Visame pasaulyje pagarsėjusio sovietinio superšnipo Kimo Philby slaptoji veikla buvo tiesiogiai susijusi su Lietuva, su sovietinio režimo pastangomis likviduoti nacionalinio pasipriešinimo pogrindį okupuotose Baltijos šalyse.

Dirbdamas Didžiosios Britanijos slaptojoje žvalgybos tarnyboje (Secret Intelligence Service – SIS), kuri Vakaruose laikoma profesionaliausia, ir kitose daug informacijos teikiančiose struktūrose, K.Philby tris dešimtmečius savo sovietiniams šeimininkams buvo nepaprastai vertingas agentas.

K.Philby buvo neformalus lyderis grupės, kuri vėliau tapo žinoma kaip „Kembridžo penketukas“.

Visoje šnipinėjimo istorijoje nėra analogo šiai ilgą laiką Vakaruose sėkmingiausiai veikusiai sovietinių šnipų, užverbuotų dar 1933 metais, grupei. Ją sudarė aristokratinių giminių atžalos, vieno seniausių pasaulyje Kembridžo universiteto auklėtiniai, dirbę Didžiosios Britanijos vyriausybinėse įstaigose, diplomatinėse atstovybėse bei su žvalgyba susijusiose instancijose.

[[ge:lrytas:lrytas:40966503]]

Dabar žinomi ir jų vardai: Kimas Philby, Anthony Bluntas, Guy Burgessas, Johnas Cairncrossas, Donaldas Macleanas.

Kaip paaiškėjo ne vienerius metus trukusio žurnalistinio tyrimo metu, K.Philby savo prosenelius kildino iš Lietuvos, ne kartą lankėsi mūsų krašte.

[[ge:lrytas:lrytas:39229717]][[ge:lrytas:lrytas:39665505]][[ge:lrytas:lrytas:40011301]][[ge:lrytas:lrytas:40187801]]

Garsaus universiteto trauka

Patekti į Kembridžo universitetą, esantį 90 km į šiaurę nuo Londono, prestižinę aukštąją mokyklą, nėra lengva. Ir ne tik dėl to, kad ten – labai brangios studijos: viską lemia intelektas. Todėl Kembridže pirmenybė teikiama ne tik turtingiems, bet iš tikrųjų talentingiems jaunuoliams. Juos stipendijomis remia įvairūs fondai.

Nors Kembridžo universiteto pradžia siekia viduramžius, tačiau visais laikais čia buvo pagarbiai traktuojamas laisvų žmonių nepriklausomas mąstymas, originalios politinės idėjos. Tuo Kembridžas ir šiandien skiriasi nuo Oksfordo, kurio ugdytiniai net išoriškai ištikimi konservatizmui.

Tarp 15 tūkstančių Kembridžo universiteto studentų iš viso pasaulio kasmet galima sutikti po kelis lietuvius.

Kembridžas – šnipų sostinė

Taip Kembridžą kauniečiui Robertui Pogoreliui, čia apsigynusiam politologijos magistro darbą, apibūdino jam istoriją dėstęs profesorius Christopheris Andrew.

Per šio profesoriaus paskaitas auditorija būdavo pilnutėlė – jis pateikdavo įdomių dokumentų, fotografijų iš KGB ir SIS archyvų.

Ch.Andrew kartu su slapta į Angliją 1990 metais pergabentu KGB pulkininku Olegu Gordijevskiu parašė pasaulinį bestselerį „KGB. Slaptoji istorija. Operacijos užsienyje nuo Lenino iki Gorbačiovo laikų“.

Trečdalį knygos sudaro pasakojimas apie „Kembridžo penketuką“. Universitete kone kiekvienas kampas susijęs su juo.

Pasakojama, kad Šventosios Trejybės koledžo, kurį baigė K.Philby, bibliotekos rūsyje sukaupta visų amžių ir tautų erotinė literatūra. Tačiau ten galėdavo patekti tik išrinktieji.

Paskutiniai lankytojai ten buvę dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jie – du neišskiriami studijų bičiuliai Kimas Philby ir Guy Burgessas.

Anot Kembridže pasklidusios legendos, bičiuliai erotinės literatūros bibliotekos raktą tikriausiai bus išsigabenę į Sovietų Sąjungą: ant rūsio durų K.Philby ir G.Burgessas paliko užrašą „Kai atrakinsite, viskas išlėks per kaminą!“

Slaptojo fronto veteranai

Istorijos apie KGB šnipų „Kembridžo penketuką“ vilioja į šį universiteto miestą daugybę turistų iš viso pasaulio. Gal todėl Kembridžas tarsi magnetas traukė šnipinėjimo veteranus, kurie čia suvažiuodavo savo gyvenimo saulėlydžiui.

Kembridžo pakraštyje gyveno vienas garsiausių sovietinio branduolinio šnipinėjimo veteranų Teodoras Alvine'as Hallas (KGB slapyvardis – „Mladas“), sirgęs inkstų vėžiu.

[[ge:lrytas:lrytas:40983394]]

Prieš mirtį universitete dažnai lankydavosi žymiausia SSRS karinės žvalgybos GRU agentė Ruth Werner (tikroji pavardė Urschula Burton), kuri kartu su fiziku Klausu Fuxu padėjo sovietams išvogti Vakarų branduolinės ginkluotės paslaptis. 1981 metais Vilniuje „Vaga“ išleido R.Werner prisiminimų knygą „Sonios raportas“.

Neretas svečias Kembridže būdavo ir minėtasis O.Gordijevskis bei kitas pabėgėlis iš Sovietų Sąjungos – Anglijoje tapęs populiariu rašytoju sovietinės karinės žvalgybos karininkas Viktoras Rezunas – Suvorovas. Jų paskaitomis irgi labai domėjosi universiteto profesūra ir studentai.

Kembridže buvo apsigyvenęs ir žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis, kurį, nuteistą už antisovietinę veiklą, SSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas iškeitė į Čilės komunistų partijos lyderį Louisą Corvalaną.

V.Bukovskis specializavosi rašyti įžangas šnipų memuarams.

Lietuviškoji keršto forma

Kodėl šias skirtingų ir drastiškų likimų asmenybes taip traukė vieno geriausių pasaulyje universiteto aplinka?

Angliškas žodis intelligence turi kelias iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai skirtingas, bet įsigilinus prasmingai susijusias reikšmes: protas, intelektas; sumanumas; žvalgyba.

Jau paskutiniais gyvenimo metais Maskvoje KGB superšnipas K.Philby yra pareiškęs: „Idealus šnipas yra tas, kuris ramiai sau sėdi namie ir mąsto“.

Kaip ten būtų, bet tikras istorijos paradoksas, tarkime, net savotiškas lietuviškasis kerštas yra tai, kad kaunietis R.Pogorelis 1997 metų lapkritį Kembridžo universitete įsteigė Baltijos šalių draugiją ir tapo jos pirmuoju prezidentu. Draugiją sudarė 17 lietuvių, latvių ir estų.

Reikalas tas, jog sovietinių šnipų grupė „Kembridžo penketukas“ nemažai prisidėjo, kad šios trys Baltijos valstybės būtų daugiau kaip 50 metų ištrintos iš pasaulio žemėlapių.

KGB muziejaus eksponatas

1989 metų vasarą, kai Maskvoje vyko pirmasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, KGB šefas Vladimiras Kriučkovas pateikė jo delegatams staigmeną – pakvietė į F.Dzeržinskio aikštę aplankyti iki tol visuomenei neprieinamą čekistų kovinės šlovės muziejų.

Ekskursijoje dalyvavo ir nemažas būrys SSRS liaudies deputatų iš Lietuvos, grupė sovietinių bei užsienio žurnalistų.

Greta pačių švenčiausių KGB relikvijų – Felikso Dzeržinskio pomirtinės kaukės, gipsinio rankų liejinio ir garsiosios milinės – kabojo K.Philby portretas su plačiu jo „žygdarbių“ aprašymu. Tarp jų paminėtas „didelis indėlis, įtvirtinant sovietinę valdžią Pabaltijyje“.

Kiek tolėliau – amerikietiški ginklai, pusiau kariška apranga, radijo siųstuvas, kurie priskirti, kaip skelbė užrašas, „JAV centrinės žvalgybos valdybos agentui Juozui Lukšai“. Jis irgi buvęs demaskuotas „narsaus ir kilnaus internacionalisto K.Philby“ dėka.

Pėdsakai prabyla ne visur

Vakaruose yra išleista daugybė K.Philby veiklai skirtų monografijų, memuarų (neišskiriant ir jo žmonų), žurnalistinių tyrinėjimų. Populiarusis anglų „The Sunday Times“ pasamdė 16 geriausių anglų žurnalistų, kurie šešerius metus po kruopelytę rinko KGB superšnipo biografijos faktus.

Apie K.Philby sukurta dokumentinių bei vaidybinių televizijos serialų, beletristikos kūrinių, netgi scenos veikalų.

Tačiau K.Philby, prisidėjęs prie daugelio mūsų tautiečių žūties pokario metais, Lietuvoje nėra plačiai žinomas.

JAV išeivijos žurnalistas ir istorikas Liūtas Mockūnas, 1997 metais „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje knygoje „Pavargęs herojus“ aprašinėdamas K.Philby išdavystės aukos Jono Deksnio gyvenimą, jo tarnybą trims slaptosioms žinyboms bei tragišką lemtį, tik keliais žodžiais užsiminė apie KGB superšnipą.

Melo ir tiesos sankirtos

Gal nėra pagrindo rimtai tikėti užsienyje išleista lektūra apie K.Philby? Juk gerai žinoma, kad jis, be neeilinio šnipo talento, turėjęs ir nemažų mistifikatoriaus gabumų. Kitaip sakant, melavo iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

[[ge:lrytas:lrytas:40983395]]

1988 metų sausį – keletą mėnesių prieš mirtį – specialiai pasikvietęs iš Londono į Maskvą anglų rašytoją ir publicistą Phillipą Knightley, kad šis galėtų užfiksuoti jo išpažintį, K.Philby kategoriškai neigė, kad kada nors egzistavo sovietinių šnipų grupė „Kembridžo penketukas“, kuriai jis atseit vadovavęs: tai esąs „Vakarų žurnalistų išmonė“.

Ilgai slėpta tiesa apie KGB superšnipą K.Philby išryškėjo tik vėliau, kai kadaise pasirašytus amžinojo tylėjimo įžadus sulaužė čekistai veteranai.

Pasirodo, kad K.Philby iš tikrųjų jautęs... „didelę meilę“ sovietinio Pabaltijo kraštams, o Lietuvoje viešėdavęs dažniausiai ir beveik iki pat Atgimimo išvakarių. Ir labiausiai mėgdavęs pasišnekėti su savo išdavysčių aukomis!

Ir Maskvoje, ir Vilniuje, ir Kaune gyveno nemažai žmonių, gana neblogai pažinojusių KGB superšnipą.

Buvo ir subtilių skirtumų

K.Philby legenda gerokai pritemdė aurą kitos sovietinės slaptosios instancijos – GRU (karinės žvalgybos) – bendradarbio vokiečio Richardo Zorge, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Japonijoje šnipinėjusio Sovietų Sąjungai.

Tiesa, šias kultines asmenybes skiria vienas subtilus niuansas.

R.Zorge buvo aukštaūgis gražuolis randuotu veidu ir dažniausiai veikė „moteriškąja linija“ – pačią vertingiausią informaciją Tokijuje išgaudamas iš politikų, diplomatų, generolų žmonų. O K.Philby, kaip ir kiti „Kembridžo penketuko“ nariai, dirbo „vyriškąja linija“.

Susieti aistringa vyriška meile, jie kaupdavo žinias iš kitų panašių asmenybių aukščiausiose Vakarų politikos sferose.

Net vardas atitiko ateitį

Haroldas Adrianas Russelas Philby gimė 1912 metų sausio 1-ąją Indijoje, Pandžabo valstijos sostinėje Ambaloje.

Jo tėvas Harry Johnas Breandgaras Philby buvo irgi gan ekscentriška asmenybė. Baigė Kembridžo universitetą, laisvai kalbėjo aštuoniomis Rytų kalbomis, perėjo į islamą, antrą kartą vedė savo artimo draugo Saudo Arabijos karaliaus Ibn Saudo haremo gražuolę, kuri senatvėje pagimdė jam du sūnus.

Haroldas su savo motina angle gyveno Londone, kur protarpiais aplankydavo H.J.B.Philby.

Dar vaikystėje tėvas savo pirmagimį Haroldą praminė Kimu. Taip vadinosi anglų rašytojo, Nobelio premijos laureato Rudyardo Josepho Kiplingo (1865–1936) romanas, parašytas 1901 metais, apie mišrioje anglo ir indės santuokoje gimusį berniuką Kimą, kuris nuo ankstyvos vaikystės šnipinėjęs Didžiosios Britanijos imperijos interesams.

Tiesiog šeimos tradicija

Ir K.Philby tėvas buvo neabejingas slaptajai veiklai. Iš pradžių šnipinėjęs savo draugui Saudo Arabijos karaliui, vėliau, būdamas semitų kilmės, persimetė tarnauti pasaulio sionistinio judėjimo lyderiams.

1940 metais H.J.B.Philby pasiūlė Saudo Arabijos karaliui 20 milijonų svarų sterlingų, surinktų iš įvairių žydų organizacijų, kad šis perleistų dalį Vakarų Palestinos teritorijos, kur galėtų prisiglausti Antrojo pasaulinio karo išblaškyti jo tautiečiai. Ibn Saudas viešai paskelbė apie šį pasiūlymą teigdamas, kad H.J.B.Philby norėjo duoti kyšį už karalystės interesų išdavystę.

Karui įpusėjus, Philby vyresnysis primygtinai siūlėsi tarnauti Didžiosios Britanijos karinei žvalgybai, bet ji „žymaus arabisto“ – taip jis prisistatydavo – paslaugų atsisakė.

[[ge:lrytas:lrytas:40983393]]

Tikėtina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje H.J.B.Philby pradėjo tarnauti sovietinei karinei žvalgybai – GRU. 1960 metų rugpjūtį jis net buvo pakviestas dalyvauti Maskvoje vykusiame tarptautiniame Rytų šalių tyrinėtojų kongrese, kurį, kaip dabar paaiškėjo, surengė būtent ši slaptoji žinyba.

Grįžęs iš Maskvos, 1960 m. rugsėjo 20 dieną H.J.B.Philby mirė nuo infarkto. Palaidotas Beirute musulmonų kapinėse.

Teigiama, kad tėvas ir sūnus numanė, kam jie šnipinėja, bet neprasitarė vienas kitam. Gal buvo skaudu, kad priešingai negu rašytojo R.J.Kiplingo aprašytas mažasis Kimas jiedu tarnavo ne Didžiosios Britanijos, o sovietų imperijai?

Čekistams labai pasisekė

Čekistai pačia geriausia Vakarų šnipinėjimo organizacija laikė anglų SIS. Jos agentai Bruce'as Lockartas ir Sidney Raily 1918 metų rugpjūtį, padedami latvių šaulių, vos nenuvertė Kremliuje įsikūrusios bolševikų vyriausybės, kuriai vadovavo V.Uljanovas-Leninas.

Tačiau reikėjo laukti beveik 20 metų, kad čekistų agentai pagaliau įsiskverbtų ir į šią žinybą. SIS savo agentūrą telkdavo išimtinai iš anglų aukštuomenės sluoksnių – tikrų aristokratų, Kembridžo ar Oksfordo absolventų. Šnipinėjimas ten laikytas prestižiniu užsiėmimu, kuris neretai būdavo paveldimas iš kartos į kartą sykiu su titulais.

Net profesionaliausiai pasirengęs čekistų „nelegalas“ būtų demaskuotas tik peržengęs SIS slenkstį – neįmanoma suvaidinti, kad tavo gyslose teka mėlynasis kraujas.

Šnipų krikštatėvio figūra

Istorikai nesutaria, kas užverbavo aristokratiškojo Kembridžo auklėtinius šnipinėti Maskvai. Dažniausiai minimos trys pavardės – vengrų kilmės katalikų dvasininko Teodoro Malli, Austrijos žydo Arnoldo Deutscho ir sovietinio rašytojo bei publicisto Semiono Rostovskio (plačiau žinomo Ernsto Henrio literatūriniu pseudonimu). Atrodo, kad pastarasis ir bus „Kembridžo penketuko“ krikštatėvis.

S.Rostovskis – E.Henris neįtikėtinai jaunas pradėjo atlikinėti slaptus čekistų pavedimus. Būdamas tik penkiolikos metų, jis tapo Komunistinio jaunimo internacionalo (KJM) kurjeriu tarp Maskvos ir Vakarų Europos sostinių. Kaip vėliau nesyk minėjo prisiminimuose: pagrindinis jo, kaip KJM kurjerio, maršrutas ėjo per Lietuvą. Čia jis turėjęs nemažai gerų bičiulių, kurie paauglį palydėdavo iki Rytų Prūsijos.

Sovietiniais metais S.Rostovskis nesyk buvo atvažiavęs į Lietuvą, susitikinėdavo su Antanu Sniečkumi, Leonu Pušiniu, Karolio Poželos artimaisiais bei kitais revoliucinio judėjimo veteranais. Jis palaikė draugiškus ryšius su tuometiniu „Tiesos“ laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi Genriku Zimanu.

Mokė anglus konspiracijos

Ketvirtajame dešimtmetyje S.Rostovskis kaip nelegalus čekistų agentas, veikiantis žurnalisto priedangoje, buvo ilgam „įstrigęs“ Anglijoje.

1933 metų rudenį anglų kairiųjų leidinyje „The New Statesman“ jis Leonido slapyvardžiu išspausdino straipsnį, kuriame aprašė patį efektyviausią partijos ginklą – konspiracinius penketukus. Jie turį įsiskverbti į visus buržuazijos sluoksnius ir institucijas, kad įvykus pasaulinei revoliucijai vienu metu susprogdintų visą sistemą iš vidaus.

Kembridžo universitete ekonomiką dėstęs profesorius Morrisas Dobbas, garsėjęs ir marksistinėmis pažiūromis, rekomendavo S.Rostovskiui – E.Henriui atkreipti dėmesį į kelis talentingus jaunuolius, aktyviai veikiančius uždaroje studentų draugijoje „Apaštalai“.

Paaiškėjo ir penktas vardas

Vakarų šalių istorikai ir KGB veteranai tebediskutuoja, kuris pirmasis buvo užverbuotas į „Kembridžo penketuką“. Rimtas mokslo stropuolis K.Philby ar G.Burgessas – padauža, girtuoklis, narkomanas, neslėpęs homoseksualių polinkių ir tapęs gyvąja prieškarinio Kembridžo legenda, studentų linksmybių siela.

Jiedu, neabejingi vienas kitam, sudarė būsimojo penketuko branduolį, vėliau įtraukė kitus savo bičiulius – Anthony Bluntą ir Donaldą Macleaną.

Daugelį metų Vakarų spaudoje pasirodydavo įvairiausių spėlionių apie penktąjį Kembridžo grupės narį. Buvo įtarinėjamas netgi garsiosios milijardierių dinastijos atžala – Nathanelis Mayeris Victoras Rotschildas, kuris tuo metu irgi studijavo Kembridžo universitete ir dažnai linksmindavosi su minėtuoju „kvartetu“.

1985 metų birželį iš SSRS slapta pasitraukęs KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis, nuo 1974-ųjų šnipinėjęs SIS naudai, paskelbė ir paskutinio „Kembridžo penketuko“ nario pavardę – Johnas Cairncrossas (slapyvardis – Karelas). Jis irgi baigė Kembridžo universitetą, daug metų dirbo Didžiosios Britanijos finansų ministerijoje.

Po 1991 metų rugpjūčio pučo prabilę čekistai patvirtino šį faktą.

Dokumentus vežė lagaminais

„Kembridžo penketukas“ nebuvo formali organizacinė šnipinėjimo struktūra. Jo nariai dažnai veikdavo atskirai. Būdami skirtingose vietose, jie palaikydavo kontaktus per KGB slaptuosius kurjerius.

Tačiau emociniai-psichologiniai penketuko saitai nulemdavo netgi labiausiai neįtikėtinos operacijos sėkmę. Jiems nebūdavo neįveikiamų užduočių. Slaptus dokumentus čekistams jie gabendavo lagaminais.

Teigiama, kad nemaža jų „grobio“ dalis neišversta iš anglų kalbos ir nesusisteminta dulka KGB archyvuose.

Neoficialiu penketuko šefu buvo laikomas K.Philby. Bet jo siela, sutelkusia skirtingiausių charakterių asmenybes, – kaip ir Kembridžo universitete – tapo G.Burgessas.

Kalbėjo paskutinis liudytojas

Maskvoje gyvenęs KGB atsargos pulkininkas, istorijos mokslų kandidatas Jurijus Modinas šio amžiaus pradžioje buvo vienintelis gyvas likęs čekistas, tiesiogiai globojęs, tiksliau – akylai prižiūrėjęs „Kembridžo penketuką“ Anglijoje.

1947–1953 ir 1955–1958 metais, prisidengęs sovietinio diplomato statusu, J.Modinas veikė Londone, padarė karjerą nuo spaudos atašė iki ambasados pirmojo sekretoriaus. Vėliau „Kembridžo penketuko“ globos patyrimą jis apibendrino disertacijoje ir keliolika metų dėstė KGB J.Andropovo institute būsimiesiems „nelegalams“ ir „diplomatams“.

Atsargos pulkininkas teigė, kad KGB vadovams nebuvę nieko žinoma apie „Kembridžo penketuko“ seksualinius polinkius, dokumentuose nesą užfiksuoti šių agentų „ypatingi požymiai“. Bet jis neatsitiktinai pasirinktas šnipų grupės kuratoriumi – turėjęs tik 25 metus, buvęs labai simpatiškos išvaizdos, visiškai atitikęs „sweet boy“ (saldaus berniuko) tipą.

„Dėl mūsų jie galėjo būti nors ir kanibalai. Mums labiausiai rūpėjo ne tie dalykai, o jų nuolat teikiama unikalios vertės informacija, – sakė J.Modinas. – K.Philby pranešimai bemat atsidurdavo ant J.Stalino stalo. L.Berija įspėjo, kad nedelsiant būtų likviduotas bet kuris čekistas, jei dėl jo kaltės sutriktų „Kembridžo penketuko“ veikla. K.Philby turėjo visas galimybes tapti SIS šefu. Įsivaizduojate, KGB agentas tampa geriausios Vakarų pasaulyje šnipinėjimo organizacijos vadovu!“

Veikė senų bičiulių tinklas

1994 metų rugsėjo 21 dieną Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodė tulžingas Džinos Vronskajos straipsnis apie „Kembridžo penketuką“ iškalbinga antrašte „Jie mylėjo vienas kitą, bet ne Sovietų Sąjungą“.

KGB atsargos pulkininko J.Modino nuomone, homoseksualizmas šiuo atveju niekuo dėtas. Aišku, uždarose berniukų mokyklose susiformuoja įvairūs auklėtinių polinkiai.

Pats K.Philby, vaikystės ir paauglystės metus praleidęs Vestminsterio mokykloje, sakė, kad ten atsiradęs „specifinis požiūris į seksą“, bet tai kiekvieno žmogaus privati sfera, kur pašaliniams nėra kas veikti.

Būtent tose uždarose mokyklose, kuriose ugdomas Didžiosios Britanijos politinis, ekonominis, intelektualinis elitas, užsimegzdavo ypatingi auklėtinių tarpusavio bendravimo ryšiai. Ilgainiui susiformuoja savotiškas klanas „old friends net“ (pažodžiui – senų bičiulių tinklas). Kad ir kur vėliau likimas nublokštų, visada būsi atpažintas ir sunkią akimirką nesavanaudiškai paremtas.

Senų draugų klanas gali savo nariui atleisti tėvynės, religijos, šeimos ar firmos išdavystę, tačiau visiškai netoleruoja menkiausio bičiulių interesų pažeidimo.

Šis bičiulystės tinklas apraizgė Didžiosios Britanijos valdžios institucijas, neišskiriant karališkųjų rūmų, prestižinių universitetų bei kultūrinės visuomenės.

Viskas revoliucijos vardan

J.Modinas tvirtai įsitikinęs, kad „Kembridžo penketukas“ šnipinėjo Sovietų Sąjungai tik iš ideologinių paskatų. Pusiau slaptos Kembridžo studentų draugijos „Apaštalai“ nariai buvo šventai įsitikinę, kad pasaulinė revoliucija, prasidėjusi 1917 metais Rusijoje, neišvengiamai baigsis pergale Anglijoje.

Vienas iš penketuko, subtilus meno žinovas, artimas Anglijos karaliaus Jurgio V bičiulis Anthony Bluntas, pavyzdžiui, manė, kad „tik proletarinė diktatūra tinkamiausiai puoselėja meną ir kultūrą“.

Čekisto J.Modino teigimu, nė vienas iš „Kembridžo penketuko“ niekada nebuvo prašęs bent kokio atlyginimo už pavogtus slaptus dokumentus.

Ryškūs avantiūristo bruožai

K.Philby asmenybė J.Modiną žavėjusi tikro avantiūristo beatodairiškumu.

Ispanijos pilietinio karo metais anglas siūlėsi čekistams likviduoti generolą Franco, kai šis įteiks jam, kaip laikraščio „The Times“ korespondentui, Purpurinį karinės šlovės kryžių už reportažus iš fronto.

Per Antrąjį pasaulinį karą K.Philby SIS vadovams buvo pateikęs planą nunuodyti Trečiojo reicho užsienio žvalgybos (abvero) šefą admirolą Wilhelmą Canarį.

Šnipui buvo būdingi autoritarinės asmenybės, nepripažįstančios jokių moralinių skrupulų, bruožai.

Ciniškas savęs pateisinimas

1945 metais K.Philby buvo paskirtas SIS IX skyriaus šefu, atsakingu už agentūrinę veiklą Rytų Europos šalyse ir Sovietų Sąjungoje. Jis asmeniškai lankydavosi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, kur verbuodavo iš Baltijos šalių atvykusius jaunus karo pabėgėlius į „desantininkų grupes“.

Vėliau jie kateriais būdavo pergabenami iš Švedijoje esančios Gotlando salos į sovietų okupuotas Lietuvos ir Latvijos pakrantes.

Tuo pat metu K.Philby perduodavo visas žvalgybinių operacijų detales čekistams.

Vieni iš tų jaunuolių būdavo likviduojami, vos pasiekę gimtuosius krantus.

Kiti, perverbuoti MGB, įsitraukdavo į „radijo žaidimus“ – dezinformavimo operacijas su Vakarų šalių žvalgybomis.

Toks likimas ištiko ir L.Mockūno knygos „Pavargęs herojus“ pagrindinį veikėją J.Deksnį.

Pasakojama, kad K.Philby mėgdavo įsitaisęs ant Ararato kalno Turkijos ir SSRS pasienyje pro žiūronus stebėti, kaip sovietiniai pasieniečiai suima ką tik išlydėtus SIS agentus, jo paties užverbuotus tarp gruzinų ir armėnų emigrantų.

Kai prieš mirtį anglų žurnalistai pasiteiravo K.Philby, ar jam niekada nebuvę gaila tiesiai į mirtį siųsti patriotiškai nusiteikusius jaunuolius, šis atsakęs, kad „tiems vyrukams paprasčiausiai nepasisekė, kaip dažnai atsitinka kare“.

Į klausimą, ar taip svarstydamas nesijaučia esąs cinikas, K.Philby atkirtęs, kad „cinikas viso labo tėra prarūgęs romantikas“.

Sovietų šnipas Vašingtone

1950 metų rugpjūčio mėnesį, kai pasaulis dėl karinio konflikto Korėjoje buvo atsidūręs ant trečiojo pasaulinio karo ribos, Vašingtone vienu metu veikė du šnipai iš „Kembridžo penketuko“.

K.Philby, dar prieš paskiriant jį SIS vadovu, buvo pasiųstas į Vašingtoną kaip ryšių karininkas Centrinėje žvalgybos agentūroje (CŽA) ir Federaliniame tyrimų biure (FTB).

CŽA būstinėje K.Philby turėjo atskirą kabinetą, kur galėjo susipažinti su visais be išimties „top secret“ – aukščiausios slaptumo kategorijos – dokumentais.

FTB šefas Johnas Edgaras Hooweris nepasitikėjęs „britų šnipeliu“, tad šioje instancijoje K.Philby tokios privilegijos neturėjo.

CŽA vadovybė supažindindavo K.Philby su visomis operacijomis Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Čekistų šnipas žinojo visas smulkmenas, susijusias su Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo permetimu lėktuvu į Lietuvos teritoriją 1950 metų spalio 3-iosios naktį.

Tačiau nuo Kazlų Rūdos miškuose jų tykančio MGB specialiosios paskirties dalinio juos išgelbėjo amerikiečių lėktuvo įgula, sudaryta iš čekų ir vengrų emigrantų. Tai buvęs jų pirmasis reisas į Sovietų Sąjungos okupuotą teritoriją, ir apsirikę lakūnai nuleido J.Lukšos-Daumanto būrį Tauragės rajono miškuose.

Du bičiuliai po vienu stogu

Čekistų rezidentūra Vašingtone turėjo griežtą, asmeninį savo šefo Viktoro Abakumovo nurodymą nė vienam agentui nekontaktuoti su K.Philby, kad ant Vašingtone besistažuojančio būsimojo anglų žvalgybos SIS šefo nekristų joks įtarimo šešėlis.

Tačiau 1950 metų rugpjūčio 3 dieną dirbti Vašingtone buvo paskirtas dar vienas iš „Kembridžo penketuko“ – G.Burgessas tapo Didžiosios Britanijos ambasados pirmuoju sekretoriumi.

Kaip šiandien teigia J.Modinas, niekas – nei Kremliuje, nei MGB centriniame aparate, nei jis pats – nežinoję, kad toks patyręs žmogus kaip K.Philby šiurkščiai pažeis elementariausią konspiracijos taisyklę: užsienyje du čekistų agentai jokiomis aplinkybėmis negalį apsigyventi po vienu stogu.

K.Philby priglaudė G.Burgessą savo namo Vašingtone pusrūsyje, nepaisydamas ir didelio antrosios žmonos Illyne nepasitenkinimo.

Po daugelio metų, jau gyvendamas Maskvoje, K.Philby prisipažins, kad pačios didžiausios nelaimės jo gyvenime atsitikdavusios „tik dėl nežabotos aistros vienam žmogui“. Jis turėjo omenyje Kembridžo laikų bičiulį G.Burgessą.

Nesėkmės Baltijos šalyse

1951 metų vasarį Vašingtone įvyko aukšto lygio CŽA ir SIS konferencija, kurioje dalyvavo ir anglų žvalgybos Šiaurės Europos skyriaus šefas Harry Carras. Amerikiečiai susikivirčijo su anglais, kas kaltas dėl to, kad nesėkmingai baigiasi visos desantinės operacijos – oru ir per jūrą – sovietų okupuotose Baltijos šalyse.

CŽA Rytų Europos šalių skyriaus vadovas Harry Rositzke po daugelio metų prisimins: „Mes galop netekome daugelio į Baltijos šalis permestų agentų. Netikėjome, kad kas nors iš antisovietinių rezistentų kels rimtą grėsmę Maskvai, kad jie, teikdami mums informaciją, aprėps nemažą SSRS teritorijos dalį, kaip vėliau įstengėme padaryti lėktuvais U-2 ir palydovais kosmose. Bet mes anuomet labai bijojome rusų ir darėme viską, ką tik įstengėme“.

H.Rositzke įsidėmėjo, kad CŽA slaptuose posėdžiuose, aptarinėjant operacijas Baltijos šalyse, K.Philby nuolat kažką paskubomis užsirašinėdavo.

Įtampos ir girtavimo dienos

H.Rositzke pasiekė žinios, kad K.Philby su G.Burgessu girtauja dieną naktį. Bet jis pagalvojęs, kad būsimasis SIS vadovas taip elgiasi iš depresijos: Vašingtone K.Philby susilaukė penktojo vaiko, bet jis buvo apsigimęs, jam nuolat kartodavosi stiprūs mėšlungio priepuoliai.

Vėliau KGB superšnipas aiškins, kad šeimos tragediją stiprino „šėtoniškai įtemptas darbas ištisas paras, demaskuojant nacionalistų veiklą sovietiniame Pabaltijyje“.

Desantininkų laukė pasala

1951 metų kovą G.Burgessas po lėbavimų Vašingtone padarė didelę autoavariją ir nusprendė grįžti į Angliją. Atsisveikindamas K.Philby perdavė jam trijų desantinių grupių nusileidimo Baltijos šalyse ir Ukrainoje detalų planą su operacijų dalyvių pavardėmis ir fotografijomis.

Vienoje iš parašiutininkų grupių buvo ir du lietuviai – Julijonas Būtėnas-Stevė ir Jonas Kukauskas-Gardenis. Tačiau pastarasis, MGB užverbuotas dar Vakaruose, turėjo užduotį įvilioti į spąstus „nežinia kur dingusius“ Lietuvoje J.Lukšą-Daumantą, B.Trumpį-Rytį ir K.Širvį-Sakalą.

1951 metų balandžio 19-osios naktį J.Būtėnas ir J.Kukauskas nusileido Kazlų Rūdos miškuose. Šįkart vengrų ir čekų lakūnai neapsiriko: desantininkai atsidūrė MGB specialiosios paskirties dalinio apsuptoje teritorijoje.

Išdaviko šūvis ir žaidimai

1960 metais Vilniuje išleistoje M.Chieno, K.Šmigelskio ir E.Uldukio knygoje „Vanagai iš anapus“ sukurta didelė intriga, kaip čekistai, padedami „eilinių tarybinių piliečių“, atskleidė „diversantų grupę“.

1992 metų gegužės 13–14 dienų „Tiesos“ numeriuose pensininkas J.Kukauskas irgi dėstė detektyvinę istoriją, kaip jiedu su J.Būtėnu bėgę nuo Kazlų Rūdos miškuose šmirinėjančių ginkluotų čekistų.

Tiesa paprastesnė ir tragiškesnė – tuoj po nusileidimo žinomą 36 metų žurnalistą J.Būtėną nušovė MGB agentas J.Kukauskas. Įsitraukęs į čekistų prižiūrimą „žaidimą“, jis 1951 metų rugsėjo 4-osios naktį į MGB spąstus Pažėruose netoli Kauno įviliojo ir J.Lukšą-Daumantą.

„Homeras“ buvo demaskuotas

1951 metų gegužę K.Philby pajuto irgi patekęs į pavojingą situaciją.

Dirbdamas CŽA būstinėje, K.Philby artimai susibičiuliavo su Meredithu Gardneriu, kuris po ketverių metų triūso galop „perlaužė“ sovietinių slaptųjų šifrų knygą. Ją suomiai 1941 metų birželio mėnesį buvo atėmę iš bebaigiančio ją deginti raudonarmiečio netoli Petsamo.

Iš pačios švenčiausios šnipų relikvijos bebuvo likę vos keli apsvilę lapai. Juos 1944 metais suomiai kaip didžiausią dovaną įteikė amerikiečiams.

K.Philby, kone kasdien užeidamas į M.Gardnerio kabinetą, stebėjo, kaip dešifravimo operacija „Venona“ artėja prie pabaigos.

Amerikietis patikėjo K.Philby paslaptį: karo metais vykęs slaptas susirašinėjimas tarp Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio ir JAV prezidento Franklino Roosevelto buvo žinomas rusų agentui, dirbusiam Londone, Užsienio reikalų ministerijoje, ir turėjusiam „Homero“ slapyvardį.

MGB agentas „Homeras“ buvo D.Macleanas, vienas iš „Kembridžo penketuko“. Jį 1951 metais Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija rengėsi siųsti ambasadoriumi į Boną arba Romą.

K.Philby perdavė G.Burgessui į Londoną, kad „Vašingtone klimatas darosi neįtikėtinai karštas“. Pagal išankstinį susitarimą tai reiškė, kad D.Macleanui nebelieka kitos išeities kaip bėgti į SSRS. Alkoholyje paskendusį „Homerą“ iki Prancūzijos turįs palydėti G.Burgessas.

Žinodamas, kad dar nuo Kembridžo laikų jiedu irgi vienas kitam nebuvo abejingi, K.Philby maldauja G.Burgesso, kad šis taip pat nesugalvotų kartu pabėgti į SSRS. Netgi išreikalavo iškilmingai prisiekti.

Tačiau 1951 metų gegužės pabaigoje D.Macleanas ir G.Burgessas atsidūrė Maskvoje.

FTB šefas J.E.Hooweris triumfuodamas pareikalavo, kad K.Philby būtų skubiai atšauktas iš CŽA būstinės Vašingtone kaip netekęs pasitikėjimo: jiedu su Maskvos šnipu G.Burgessu gyveno po vienu stogu.

Degradavimo laiptais žemyn

1952 metų rudenį K.Philby buvo atleistas iš tarnybos SIS su anuomet gana nemaža 4 tūkstančių svarų sterlingų išeitine pašalpa.

Garsusis tardytojas iš MI-5 (anglų kontržvalgybos) Williamas Scurdonas gana ilgai trukusiais „džentelmeniškais“ pokalbiais neįstengė paveikti K.Philby, kategoriškai neigiančio, jog kartu su bičiuliais D.Macleanu ir G.Burgessu būtų šnipinėjęs Sovietų Sąjungai.

KGB atsargos pulkininkas J.Modinas žavėjosi K.Philby „plieniniais nervais“, nors gerai žinojo, kaip liūdnai vėliau susiklostė „Kembridžo penketuko“ šefo likimas.

K.Philby greitai pragėrė iš SIS gautą išeitinę pašalpą. Tam būta ne vienos priežasties: mirė jo žmona Illyne, jis ilgėjosi į SSRS pabėgusių bičiulių, niekur negalėjo įsidarbinti. Kurį laiką triūsęs nedidelėje citrusinių vaisių importo firmoje, vėl atsidūrė gatvėje.

Tais metais K.Philby dažnai būdavo pastebimas Londono abejotinos reputacijos baruose kaulijantis stikliuko viskio.

Kaip prisimena J.Modinas, KGB nepamiršo savo superšnipo: jis keletą kartų Londone slapta perdavęs K.Philby vokus su „čekistų pašalpa“, nors šis ir atsisakinėjęs.

Senų bičiulių tinklo dėka K.Philby pagaliau tapo „stringeriu“ – neetatiniu korespondentu Libano sostinėje Beirute, atstovaujančiu dviem įtakingiems Didžiosios Britanijos leidiniams – „The Observer“ ir „The Economist“.

Prislėgė bausmės nuojauta

1961 metų balandį buvo suimtas SIS darbuotojas George'as Blake'as. Jis prisipažino šnipinėjęs KGB ir išdavęs 420 agentų, permestų į Sovietų Sąjungą bei kitas „socialistinio lagerio“ šalis.

Teismas jam atseikėjo 42 metus kalėjimo – po vienerius už kiekvieną dešimtį pražudytų žmonių.

K.Philby vėl ėmė girtauti – neišlaikė „plieniniai nervai“: jo aukų skaičius viršija 1500 rusų, ukrainiečių, gruzinų, estų, latvių, lietuvių... Kalėjimui neužtektų viso gyvenimo!

Superšnipas lindėjo triume

1963 metų sausio 23-iosios naktį sovietinis prekybos laivas „Dolmatov“ skubiai išplaukė iš Beiruto, net palikdamas nespėtus pakrauti brangius krovinius. Laivo triume slėpėsi K.Philby.

Prieš tai buvo įvykęs ilgas naktinis K.Philby pašnekesys su vienu iš Kembridžo bičiulių Nicola Elliotu, dirbančiu SIS būstinėje Londone.

Svečias, irgi šnipas su dideliu stažu, patarė K.Philby kartu vykti į Londoną ir prisipažinti seniems bičiuliams apie bendradarbiavimą su rusais. Jam, be abejonės, būsią atleista, o tada jis nusimesiąs nuodėmės naštą ir išbrisiąs iš alkoholizmo.

N.Elliotas pranešė, kad K.Philby jaunystės draugė Flora Solomon jau perdavusi SIS vadovybei, kad šis sykį yra ją verbavęs šnipinėti rusams.

Supykusi ant buvusio meilužio, kad jis iš Beiruto siunčia į Londoną antiizraelietiškus reportažus, F.Solomon pasitarė su N.M.V.Rothschildu, kuris suvedė ją su Izraelio žvalgybos „Mossad“ atstovais Didžiojoje Britanijoje. Visi kartu ir nusprendę, kad bendro reikalo labui „reikia išduoti vieną blogą žydą“, t.y. K.Philby, kuris atkakliai neigia bendradarbiavęs su MGB-KGB.

Šis argumentas morališkai palaužė K.Philby, ir jis, visiškai girtas, net raudodamas prisipažino N.Elliotui iš tikrųjų nuo 1933 metų šnipinėjęs sovietams. Jiedu susitarė kitą rytą išskristi į Londoną.

Tačiau išsipagiriojęs K.Philby paskambinęs KGB rezidentui Beirute pranešė apie naktinį pašnekesį ir gavo nurodymą bėgti. Jis dingo nieko nepranešęs savo trečiajai žmonai Eleonorai.

Vėliau K.Philby užsienio žurnalistams teigė į SSRS plaukęs su viltimi – gal ilgainiui pavyks ten surinkti visą „Kembridžo penketuką“, kad jie kartu galėtų sutikti savo gyvenimo saulėlydį.

KGB pareikalavo išpažinties

Tik atvykęs į SSRS K.Philby buvo uždarytas savotiškame KGB „karantine“ – Maskvos srityje esančiame Dubnos mieste.

Čia 1956 metais buvo įkurtos labai slaptos KGB ir GRU mokslinės-techninės žinybos: Jungtinis branduolinių tyrimų institutas ir Maskvos radiotechnikos, elektronikos ir automatikos instituto filialas. Ten sovietų karinei pramonei buvo pritaikoma Vakaruose išvogta mokslinė-techninė informacija.

K.Philby privalėjo kasdien labai smulkiai aprašinėti viską, kas susiję su jo gyvenimu, nuo ankstyvos vaikystės iki pabėgimo į SSRS. Neišskiriant net sapnų!

Šis „memuarų“ rašymas su trumpomis pertraukomis užtruko net trejus metus. Unikalus kelių tūkstančių lapų tekstas saugomas KGB archyve Maskvoje ir tikriausiai niekada nebus atskleistas visuomenei.

Sakoma, kad ant K.Philby ataskaitos originalo pažymėta: „Evakuacijos atveju sunaikinti“.

Kopijos saugomos Sibire esančiuose KGB archyvo filialuose.

Bičiuliui negalėjo atleisti

KGB „karantine“ K.Philby pasiekė žinia, kad 1963 metų rugpjūčio 19 dieną Maskvoje, Botkino ligoninėje, mirė G.Burgessas, kuriam jis niekad taip ir neatleido už pabėgimą į SSRS kartu su D.Macleanu.

Yra duomenų, kad jau mirties patale G.Burgessas maldavo pakviesti K.Philby atsisveikinti, bet šis atsisakęs. Pats K.Philby sakė labai norėjęs pasimatyti su G.Burgessu, bet tokio susitikimo nepageidavo KGB.

Kad ir kaip būtų, bičiulis testamentu užrašė K.Philby 4000 knygų biblioteką, keletą tūkstančių svarų sterlingų ir kailinius.

Karantinas iki gyvos galvos

12 metų trukęs G.Burgesso gyvenimas SSRS irgi labiau panašus į „karantiną iki gyvos galvos“.

Jau po kelių savaičių viešnagės Maskvoje jis pradėjęs reikalauti, kad jam leistų grįžti į Londoną. Mirtinai dėl to susipykęs su D.Macleanu.

KGB išsiuntė juodu į Kuibyševą, kad negalėtų susitikinėti su Vakarų žurnalistais ir diplomatais. Tik kartą G.Burgesso motinai leido atvykti į SSRS pasimatyti su sūnumi. Po SSKP XX suvažiavimo jiems buvo leista sugrįžti į Maskvą.

KGB „pamėtėjo“ G.Burgesso vienatvei praskaidrinti jauną, tuo metu garsų Maskvoje estrados muzikantą Anatolijų Z.

Paskutiniais gyvenimo mėnesiais G.Burgessą bemaž kasdien lankė ir globojo Kembridžo šnipų grupės krikštatėvis S.Rostovskis – E.Henris.

Po mirties (nuo kepenų cirozės) G.Burgesso pelenai jo prašymu buvo išskraidinti į Angliją.

Pirmoji kelionė į Pabaltijį

1963 metų rugsėjį į Maskvą atskrido K.Philby trečioji žmona Eleonora, pasiryžusi irgi visam laikui apsigyventi Sovietų Sąjungoje.

Pas D.Macleaną žmona Melinda su trimis vaikais atvyko dar 1952 metais.

Šeimos draugavo. Kai 1964 metų vasarą K.Philby žmona išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas aplankyti dukters iš pirmosios santuokos, jis pasiūlė Macleanų šeimai kartu vykti į ekskursiją po „pačias įdomiausias sovietų respublikas“ – Estiją, Latviją, Lietuvą.

Gali būti, jog šį turą sumanė KGB vadovybė, kad K.Philby sėkmingiau įveiktų sudėtingą užsieniečiams psichologinio aklimatizavimosi Sovietų Sąjungoje laikotarpį.

D.Macleanas išvyko kelionėn su Marko Petrovičiaus Freizerio pasu, o K.Philby gavo Klimento Vasiljevičiaus Serebriakovo dokumentus.

Lankydamiesi viešose vietose, jie privalėjo vadinti vieni kitus tik išgalvotais vardais. Ekskursantus lydėjo nemaža grupė KGB darbuotojų iš Devintosios valdybos, skirtos SSKP CK ir SSRS vyriausybės narių apsaugai.

Kodėl dviem šnipams reikėjo tokios stiprios palydos Sovietų Sąjungos teritorijoje?

KGB vadovybė jais nevisiškai pasitikėjo, ir šnipai tai jautė. Liūdnai pagarsėjęs KGB generolas Leonidas Raichmanas visą „Kembridžo penketuką“ laikė dvigubais agentais, o kai kuriuos net trigubais – tarnaujančiais dar ir Izraelio „Mossad“.

Kai ekskursantai pradėjo reikšti nepasitenkinimą ištisą parą trunkančia priežiūra, K.Philby buvo paaiškinta, kad sovietinio Pabaltijo respublikose dar yra užsilikusių „buržuazinių nacionalistinių elementų“, kurie gali atkeršyti savo mirtiniems priešams.

Romanas su draugo žmona

KGB apsauga K.Philby trikdė ir dėl intymios priežasties – jis norėjo suartėti su savo bičiulio D.Macleano žmona, kuri dažnai jam paatviraudavo, jog gyvenimas Sovietų Sąjungoje su vyru labai nenusisekė.

Taline, palikusi vyrą su vaikais „Inturist“ viešbutyje, M.Maclean su K.Philby naktimis vaikštinėdavo po senamiestį, aišku, su neatsiliekančia nė per žingsnį palyda iš KGB 9-osios valdybos.

Ekskursantams labiausiai patikę Palangoje ir Vilniuje. Macleanų sūnūs Fergussas ir Donaldas jaunesnysis netgi pasiliko vienai pamainai Girulių pionierių stovykloje.

Šeimos virto griuvėsiais

Iš pirmosios kelionės po sovietų okupuotą Pabaltijį anglai ekskursantai sugrįžo tik įpusėjus rudeniui. Tačiau ši ekskursija supykdė K.Philby su D.Macleanu – jis negalėjo atleisti flirto su žmona.

Nepaisydamas KGB vadovybės prieštaravimų, K.Philby tęsė draugystę su bičiulio žmona Melinda ir Maskvoje. K.Philby žmona Eleonora, sugrįžusi iš JAV ir sužinojusi apie romantiškąją vyro kelionę į Pabaltijį bei ten užsimezgusią jo meilę Melindai, nusprendė išsiskirti.

1965 metų gegužės 18-ąją Eleonora Philby išvyko iš Maskvos. Atsisveikindamas Kimas padovanojo jai savo šaliką, išsaugotą nuo Vestminsterio mokyklos laikų.

Po metų E.Philby su savo pirmojo vyro žurnalisto parama parašys didelio populiarumo sulaukusią knygą „Kimas Philby – šnipas, kurį aš mylėjau“. 1968 metais ji mirė Jungtinėse Valstijose, sumaišiusi didelę dozę narkotikų su alkoholiu.

Šefai parūpino naują žmoną

KGB ir toliau buvo nusistatęs prieš savo superšnipo draugystę su D.Macleano žmona. Čekistai įtarinėjo, kad ši moteris gavo CŽA ir SIS užduotį tinkamu momentu nunuodyti K.Philby ir D.Macleaną.

Kai K.Philby nepakluso reikalavimui nutraukti visus ryšius su Melinda, KGB pradėjo atvirai jį ignoruoti: atšaukė jam priskirtą padėjėją „Sergejų“, neleido naudotis tarnybiniu automobiliu, o svarbiausia – atsisakė jo konsultacijų, nedavė analitinių užduočių.

K.Philby puolė į depresiją, nuo kurios gelbėjosi alkoholiu. Tuomet KGB „atsitiktinai“ – per pabėgusio į Sovietų Sąjungą George'o Blake'o žmoną Idą – supažindino jį su jauna mergina Ruff, kilusia iš garsios Vilniaus krašto žydų giminės.

1971 metų gruodžio 19 dieną K.Philby vedė ketvirtą kartą, kartu vėl įgydamas KGB palankumą.

„Tomas“ išsirengė į Lietuvą

Vilnietis Ričardas Vaigauskas gerai prisiminė „Tomo“ – taip Kimas Philby buvo įvardytas čekistų tarnybiniuose ryšiuose – viešnagę Lietuvoje 1972 metų vasarą.

Tuomet KGB papulkininkis R.Vaigauskas, kaip pats sakė autoriui, dirbęs „po stogu“ Lietuvos SSR užsienio reikalų ministerijoje, kuri išsiteko nedidelėje viloje Akmenų gatvėje 6 (dabar JAV ambasada). Jis buvo neseniai sugrįžęs iš „komandiruotės Anglijoje“.

1971-ųjų rugsėjį pabėgo KGB rezidentūros Londone karininkas Olegas Lialinas, atsakingas už diversinę veiklą Didžiojoje Britanijoje. Jis pateikė visą sąrašą KGB ir GRU agentūros, veikusios sovietinių diplomatų priedangoje.

Tuometinė Anglijos vyriausybė pareikalavo, kad nedelsdami išvyktų iš šalies visi 90 asmenų, išvardyti tame sąraše. Tarp jų buvo ir R.Vaigauskas.

Anot R.Vaigausko, draugai iš KGB centrinio aparato Maskvoje žinoję, kad jis gerai šnekąs angliškai, suprantąs anglų psichologijos subtilybes, todėl manę, jog jis būsiąs tinkamiausias palydovas „Tomui“ viešint Lietuvoje.

Neatviras net saviškiams?

1972 metų K.Philby kelionė į mūsų kraštą buvusi beveik įslaptinta. Apgyvendintas LSSR ministrų tarybos svečių namuose netoli Vingio parko, svečias nepageidavęs susitikti nė su vienu iš sovietinės Lietuvos vyriausybės ar LSSR valstybės saugumo komiteto vadovų. Sakęs, kad į Lietuvą atvedė „grynai privatus reikalas“. Mat domisi savo protėviais, kilusiais iš Lietuvos.

Ar didysis mistifikatorius K.Philby ir tuokart nesusilaikė nesuklaidinęs? Reikalas tas, kad užsienio korespondentams jis nuolat teigdavęs, kad jo giminės šaknys Danijoje.

Tikėtina, kad 1972 metų vasaros kelionės į Lietuvą tikslas buvo išsiaiškinti savo naujosios žmonos Ruff genealogiją, ar ten nesą „įtartinų asmenų“.

Tiesiog mandagus turistas

R.Vaigausko atmintyje K.Philby išliko kaip „labai kuklus ir korektiškas žmogus su ryškiomis simpatijomis Lietuvai“. Jis nė žodžiu neužsiminęs apie savo pokario metų veiklą, susijusią su Baltijos šalimis.

Vilniuje, lydimas R.Vaigausko, anglas lankėsi muziejuose, tuometiniame LSSR centriniame valstybiniame archyve, restoranuose ir kavinėse. Dažnai jis pabrėždavęs, kad Lietuva savo laimėjimais ir aukštu kultūros lygiu skiriasi ne tik iš visų SSRS respublikų, bet ir iš Pabaltijo.

Po to K.Philby buvo nuvažiavęs į Kauną, kur vietinių saugumo darbuotojų nuodugniai klausinėjęs, kas dėjosi mieste po Romo Kalantos susideginimo, prašęs parodyti vietas, susijusias su masinėmis antisovietinėmis demonstracijomis.

Iš Kauno K.Philby išvykęs į Klaipėdą ir pusdienį praleidęs Palangoje. Kokias dvi valandas rymojęs ant jūros tilto, žvelgdamas į Vakarus. Čia, kaip ir Kaune, jis buvęs pabrėžtinai santūrus – daugiau klausinėjęs negu kalbėjęs.

Dėkingo kolegos autografas

Atsisveikindamas K.Philby įteikęs R.Vaigauskui savo prisiminimų knygą „My Silent War“ („Mano tylusis karas“), išleistą 1968 metais Niujorke, su autografu.

Anot R.Vaigausko, tai anuomet buvusi labai vertinga dovana, nes sovietiniams skaitytojams ši knyga tapo prieinama tik 1980 metais, kai ją pirmą kartą rusų kalba išleido Maskvos „Vojenizdat“ – bet su kupiūromis ir be autoriaus bičiulio anglų rašytojo G.Greene'o įžangos.

Savo prisiminimuose K.Philby buvo pabrėžęs, kad „CŽA ir SIS bendros operacijos, prasiskverbiant į sovietines Pabaltijo respublikas, turėjo didžiulės potencinės reikšmės“, buvo „svarbesnės už kitas priemones Rytų Europos šalyse“, todėl jis „džiaugėsi, sugebėjęs jas sužlugdyti“.

R.Vaigauskui nepavyko išsaugoti K.Philby dovanos – vėliau čekisto tarnyba jį blaškiusi po įvairias pasaulio šalis, o knyga tikriausiai „atgulė“ kokio nors jo bendradarbio asmeninėje bibliotekoje.

Vos nepakliuvo po ratais

Maskvietis Viačeslavas Saveljevas – transporto firmos „Andersen Troika“ generalinio direktoriaus pavaduotojas saugumo reikalams – 1980–1991 m. tarnavo KGB Devintojoje valdyboje ir buvo tas pas „kapitonas Vladimiras“, kuris aprašomas įvairiose užsienio publikacijose apie K.Philby paskutinius gyvenimo metus Sovietų Sąjungoje. Keletą metų jis buvęs anglo adjutantas-sargybinis.

V.Saveljevas lydėjęs K.Philby kelionėse į Lietuvą du kartus – 1982 ir 1984 metais. Po paslaptingo incidento 1980 metų vasarą Vilniuje, kai pėsčiųjų perėjoje ties geležinkelio stotimi sunkvežimis vos nesuvažinėjo „Tomo“, maskviečiai nebepasitikėjo LSSR valstybės saugumo komiteto darbuotojais ir anglo kelionėse po Lietuvą stengėsi apsieiti be jų paslaugų.

Anot V.Saveljevo, K.Philby vizitai į Pabaltijį būdavo čekistų kontroliuojami „labai atidžiai, bet neįkyriai“. Kadangi taip ir liko neatskleista mįslingo incidento 1980 metų vasarą potekstė, čekistai tikėjosi „kokios nors nacionalistų pogrindžio grupės pasikėsinimo“.

Maskvoje jautėsi nepritapęs

Kodėl K.Philby netgi po vos mirtimi nepasibaigusi incidento Vilniuje nenutraukė kelionių į Lietuvą?

Anot V.Saveljevo, paskutiniais gyvenimo metais Pabaltijys, ypač Lietuva, labai traukė KGB superšnipą. Čekistai manę, kad K.Philby per visus 25 gyvenimo metus Sovietų Sąjungoje negalėjęs atsikratyti nostalgijos angliškam gyvenimo būdui.

Vakarus K.Philby buvo įpratęs praleisti su senų bičiulių būreliu prie kokios nors užeigos baro. Maskvoje jis neturėjęs gerų draugų, o jaukių barų anuomet ten buvo reta.

Viešbučių valiutinių barų jis vengęs dėl Vakarų laikraščių korespondentų, kurie Maskvoje jį tiesiog medžiojo. Ištisomis paromis jie budėdavę prie centrinio pašto, kad užkluptų einantį pasiimti angliškų laikraščių ir išpeštų bent porą žodžių ar galėtų padaryti „šviežią fotografiją“.

Dažniausiai mėgdavęs lankytis garsiame kaukazietiškų patiekalų restorane „Aragvi“ ir „Prahoje“. Pastarasis buvo laikomas lyg ir KGB „žinybine teritorija“ – ten net durininkais ir rūbininkais dirbdavę čekistai pensininkai. Tačiau netgi „Prahoje“ K.Philby prašydavęs aptarnauti jį „uždarame kabinete“.

Tuo tarpu Pabaltijyje anglas galėdavęs jaustis nepalyginti laisviau. Čia jo niekas neatpažindavo.

V.Saveljevas, vėliau verslo reikalais dažnai lankydamasis Taline ar Rygoje, iš senų barmenų išgirsdavo beveik legendomis virtusių pasakojimų apie geraširdį, neįprastai dosnų ir įdomų pašnekovą anglą Stenlį. Tokį slapyvardį čekistai suteikė K.Philby veikiant Vakaruose, ir Pabaltijyje jis buvo prisimintas.

Norėjo parašyti teisingiau?

V.Saveljevas dažnose K.Philby kelionėse į Estiją, Latviją, Lietuvą įžvelgė ir „kūrybinį aspektą“.

K.Philby pirmaisiais M.Gorbačiovo pertvarkos ir viešumo metais sumanęs parašyti „tikrąją savo autobiografiją“.

Vakaruose ir „socialistinio lagerio“ šalyse išpopuliarėjusius memuarus jis tik iš dalies laikęs sava kūryba: redaguojant knygą, didelę įtaką turėjęs buvęs „Kembridžo penketuko“ globėjas J.Modinas.

Keletą kartų K.Philby bandęs kreiptis į tuometinį KGB šefą Viktorą Čebrikovą, kad atgautų kopiją savo memuarų, kuriuos beveik trejetą metų rašė Dubnoje. Bet V.Čebrikovas netgi nesiteikęs jo priimti, tik per V.Saveljevą perdavęs, kad „K.Philby tegu savo paties labui pamiršta, ką tuomet prirašęs“.

Vilniuje ir Rygoje K.Philby ieškojęs pokarinės antisovietinės rezistencijos dalyvių, įtrauktų į SIS ir Švedijos karinės žvalgybos „S biuro“ bendrą operaciją „Du kryžiai“. Kai kurie buvo perverbuoti MGB-KGB ir išliko gyvi.

Vienas jų, latvis Feliksas Rumniekas, užverbuotas K.Philby dirbti SIS agentūroje ir vėliau išduotas sovietams, dalyvavo dezinformaciniuose „radijo žaidimuose“.

Vilniuje K.Philby keletą kartų kalbėjosi su tokio pat likimo lietuviu Jonu Deksniu. Pokalbiai vykę „Neringos“ viešbutyje, užsieniečiams skirtuose apartamentuose, kur buvo įrengta pasiklausymo aparatūra.

Intuicija šnipo neapgavo

Pirmą kartą „žymaus čekistų žvalgo Kimo Philby“ veidą sovietiniai žmonės pamatė per televiziją tik 1987 metų lapkritį.

Tačiau tokia „laimė“ teko tik Rygos televizijos žiūrovams, stebėjusiems specialią laidą, skirtą Spalio revoliucijos 70-osioms metinėms.

K.Philby buvo nufilmuotas savo bute Maskvoje besišnekantis su Latvijos KGB generolu Janiu Lukaševičiumi, kuris kaip Jakovas Bukaševas 1972–1980 metais buvo čekistų rezidentūros šefas Londone.

Abu jie nešykštėjo priekaištų lietuviams dėl „antisovietinio šabašo“ Vilniuje. Buvo turimas omenyje prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 metų rugpjūtį Lietuvos laisvės lygos surengtas Molotovo-Ribbentropo pakto sukaktuvių minėjimas.

K.Philby ta proga įspėjo „sovietinio Pabaltijo tautas“, kad „užsienio žvalgybos suaktyvino veiklą, norėdamos jas atplėšti nuo Sovietų Sąjungos“. Taigi KGB šnipo intuicija neapgavo – netrukus prasidėję įvykiai Baltijos šalyse niekais pavertė visą jo pokario metų slaptąją veiklą.

Vertino, bet nepasitikėjo

Žinomas Rusijoje ir užsienyje šnipų istorijų autorius Michailas Liubimovas (jo sūnus Aleksandras buvo kadaise populiarios Rusijos televizijos laidos „Vzgliad“ kūrėjas ir ilgametis vedėjas) artimai susidraugavo su K.Philby paskutiniais jo gyvenimo metais.

M.Liubimovas 25 metus tarnavo KGB: prisidengęs diplomato pareigomis veikė Helsinkyje, Londone, o karjerai baigiantis tapo net rezidentūros šefu Kopenhagoje. 1980 metais po konflikto su KGB vadovybe išėjęs atsargon, jis atsidėjo tik literatūrinei kūrybai.

Su K.Philby rašytojas asmeniškai susipažino 1975 metų sausio 1-ąją, kai KGB vadovybė surengė tradicinį gimtadienio pokylį savo superšnipui „Prahos“ restorane.

Pasak M.Liubimovo, nė vienas KGB šefas nepasitikėjęs „Kembridžo penketuko“ vadovu, ir K.Philby šitai gerai jautęs. Atseit jeigu jau išdavė tėvynę, tai kas gali garantuoti, kad laikui bėgant neišduos ir Sovietų Sąjungos.

Per 25 gyvenimo metus Maskvoje K.Philby tik du kartus buvo leista peržengti SSRS valstybės saugumo komiteto slenkstį.

Gyvenimas tarp mikrofonų

K.Philby gyveno pačiame Maskvos centre, vyriausybiniame kvartale – KGB jam suteikė 5 kambarių butą, kažkada priklausiusį SSRS užsienio reikalų ministrui Andrejui Gromykai. K.Philby žinojęs, kad tame bute čekistai įrengė klausymosi aparatūrą, todėl dažnai su svečiais susišnekėdavęs rašteliais.

Šiaip anglas nebuvęs išrankus, todėl apsidžiaugdavęs, kai M.Liubimovas aprūpindavo jį „Vnešposyltorg“ čekiais, skirtais apsipirkti Maskvos valiutinėse parduotuvėse.

Už juos K.Philby pirkdavęs tik viskį „John Walker“ ir anglišką džemą.

KGB buvo užsakęs jam pagrindinius Didžiosios Britanijos dienraščius – kaip tikras anglų snobas jis organiškai negalėjęs pakęsti kino filmų ir televizijos, bet niekaip neapsieidavęs be „The Times“ spausdinamų kriketo apžvalgų.

Praregėjimai ir nusivylimai

Tuo metu savotiškas tarpininkas tarp K.Philby ir KGB vadovybės buvo tuomet jauniausias čekistų generolas Olegas Kaluginas. Jam anglas pranašavo šios žinybos šefo ateitį ir leisdavosi su juo į gana kritiškus pokalbius apie sovietinę valdžią.

Nebuvo paslaptis, kad K.Philby labai nemėgo SSKP CK generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo, rinko apie jį anekdotus, kuriuos siųsdavo artimiesiems į Angliją. Sovietų Sąjungą KGB superšnipas pradėjęs traktuoti kaip „imperialistinę valstybę, kuri, pasirodo, esanti grobikiškesnė negu senutė Anglija“.

K.Philby žavėjęsis neilga Jurijaus Andropovo veikla Kremliuje. Tikėjęs Michailo Gorbačiovo pertvarkos idėjomis, bet netrukus ir jomis nusivylęs. Galop planavęs pabėgti iš Maskvos į Sibirą, kur gūdžioje provincijoje norėjęs numirti kaip „eilinis rusų pensininkas“.

Girdavosi pakeitęs istoriją

Gerokai kauštelėjęs K.Philby neiškęsdavo nepasigyręs, kad „savo slapta veikla pakeitęs istorijos tėkmę“. Ir prisisegdavęs Didžiosios Britanijos ordiną, kurį buvo gavęs iš karalienės rankų 1946 metais už nuopelnus Antrojo pasaulinio karo metais.

Gyvenimo pabaigoje K.Philby dažnai aplankydavo į Maskvą atskrisdavęs žinomas anglų rašytojas Grahamas Greene'as – Antrojo pasaulinio karo metais jiedu kartu dirbo SIS 5-ajame skyriuje. Rašytojas buvo K.Philby pavaldinys ir neretai nuo jo gaudavo velnių.

Savo romane „Žmogiškasis faktorius“ G.Greene'as aprašė CŽA agentą, pabėgusį į Maskvą ir ten atsidūrusį apverktinoje psichologinėje bei materialinėje būklėje. Rašytojas davęs rankraštį perskaityti pagrindinio herojaus prototipui K.Philby. Šis neturėjęs jokių pastabų.

Kitame savo kūrinyje – „Slaptasis agentas“ – G.Greene'as vėl aprašęs buvusį bendradarbį.

Į G.Greene'o užduotą klausimą: „Kokį laipsnį KGB tau suteikė už nuopelnus?“ K.Philby atsakęs: „KGB nė vienam agentui užsieniečiui nėra suteikęs jokio laipsnio, nes niekada jais iki galo nepasitiki. Perduok mūsų bičiuliams Anglijoje, kad Kimas tėra eilinis anglas su generolo privilegijomis“.

Visiems nepatogi persona

K.Philby laidotuvės iš tikrųjų buvo generoliškos – tokiomis nebuvo pagerbtas nė vienas „Kembridžo penketuko“ narys. Jo vienintelio palaikai liko gulėti Rusijos žemėje.

Maskvoje kai kam atrodė, kad KGB superšnipo mirtis priskirtina gana ilgai paslaptingų netekčių grandinei, prasidėjusiai nuo M.Gorbačiovo atėjimo į valdžią ir pasibaigusiai po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje.

Tikėtina, kad K.Philby slapta veikla praeityje ir jo gyvenimas Sovietų Sąjungoje šiek tiek komplikuodavo Kremliaus santykius su Vakarų šalių vadovais. Jis buvo tapęs „persona, kurios neįmanoma ignoruoti, kol ji gyva“.

Šampanas laidotuvių proga

1986 metų žiemą K.Philby buvo konstatuota širdies aritmija. Gydytojai uždraudė jam rūkyti, pažadėdami mažiausiai dešimt metų „įdomaus ir prasmingo gyvenimo“.

1988 metų pavasarį K.Philby buvo paguldytas į ligoninę profilaktiškai ištirti sveikatą ir gegužės 11-osios naktį mirė. Išvakarėse aplankiusi žmona jį rado labai geros nuotaikos ir puikiai besijaučiantį.

Laidotuvės įvyko gegužės 13-ąją. KGB veteranai nešė trylika vainikų nuo „ginklo draugų“. Į Kuncevo kapines lydėjo pats KGB šefas Vladimiras Kriučkovas. Atsisveikinimo kalbą pasakė jo buvęs kuratorius J.Modinas, ypač pabrėžęs K.Philby nuopelnus „įtvirtinant sovietų valdžią Pabaltijo respublikose“. Kapas buvo supiltas „generolų kvartale“ su kariniu saliutu.

K.Philby laidotuvių dieną centrinėje SIS būstinėje Londone seni jo bičiuliai pakėlė šampano taures. Tik nežinia, ar iš džiaugsmo, kad pagaliau mirė tiek žalos jiems padaręs KGB superšnipas, ar iš pagarbos saviškių klano atstovo atminimui.

Asmenybių žlugdymo keliai

Buvęs K.Philby kolega G.Blake'as, 1966 m. pabėgęs iš kalėjimo Londone ir netrukus apsireiškęs Maskvoje, apmąstydamas savo, kaip sovietų agento, praeitį, pareiškė, kad „šnipas, privalėdamas kasdien apgaudinėti kitus, dažniausiai nieko neįtariančius žmones, iš esmės tarnauja ne savo tėvynei ar kokiai nors idėjai, bet Blogiui, kuris anksčiau ar vėliau sužlugdo netgi labai talentingas asmenybes“.

Buvusio SIS darbuotojo žodžius visiškai patvirtino ir kitų „Kembridžo penketuko“ narių likimai.

D.Macleano žmona Melinda po keletą metų trukusio meilės romano su K.Philby jį paliko ir sugrįžo pas vyrą. 1979 metais ji persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas. Macleano vaikai – du sūnūs ir duktė – susituokė su rusais ir su šeimomis vėliau išvyko gyventi į Angliją.

D.Macleanas, likęs Maskvoje visiškai vienas, – su K.Philby nebendravo, nes negalėjo atleisti už žmonos suviliojimą, – vėl ėmė gerti.

Ištisais mėnesiais neidavo į darbą Maskvos pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių institute. Jis mirė 1983 metų kovo 9-ąją.

Po palaikų kremavimo atvykęs D.Macleano vyriausiasis sūnus Fergousas išsivežė urną su tėvo pelenais į Angliją, įvykdydamas jo paskutinį prašymą.

Atsisakė riterio titulo

Tarptautinį meno istoriko autoritetą turėjęs Anthony Bluntas, sužinojęs apie savo bičiulio G.Burgesso mirtį Maskvoje ir manydamas, kad jau nebegalės niekuo jam pakenkti, 1964 metų pradžioje SIS vadovams prisipažino karo metais, dirbdamas MI-5 (kontržvalgybos) B skyriuje, šnipinėjęs rusams, kartu vykdydamas „Kembridžo penketuko“ ryšininko pareigas.

Generalinis prokuroras pažadėjo A.Bluntui teisinę neliečiamybę iki gyvos galvos, įslaptinant ir žinias apie jo bendradarbiavimą su rusais. Tačiau 1979 metais premjerė Margaret Thatcher, pasirodžius Andrew Boylo knygai „Išdavystės atmosfera“, pasakojančiai apie Anglijos slaptųjų tarnybų išdavikus, patvirtino ir tamsiuosius A.Blunto biografijos faktus.

Tada A.Bluntas atsisakė riterio titulo ir atsistatydino iš Didžiosios Britanijos meno istorikų asociacijos.

A.Bluntas mirė 1983 metų kovo 26-ąją. Jo širdis neatlaikė žinios, kad mirė D.Macleanas, kuriam jaunystėje jis irgi buvęs neabejingas.

Paskutinis A.Blunto veikalas apie XVII amžiaus prancūzų klasicizmo tapytoją Nicolas Poussiną iki šiol yra privaloma Kembridžo universiteto studentų lektūra.

Apmąstymus nusinešė į kapą

Ilgiausiai iš „Kembridžo penketuko“ išgyveno škotas Johnas Cairncrossas.

Jis dirbo Didžiosios Britanijos finansų ministerijoje, iš kur pluoštais nešdavo su karine pramone ir NATO bloku susijusius dokumentus.

Sakoma, kad po G.Burgesso ir D.Macleano pabėgimo į Sovietų Sąjungą 1951 metais jis iškart prisipažinęs tardytojui iš MI-5, irgi pelnydamas neliečiamojo statusą.

Įsidarbinęs Jungtinių Tautų Organizacijoje kaip žemės ūkio finansų specialistas, J.Cairncrossas daugelį metų klajojo po pasaulį, nuolat jausdamas SIS ir KGB alsavimą.

Išėjęs į pensiją ir su jauna žmona Gayle bei dviem šunimis apsigyvenęs Prancūzijos provincijoje, buvęs KGB agentas, pagal išsilavinimą ekonomistas, parašė, specialistų vertinimu, įspūdingą literatūrologinę monografiją „Jeano Baptiste'o Poquelino-Moliere'o humaniškumas“.

Paskutiniame interviu prancūzų leidiniui „Mond“ J.Cairncrossas pasakė: „Gal kada nors galėsiu sau išsiaiškinti tuos labai sudėtingus procesus, dėl kurių jauni, talentingi intelektualai įsivelia į tamsias šnipinėjimo istorijas“.

Pažado apmąstymais vėliau pasidalyti ir su žurnalistais J.Cairncrossas neištesėjo – 1995 metais mirė.

(„Lietuvos rytas“, 2000 m.)

Slaptas karas prieš Lietuvą: britų žvalgyba, KGB ir išdavystės grandinė Atsukam laiką (1)