Interviu portalui Lrytas K.Vilkauskas pripažino, kad tą lemtingą savaitę kasdien prašė partijos bičiulių pristabdyti pataisų buldozerį, tačiau bendražygių liko neišgirstas.
„Aš turėjau tikrai labai sudėtingą pasirinkimą. Opozicija net ir morališkai spaudė, kad kaip tu gali taip elgtis, nes anksčiau, kai kalbėjome, nuomonė buvo kita... Mano nuomonė ir apie koaliciją buvo kitokia. Ir apie Kultūros ministerijos laikiną atidavimą. Jeigu tu esi vienokios nuomonės, o aplinkybės tave verčia atlikti kitokį veiksmą, gaunasi vidinis konfliktas ir tai tikrai muša per sveikatą“, – Lrytas kalbėjo socialdemokratas.
Jis papasakojo, kodėl išvakarėse, kai turėjo vykti galutinis balsavimas dėl LRT pataisų, nusprendė nueiti į po Seimo langais vykusį protestą, kaip likus kelioms valandoms iki komiteto posėdžio, iš kurio buvo išvežtas tiesiai į ligoninę, partiečiams guodėsi daugiau nebegalįs, ir kokių replikų sulaukė atgal.
R. Valatka už socdemų sprendimų mato vieną ryškų žaidėją: jis keršija už savo sugriautą karjerą
„Taip, galiu sakyti, kad buvo, kaip čia pasakius, toks įtikinėjimas, jog mes turime pabaigti šitą klausimą, o tada bus lengviau. Aš išdėsčiau motyvus, kad mums vien prieiti iki priėmimo stadijos bus sudėtinga, nes priregistruota šimtai siūlymų, sakiau, jog mano yra kita nuomonė, dar kartą pabrėžiau, kad mes neturime skubėti, skuba neišspręs tų klausimų“, – teigė politikas.
K.Vilkauskas neslėpė, kad likus akimirkai iki momento, kai jo kabinete pasirodė med. punkto darbuotoja, nurodžiusi jam vykti į ligoninę, jis skambino partiečiams ir pranešė apie ketinimus pasitraukti.
Susiję straipsniai
„Tokiose ekstremaliose situacijose turi pagalvoti ne tik apie save, kaip apie žmogų, bet apie visumą, pamąstyti, koks po to sprendimo eina veiksmas, kokį jis gali sukelti poveikį, kaip tai gali atsiliepti visuomenei, valstybei“, – sakė socialdemokratas.
– Kęstuti, šiandien pirma jūsų grįžimo į darbus diena po beveik tris savaites trukusio nedarbingumo laikotarpio. Pirmiausia turiu paklausti, kaip jaučiatės?
– Jaučiuosi gerai. Pailsėjau, susirinkau save. Savijauta gera. Aišku, tam reikėjo laiko, nes stresas kaupiasi lėtai, o per šitą laikotarpį jo buvo tikrai nemažai – buvo daug įtampų ir politiniame lauke, ir asmeniškai man, kaip Kultūros komiteto pirmininkui. Nepamirškime, kad prieš tai buvo mėnuo įtampų dėl Kultūros ministerijos. Kultūros komitetui po septynių dienų I.Adomavičiaus ministravimo teko nemažas krūvis, kol buvo paskirta nauja ministrė. Tos įtampos tęsėsi nuo Vyriausybės griūties iki to momento, kai prasidėjo LRT pataisų svarstymas.
– Po ketvirtadienio, kai buvote išvežtas į Santaros klinikas, sugrįžti turėjote jau po kelių dienų, antradienį, prieš pat Kūčias, bet biuletenis jums buvo pratęstas dar dviem savaitėms. Tai buvo medikų rekomendacija?
– Taip. Santaros klinikų gydytojai sako, gal padarykime atitinkamus tyrimus – reikia patikrinti širdies zondą, kraujagysles ir visa kita. Kadangi turėjau klausimų dėl sveikatos ir anksčiau, sakiau, kad tie tyrimai yra padaryti. Rekomendavo poilsio režimą. Kai esi stresinėje situacijoje ir įsijungia saugikliai, pagrindinis dalykas yra poilsio režimas.
– Kas jums sukėlė tiek streso?
– Kaip ir minėjau, ta nuolatinė įtampa dar prieš LRT klausimą, ir tie paskutiniai įvykiai, tie ilgi posėdžiai ir paties komiteto, ir naktinis Seimo posėdis. Į posėdį turi eiti perskaitęs visą medžiagą, tai ir susidarė kritinė masė. Plius buvo ir įtemptas emocinis fonas. Iš socialdemokratų partijos pusės buvo viena nuomonė, o mano, sakykime, buvo kitokia, kad reikia neskubėti, daugiau diskutuoti tais klausimais. Įvyko taip, kaip įvyko. Galutiniame rezultate, matyt, tinkamu momentu įsijungė saugikliai.
– Prie posėdžių netrukus prieisime. Dar norėjau paklausti, kaip praėjo jūsų šventės? Buvo ką apmąstyti? Turiu omeny visus įvykius ir politinį foną, kuris gaubė Lietuvą beveik visą gruodį.
– Be abejo. Negali visiškai atitrūkti. Tuo laikotarpiu, kai turėjau nedarbingumą, buvo laiko daugiau paskaityti, pergalvoti savo, kaip politiko, žingsnius į priekį, apmąstyti bendrą situaciją. Toje situacijoje nelabai galėjau matyti laimėtojų. Visi būtume išėję kaip pralaimėtojai. Gavosi kaip Dievo ženklas, kad mane tiesiog „išjungė“ toje vietoje ir situacija pasikeitė.
– Tai jūsų nelaimė...
– ...sustabdė tuos procesus, kurie turėjo vykti kitaip. Reikėjo daugiau kalbėtis, daugiau bendradarbiauti, klausytis vieni kitų. Labai lengva užkurti emocinį foną, dėl kurio nebeveikia argumentai. Reikia sustoti ir apmąstyti tuos klausimus, elgtis labiau išmintingai. Vis dėlto skirtingų nuomonių įvairovėje protingiausia ieškoti kompromisinių variantų.
– Jei procesą sustabdė jūsų sveikata, o ne argumentai, vadinasi, kolegos jų neišgirdo arba net nesiklausė?
– Aš tuos argumentus dėsčiau ir anksčiau, bet buvo tokia valdančiųjų politinė valia. Aš, kaip komiteto pirmininkas, dirbau savo darbą. Dirbdamas savo darbą, nors viduje turėjau kitą nuomonę, vykdžiau savo pareigas. Atėjo laikas, kai viduje manai kitaip, o turi priimti sprendimus tokius, kokia yra politinė valia. Tada jau žmogui būna sudėtingiau.
– Gal jūs galit pasakyti, kas jums nutiko su sveikata tądien? Sukilo spaudimas?
– Taip. Buvo iškviesta seselė, nes labai smarkiai šokinėjo spaudimas, tiesiog kaip švytuoklė. Atėjo toks momentas, kad viskas pradėjo plaukti. Kokias penkias minutes buvau pusiau nesvarumo būsenoje.
– Pakalbėkime išsamiau apie tą savaitę. Pirmadienį įvyksta Kultūros komiteto posėdis, opozicija priregistravusi apie pusantro šimto siūlymų, skundžiasi procedūriniais pažeidimais, galiausiai palieka posėdį ir sako, kad negrįš, kol jūs nepasitrauksit iš pirmininko pareigų. Sakėte, kad per šventes permąstėte savo politinę ateitį. Buvo minčių trauktis?
– Taip, neslėpsiu, buvo tokių minčių. Tai yra žmogiška, kai jauti spaudimą iš įvairių pusių. Sulaukiau daugybės žinučių ir skambučių, kadangi viešai buvo paskelbti mūsų telefonų numeriai. Skambino tiesiog be sustojimo. Net naktį, iki pat ryto. Kai eini tokias pareigas ir žinai, kokia yra karšta situacija... Tokių minčių buvo. Visgi darbas yra darbas. Jį turi atlikti.
– Ar tomis savo mintimis pasidalijot su partijos vadovybe?
– Taip, kalbėjau ir anksčiau, dar ketvirtadienį, eidamas į tą posėdį, kad mes turėtume sustoti, nes situacija yra įtempta, vyksta mitingai, žmonių nepasitenkinimas. Ne visi, eidami į tuos mitingus, aiškiai įsivaizdavo, dėl ko jie eina, nes tas šūkis – „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ – atrodo pilietiškas, bet mes tada nuklystame nuo pagrindinių klausimų sprendimo, ką mes norime pasiekti vienu ar kitu įstatymo projektu. Tame momente buvo daug sumaišties.
Manau, kad dabar, kas vyksta (dėl sudarytos LRT pataisų darbo grupės, – Lrytas), taip viskas turėjo vykti nuo pradžių. Neturėtų būti ultimatumų, turėtume imti LRT įstatymo visumą, išnagrinėti visus pasiūlymus, kurie ateina į darbo grupę. Reikia išklausyti visus siūlymus, visas nuomones, nes tam ir yra toks formatas.
– Apie dabartinę situaciją dar pakalbėsime, sugrįžkime atgal. Pasikartosiu, jeigu jūs tą savaitę turėjot minčių apie pasitraukimą, ar kalbėjotės su partijos vadovybe? Kas jus įtikino persigalvoti?
– Sprendimus priima pats žmogus – arba jis pasitraukia, arba nepasitraukia. Pasitraukti būtų lengviausia. Sudėtingesnis kelias – padaryti kitokius sprendimus. Aš ir ketvirtadienį, per LSDP frakcijos posėdį, ir jo išvakarėse sakiau, kad mes turėtume sustoti, pasidaryti didesnes diskusijas tiek viduje, tiek išorėje.
– Mano žiniomis, jūs dar ir anksčiau, pirmadienį, kreipėtės į partijos vadovybę ir raginot atsitraukti bent nuo skubos.
– Taip.
– Atsakymas akivaizdus.
– Buvo atsakymas, kad mes toliau einame su šituo projektu. Kadangi nebuvo politinės valios stabdyti, tie sprendimai man pačiam, kaip žmogui, buvo gana sudėtingi.
– Kokius jums argumentus pasakė, kodėl negalima pristabdyti proceso?
– Argumentai buvo tokie, kad šitas įstatymo projektas reikalingas, siekiant negilinti konflikto tarp LRT tarybos ir administracijos. Vienas iš tokių pagrindinių argumentų, kad jeigu mes priimame šitą įstatymo projektą, ten viskas paskui išsisprendžia, kamuoliukas jau atsiranda LRT tarybos ir administracijos rankose.
Kaip matosi iš dabartinės situacijos, tai nebūtų visiškai išsprendę problemos. Manau, kad priėmus pataisas tokiame formate, koks buvo, neišdiskutavus, neimant visumos, neįvertinus visų aspektų, gautųsi tik didesnė priešprieša.
– Antradienis, vakaras, prie Seimo vyksta protestas, dega laužai, o pačiame parlamente – iki 2 valandos nakties užsitęsęs savotiškas cirkas, kurio metu jūs visą laiką prastovėjote prie tribūnos. Jūsų bičiuliai net vyno spėjo paragauti, o jūs visą laiką stovėjote. Kodėl? Ar po šio vakaro ir pasijutote prastai?
– Pristatymo metu žmogus turi atsakinėti į klausimus, stebėti, iš kurios pusės jie yra užduodami, reikia komentuoti, yra daug medžiagos, kurią reikėjo žiūrėti iš trijų dokumentų, tai stovint man buvo paprasčiau orientuotis. Man, kaip žmogui, tiesiog buvo lengviau koncentruotis stovint. Vyko tam tikras, kaip jūs sakėte, cirkas, opozicija panaudojo filibusterio taktiką, aišku, tai yra jų teisė, nieko nepadarysi, ji buvo panaudota teisėtai. Bet per šitą laikotarpį tam tikrų patyčių formų iš opozicijos tikrai buvo. Tiesiog turi tai atlaikyti. Ir atlaikiau.
– Trečiadienį – neeilinio posėdžio pratęsimas, jūs jau pasodintas į ministrų ložę. Baigiami svarstyti opozicijos siūlymai, bet per vakarą priregistruojama dar keli šimtai. Tas skaičius, berods, galiausiai pasiekė tūkstantį. LRT pataisų priėmimo, tiksliau, bandymo jas priimti, išvakarėse jūs dar mėginote įtikinti bendražygius sustoti, ketvirtadienį nesiimti šio klausimo.
– Taip. Aš tiesiog pasakiau, kad, kadangi krenta tie pasiūlymai, įgyvendinti politinę valią bus net fiziškai neįmanoma. Tada buvo įkritę gal 300 siūlymų. Jei dėl 150 pasiūlymų komitetas turėjo du ilgus posėdžius, kurių kiekvienas truko apie šešias valandas, tiesiog fiziškai laike iki priėmimo tai būtų neįmanoma padaryti.
– Ką jums atsakė?
– Sakė – dirbame toliau.
– Kas taip sakė?
– Tai buvo frakcijos sprendimas.
– Nepagailėjo jūsų.
– Tai yra ne apie gailestį, o apie organizacines galimybes, didelį krūvį ne tik man, kaip komiteto pirmininkui, bet ir komiteto nariams.
– Ar išvakarėse, kai pasiūlėte sustoti, buvo, kas jus frakcijoje palaikė?
– Buvo diskusijų. Š.Birutis pasakė, kad gal tikrai mes taip neskubėkime, įvertinkime situaciją. Bet įvyko taip, kaip įvyko.
– Š.Birutis, kuris pats ir pasiūlė LRT pataisoms taikyti skubą, pasiūlė neskubėti? Kiek ironiška.
– Kai jis pasiūlė skubą, matyt, neįsivaizdavo, į ką gali pavirsti situacija.
– Keli žmonės man paliudijo, kad trečiadienį vakare, išėjęs iš Seimo, jūs dar apsilankėte proteste, matė jus prie laužų.
– Taip, aš apėjau ratą, pasižiūrėjau, nes buvo tikrai labai daug žmonių. Pasižiūrėjau, kokios nuotaikos...
– Ir kokios nuotaikos? Girdėjau, kad nebuvote ten sutiktas labai palankiai.
– Na... Turėjau vieną reakciją. Viena moteris atsisuko ir nelabai pagarbiai atsiliepė. Bet daugiau... Aš į patį epicentrą nėjau, tik apėjau ratą.
Daugiau reakcijų buvo telefonu, kai pasipylė žinutės ir skambučiai. Aš fiziškai tiesiog nekėliau, nes supratau, kad viskas buvo apie tą patį. Tos žinutės, skambučiai buvo non-stop. Praleistų skambučių buvo šimtais. Vieną kartą pakėliau ragelį, nes nežinojau, kas skambina, tai buvo tokios replikos, kad ką jūs čia darote, kaip jūs čia elgiatės, ar jums negėda ir pan. Čia jau buvo mandagesnis atvejis. Žinutės buvo nelabai mandagios.
– Apie protestą. Ko jūs ten ėjote? Juk protestavo tai prieš jus, jūsų partijos, koalicijos sprendimus.
– Kaip ir sakiau, norėjau tiesiog pasižiūrėti žmonių nuotaikas, kaip viskas vyksta... Nėjau ten susitikti su organizatoriais, nors gal būtų ir logiška, bet, žinodamas visas įtampas... Apėjau ratuką ir tiek. Pasiklausiau, kaip ir apie ką žmonės kalba.
– Ketvirtadienio rytas, nuo 9 valandos turėjo būti rengiamas neeilinis Kultūros komiteto posėdis, kuriame prieš LRT pataisų priėmimą turėjo būti apsvarstyti naujai priregistruoti opozicijos siūlymai. Posėdis buvo nukeltas į 11 valandą. Ar šis sprendimas buvo susijęs su jūsų to ryto savijauta?
– Ne, kadangi prieš tai buvo LSDP frakcijos posėdis, ir vis tiek reikėjo pasiruošti komiteto posėdžiui, toliau krito opozicijos pasiūlymai, biuras turėjo tikrai labai daug darbo, dėl to posėdis buvo pavėlintas.
– Prieš komiteto posėdį, kaip ir minėjote, dar buvo susirinkusi LSDP frakcija. Ne vienas jūsų kolega užsiminė, kad jūs jau jame atrodėte prastai, sakėte, jog reikia sustoti, daugiau taip nebegalite, bet jie įtikinėjo jus laikytis ir neatsitraukti, nepavesti partijos.
– Na... Taip, galiu sakyti, kad buvo, kaip čia pasakius, toks įtikinėjimas, jog mes turime pabaigti šitą klausimą, o tada bus lengviau. Aš išdėsčiau motyvus, kad mums vien prieiti iki priėmimo stadijos bus sudėtinga, nes priregistruota šimtai siūlymų, sakiau, jog mano yra kita nuomonė, dar kartą pabrėžiau, kad mes neturime skubėti, skuba neišspręs tų klausimų.
Kaip ir minėjau, ta įtampa, visas fonas veikia žmogų. Kartais nejauti, kaip viskas kaupiasi, atrodo, atlaikysi dar vieną etapą, bet mano vidus reagavo kitaip, nes buvau kitos nuomonės. Buvau tarsi tarp dviejų ugnių. Vis dėlto sąmonė turbūt turi savisaugos jausmą, atėjo laikas, gal ir dieviška valia, kad reikia kažkaip sustoti, ir tiesiog „atjungė“ mane.
– Aš suprantu, ką jūs sakot, bet ar jūs pats suprantat ir pateisinat savo bendražygius, kurie matė, kad jums yra negerai, jūs prastai jaučiatės, ir vis tiek jus rėmė prie sienos, skatino eiti iki galo?
– Žinote, aš pats frakcijoje galėjau pasakyti, kad man labai prastai, jeigu būčiau jautęs, jog man jau yra kritinė būsena. Taip, kai aš jau ėjau į komiteto posėdį, organizmo viduje jutau signalus, kad kažkas yra ne taip. Jutosi koncentracijos trūkumas, tokius požymius jaučiau, bet galvojau, kad praeis, atsigėriau vandens, susikaupiau – vis tiek darbą reikia pabaigti.
– Kęstuti, jūs jau frakcijos posėdyje sakėte, kad daugiau nebegalite.
– Taip, sakiau. Sakiau.
– Tai jau tada viskas buvo aišku...
– Aš nesakiau, kad aš pats negaliu, sakiau, jog reikia sustoti dėl objektyvių priežasčių, žiūrint į visą situaciją. Aš mačiau, kad šitoje vietoje laimėtojų nebus. Įrodinėjau kolegoms, kad laike tai yra fiziškai neįmanoma. (...) Aš sakiau tuos argumentus.
– Ar sutiktumėt, kad prie tos stresinės būsenos, kurią jūs jutote eidamas į tą lemtingą Kultūros komiteto posėdį, prisidėjo frakcijos posėdyje jūsų bičiulių taikytas spaudimas?
– Žinote, tai... kaip pasakyti... turi būti paties žmogaus valia. Aš turėjau tikrai labai sudėtingą pasirinkimą. Opozicija net ir morališkai spaudė, kad kaip tu gali taip elgtis, nes anksčiau, kai kalbėjome, nuomonė buvo kita... Mano nuomonė ir apie koaliciją buvo kitokia. Ir apie Kultūros ministerijos laikiną atidavimą. Jeigu tu esi vienokios nuomonės, o aplinkybės tave verčia atlikti kitokį veiksmą, gaunasi vidinis konfliktas ir tai tikrai muša per sveikatą.
– Tai iš esmės eidamas į komiteto posėdį pasirinkote laikytis partinės linijos, o ne savo principų?
– Galėčiau pasakyti, kad dar tikėjau, jog visas tas procesas sustos. Buvo viduje tokia intuicija, kad procesą įmanoma sustabdyti. Kadangi turėjau labai mažai laiko, matėte, turėjau daryti technines pertraukas. Kai pradėjau posėdį, supratau, kad kažkas su mano sveikata tikrai yra labai negerai. Buvo kritinis taškas, kai susikaupė pati didžiausia energija, tada viskas ir įvyko.
– Kieno planas buvo pasiūlyti Kultūros komitete vienu ypu pritarti visiems opozicijos siūlymams ir per kelias minutes pabaigti posėdį, kuris šiaip turbūt būtų trukęs keliolika valandų?
– Dabar negaliu pasakyti, bet šitas siūlymas atėjo iš frakcijos.
– Jau posėdžio pradžioje turėjote pripažinti, kad teisėkūriniu būdu toks planas yra tiesiog neįmanomas.
– Dėl to ir padariau pirmąją pauzę, pasitariau su biuru, su teisininkais. Tai buvo kaip galimybė, iškėliau tą pasiūlymą, gal dėl jo galėjo būti ir nubalsuota, bet teisėkūriškai jis būtų labai ydingas.
– Nejaugi prieš siūlydami tokį scenarijų nepasidomėjote, kad jis pažeistų procedūras?
– Matote, viskas vyko labai greitai. Tokiose ekstremaliose situacijose atsiranda įvairūs pasiūlymai. Sutikite, kad teisėkūriniu būdu tai buvo tikrai neeilinė situacija. Niekad nėra buvę, kad mes tokį ilgą laiką rimtais veidais svarstytume apie katinus, beždžiones ir kitus dalykus. Taktika yra patikrinta kitose europinėse šalyse, bet tos šalys, kurios naudoja tokias taktikas, turi labai senas parlamentines tradicijas ir kitokį supratimą.
– Kultūros komiteto posėdis netruko nė valandos, bet jūs per tą laiką paprašėte dviejų pertraukėlių. Viena, kaip sakėte, buvo reikalinga dėl iškilusių procedūrinių problemų. Ar kita jau buvo reikalinga jums asmeniškai dėl savijautos?
– Taip, ji buvo susijusi su mano savijauta. Man reikėjo pagalvoti, kokį sprendimą priimti.
– Apie kokį sprendimą jūs kalbate?
– Viduje turėjau savo versijas, tegul tai būna mano...
– Tai juk viskas ir taip akivaizdu. Gal dabar nejautriai nuskambės, nežinau, kaip kitaip suformuluoti, bet turėjote variantų, kaip viską sustabdyti ir be ligoninės.
– Tikrai turėjau apie tai pagalvoti. Ir galvojau. Tokiose ekstremaliose situacijose turi pagalvoti ne tik apie save, kaip apie žmogų, bet apie visumą, pamąstyti, koks po to sprendimo eina veiksmas, kokį jis gali sukelti poveikį, kaip tai gali atsiliepti visuomenei, valstybei. Dėl to aš į viską žiūrėjau labai atsakingai, negalvojau apie savo sveikatą.
Tik po antros techninės pertraukos, kai buvo sprendimas, kad nepavyks visų siūlymų patvirtinti bendrai, reikėjo ir pačiam dar kartą suvokti, permąstyti, kokia yra situacija, nes ji buvo labai kintanti, beprotiškai įtempta. Reikėjo jėgų surasti teisingiausią sprendimą.
– Jūs pats iki galo aiškiai nepasakot, tai pasakysiu aš. Ar jūs antros pertraukėlės metu pranešėte bendražygiams, kad norite trauktis iš pirmininko pareigų?
– Na... Kaip apie galimybę, taip, aš apie tai kalbėjau.
– Pas jus tuo metu atėjo Seimo pirmininkas J.Olekas. Ar su juo ir aptarėte galimą savo pasitraukimą?
– Ne. Seimo pirmininkas atėjo tuomet, kai jau užėjo mūsų medicinos punkto seselė. Kai liko minutė iki prisijungimo, paprašiau, kad biuras išeitų, paliktų mane vieną, ir tada pradėjo man viskas plaukti, išmušė saugiklius. Viskas vyko kaip sulėtintam filme. Atėjo seselė, pamatavo spaudimą, aš tuo metu buvau dezorientuotas, kokių penkių minučių nelabai atsimenu.
Būtent tuo metu atėjo Seimo pirmininkas. Jam, matyt, paskambino ir pasakė, kad yra tokia neeilinė situacija.
– Jūs tuo metu jau buvote įspėjęs kolegas apie galimą savo pasitraukimą?
– Aš tik preliminariai buvau pasakęs, kad yra tokia galimybė.
– Kam pasakėt? Su kuo jūs kalbėjotės?
– Aš kalbėjausi su savo komiteto nariais.
– Tai J.Olekas gal atėjo jus perkalbėti?
– Kai jis atėjo, jau buvo seselė, tai jis atėjo ne perkalbėti, o iš tikrųjų pasižiūrėti situaciją. Aš dėkingas, kad Seimo pirmininkas reagavo, įvertino tą situaciją, matė, jog ji yra gana kritinė sveikatos atžvilgiu.
– Jis, kaip buvęs medikas, pritarė, kad jums reikia vykti į ligoninę?
– Taip.
– Jeigu tądien vis tik būtų įvykęs LRT pataisų priėmimas, jūs nebūtumėt balsavęs už?
– Greičiausiai ne.
– Kaip jūs suprantat premjerės I.Ruginienės tą patį ketvirtadienį įvykusį, kaip suprantu, ir patiems socialdemokratams netikėtą išstojimą, kurio metu ji visą atsakomybę sukrovė frakcijai ant pečių ir tarsi atsiribojo, nors prieš tai kalbėjo priešingai?
– Negaliu pasakyti, nes po visų įvykių bent savaitei stengiausi visiškai atsiriboti nuo politikos. Natūralu. Man rekomendavo visiškai į nieką nereaguoti, su niekuo nebendravau, tik dėl savo sveikatos būklės informavau žurnalistus. Be abejo, kažkiek vis tiek atėjo informacijos, bet aš stengiausi susikoncentruoti į savo sveikatą.
– Grįžtate į darbus ne ką lengvesniu metu, nes esate įtrauktas į LRT pataisų darbo grupę. Jau įvyko keli jos posėdžiai, temperatūra ten tikrai nebuvo žemesnė, nei Seimo posėdžių salėje. Valdantieji, įskaitant ir didžiąją dalį jūsų frakcijos, panašu, nelinkę kažką keisti, projektas turėtų išlikti beveik toks pats. Ką darysit? Jei jūsų pozicija kitokia, turit planą, kaip toliau kovosit?
– Kovų pakanka, dabar reikia ramiai, argumentuotai diskutuoti. Manau, kad turėtų būti atsižvelgiama į visumą, visus pasiūlymus. Juos reikia visus išklausyti, išanalizuoti, neskubėti su sprendimų priėmimu, įvertinti Europos Sąjungos teisės aktus, jų pritaikymą mūsų nacionalinei teisei, juo labiau, kad atvyksta Venecijos komisija. Turime šitoje darbo grupėje elgtis tikrai labai atsakingai ir išmintingai, neskubinti jos darbo.
– Jūs manot, kad jums vienam dabar pavyks pakeisti bičiulių poziciją, jei nepavyko anksčiau?
– Kaip jau sakiau, Dievo valia šiek tiek pakeitė. Negali sakyti, kad nepakeitė. Aišku, ne pačiu maloniausiu man būdu...
– Nežinau, kiek tas Dievas jums čia padės šiuo atveju...
– Tai buvo ženklas, kad reikia elgtis kitaip, daugiau diskutuoti, neaštrinti, neskatinti visuomenės poliarizacijos. Būtent taip toliau elgsiuosi ir darbo grupėje, kad būtų maksimaliai įvertinti visi pasiūlymai, pasisakytų ir akademinė visuomenė, ir teisininkai, tam, kad tikrai rastume optimaliausią sprendimą.
– Įmanomas kompromisas, kai abi pusės, rodos, nelabai linkusios tartis ir nusileisti?
– Reikia tas puses dar kartelį bandyti vėl susodinti prie vieno stalo ir kalbėtis. Pats geriausias sprendimo būdas yra ne ultimatumai, o kalbėjimasis.
– Pastarieji mėnesiai frakcijoje jums nebuvo lengvi, jūs nepritarėte koalicijai su „Nemuno aušra“, susilaukėte pastabų iš saviškių dėl griežtos pozicijos buvusio ministro I.Adomavičiaus atžvilgiu, dabar – dėl bandymo stabdyti LRT pataisų buldozerį. Kaip jūs apibūdintumėt dabartinį savo santykį su partiečiais?
– Jis yra... jis yra, galėčiau sakyti, pakankamai konstruktyvus. Reikia kalbėti argumentų kalba, nepasiduoti emocijoms. Manau, kad tokį santykį ir reikia išlaikyti. Prieš priimant sprendimą iš kažkur pasitraukti, pirmiausia reikia išnaudoti visas galimybes, kad galėtum įtikinti savo kolegas. Pats lengviausias kelias yra pasitraukti ir sakyti, kad čia – nebe mano reikalas.
– Jei pataisos išliks tokios, kokios buvo, ar beveik tokios pačios, koks jūsų likimas Kultūros komiteto pirmininko pareigose?
– Visus variantus reikia svarstyti. Visi variantai įmanomi. Aš tikiu, kad situaciją įmanoma pakeisti.