Kovo 11-osios Akto signatarų klubo prezidentės B.Valionytės ir klubo kanclerės I.Andrukaitienės iniciatyva sausio 12 dieną Seime buvo surengtas forumas „Prieš 35 metus apgynėme savo valstybę“. Pateikiau forumo dalyviams ir savo prisiminimus.

„Turėdamas omenyje dabartines dienas pasaulio politikoje forumo temos paraštėje norėčiau papildyti – tai prisiminimai apie ateitį. Kai kurie įvykiai istorijoje kartojasi tobulesniu būdu.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą buvo pertvarkomos arba kuriamos naujos valstybės institucijos, tarnybos. 1990 m. kovo 26 d. Lietuvos Vyriausybė įsteigė Valstybės saugumo departamentą (VSD) orientuodamasi į panašių tarnybų demokratinėse valstybėse modelius ir atkurtos valstybės gyvenimo aplinkybes ir poreikius.

Man teko vadovauti šiai tarnybai nuo jos įsteigimo pradžios iki 1991 m. kovo 20 d. Tolydžio gausėjant pajėgoms (iš pradžių tik penki darbuotojai) buvo pradėta rinkti informacija apie priešiškų šalies nepriklausomybei struktūrų planus tiek Lietuvos viduje, tiek išorėje.

[[ge:lrytas:lrytas:40940030]]

Remdamasis visuomeniniais pagrindais dirbančia agentūra, žinių šaltiniais VSD dirbo keliomis kryptimis. Visų pirma tai Lietuvoje tebesančios SSRS karinės ar sukarintos struktūros, Lietuvos komunistų partija ant Sovietų Sąjungos komunistų partijos platformos (1991 m. rugpjūčio 22–23 d. uždrausta), prosovietinė organizacija „Jedinstvo“, KGB infiltruoti asmenys valstybės struktūrose.

VSD mezgė ryšius Vakaruose su būsimais strateginiais partneriais, kuriant teisinę bazę ir keičiantis informacija bendradarbiavo ir keitėsi informacija su kitomis atkurtomis ir kuriamomis Lietuvos teisinėmis struktūromis, policija ir krašto apsauga.

[[ge:lrytas:lrytas:40661826]][[ge:lrytas:lrytas:40895888]][[ge:lrytas:lrytas:40778850]]

Dėl vidinių resursų stokos VSD plačiai rėmėsi visuomenės pagalba. „Jedinstvo“ ne tik Lietuvoje ir „platformininkai“, dalyvaujant KGB, turėjo susiorganizuoti į lemiamos valandos (perversmo) „penktąją koloną“.

Buvo nerealizuotų planų ir dėl jos apginklavimo. Beje, dalis jų dar iki Sausio 13-osios anonimiškai (ir daug vėliau nenorėję skelbti savo pavardžių) perėjo į nepriklausomos Lietuvos pusę ir informacija padėjo VSD.

Panašiai vyko Latvijoje ir Estijoje, su kurių besikuriančiomis tarnybomis VSD palaikė kontaktus.

Lietuvoje dislokuotose SSRS karinėse struktūrose (KGB padalinyje Lietuvoje) taip pat buvo karininkų, planuojančių pereiti į Lietuvos pusę. Maskvoje KGB ir GRU tai kėlė papildomų problemų.

Sunkiausia informacijos rinkimo dalis – žlungančios SSRS planai Lietuvos atžvilgiu. Nors viena koja jau grabe, nors politiškai viduje susiskaldžiusi, imperija neprarado vilties sustabdyti griūtį ir grąžinti Lietuvą bei planuojančius sekti jos pėdomis į jos sudėtį.

Viešai žinoma ir išgyventa ekonominė blokada, politinėje erdvėje – moratoriumas.

[[ge:lrytas:lrytas:40941396]]

Bet aukščiausiu politiniu lygiu Maskvoje jau praėjus kelioms savaitėms po Kovo 11-osios buvo aktyviai svarstomas karinis perversmas, kurį vis atidėliojo žinomi Lietuvai palankūs politikai (tai patvirtina tuomečių SSRS politinių veikėjų Maskvoje memuarai, taip pat dokumentai). Įvairiais keliais pavyko sužinoti ir apie „penktosios kolonos“ Lietuvoje pastangas nepadėti perversmo idėjos į stalčių.

KGB ir dar SSRS generolų iniciatyva pradėta ruoštis konkrečiam Lietuvos užpuolimui.

VSD gaudavo informaciją iš SSRS karinių dalinių dislokacijos vietų ir jau 1990 m. gruodžio pradžioje buvo galima nespėliojant teigti, kad ruošiamasi rimtai operacijai.

Keleriopai sustiprėjo didelių ir mažų posėdžių, dalyvaujant KGB karininkams iš Maskvos, įslaptinimas, net apytiksliai įtariamus kariškius skubiai perkeliant į kitas tarnybos vietas ne Lietuvoje.

Tuo metu veikusiame KGB padalinyje Lietuvoje net įvyko skilimas. Lietuvos krašto apsaugos žvalgybos dėka paaiškėjo, kad „ypatingiems“ įvykiams ruošiamasi prasidėjus JAV ir sąjungininkų operacijai išlaisvinant Kuveitą (ultimatumas Irakui sausio 15 d.).

Aukščiausiosios Tarybos (AT) prezidiumas parengė budėjimus parlamento patalpose, VSD darbuotojai organizavo galimą gynybą Vyriausybėje.

Buvo ir saugumo tarnybai specifinių akcijų. Man pačiam karštomis valandomis teko dalyvauti AT pirmininko pavaduotojo K.Motiekos iniciatyva Kovo 11-osios Aktą slapta pergabenant į Kauną kardinolo V.Sladkevičiaus globon.

Tomis dienomis gausiai plaukė ir agentūrinė, ir visuomeninė informacija, kurios nemaža dalimi patikrinti, ar teisinga, nebuvo įmanoma. Rengiantis parlamento gynybai lyg ir iš patikimo šaltinio išgirdau, kad AT pastato nesiruošiama atakuoti.

Paaiškėjo, kad informacija – „iš antrų rankų“, bet ir ne „viena bobutė sakė“. Ką su tokia informacija daryti, nelengva nuspręsti.

Gynėjų, taip pat aktyvaus tarptautinio politinio veikimo (yra užuominų, kurių faktiškai nebeįmanoma patikrinti, pavyzdžiui, apie Vašingtono ir M.Gorbačiovo kontaktus) dėka perversmininkams atsitraukus nuo parlamento, bet okupavus žiniasklaidos dalį, kilo klausimas, ar AT puolimas nebus atnaujintas.

Jeigu pučistams būtų pasisekę rugpjūčio mėnesį Maskvoje, neišvengiamai pakartojimo būtume sulaukę ir Vilniuje. Praėjus solidžiam laiko tarpui po tų įvykių yra proga ruošiantis ateičiai analizuoti ir vertinti tiek pergales, tiek ir klaidas.

Mano manymu, Sausio 13-oji buvo perversmo Rusijoje generalinė repeticija.

Techniniu požiūriu tai buvo žvalgybinė karinė operacija, kuri šiuo metu vis tobulesnė užimant kitas valstybes. Tai ir turėjau galvoje papildydamas konferencijos temą – prisiminimai apie ateitį.“

Mečys Laurinkus. Prisiminimai apie ateitį