsų teisę į valdžią, mums išmintingai vadovautų, jautriai valdytų ir sąžiningai organizuotų, o jie suvokia, kad valdžia – tai visų pirma viešpatavimas, kontrolė, įrankis siekti asmeninės naudos sau ir savo klanui. Valdžia Lietuvoje suvokiama kaip tam tikri mainai, jūs mums mandatą, mes jums kokių nors malonės trupinių – pora eurų pakelsime atlyginimus, pensijas, nutiesim kelią. Kitaip tariant, duosim „pinigėlių“ mainais į jūsų tylą ir nuolankumą.

Šitoks vulgarus valdžios supratimas. Ne bendradarbiauti, ne atstovauti, o nurodinėti ir apgaudinėti. Kita vertus, keista būtų iš politikų reikalauti tiesos ir kitų vertybių: veidmainiavimas, prisitaikymas, intrigos, tuščiažodžiavimas, spekuliavimas, pataikavimas – be tokio arsenalo politikoje neišsilaikysi. Neįmanoma patraukti rinkėjų dėmesio ir simpatijų nemeluojant (arba nesakant visos tiesos), nepataikaujant, nežadant to, ko nesiruoši išpildyti, jie visi – vieni daugiau, kiti mažiau – tai ir daro. Tokia darbo specifika.

Dabar, kai prieš Kalėdas tamsa vis tankėja, prisimenu tą tvarto tamsą iš vaikystės, lyginu šias dvi tamsas, žinoma, daug kas pasikeitė, mūsų gyvenime atsirado daug elektros, atsirado daug baterijų ir prožektorių, ir šviesulių, ir švyturių, ko tik nori, ir tai labai nuostabu, bet kažkokia dalis tos tamsos, stingdančios, baugios, nekintančios, vis dėlto išliko, instinktų tamsa, gyvuliškos mūsų prigimties tamsa, kuri liejasi į mūsų smegenis iš visų medijos kanalų, ji nepasikeitė, ir mes niekaip negalime jos įveikti, galime nebent tik laikyti iškėlę rankoje žibintą ir šviesti kitiems, ir tikėtis (pasitikėti!), kad kas nors pašvies mums.

Sigitas Parulskis. Tolydžio tankėjanti tamsa