Šie metai man prasidėjo nuo kelionės po Šiaurės Žemaitiją. Su savo naujuoju romanu „Koplyčia“ lankiausi Skuodo, Telšių, Mažeikių bibliotekose, kur susitikau su skaitytojais ir, žinoma, su bibliotekų administracija.

Vadovai skundėsi, kad šiais metais gerokai sumažintas knygų įsigijimo biudžetas, dėl to prie populiaresnės knygos išsirikiuoja skaitytojų eilė keliems mėnesiams.

Žmonės nori skaityti, bet naujų knygų trūksta. Neretai leidyklos, žinodamos tokią skurdžią bibliotekų padėtį, tiesiog jas dotuoja dovanodamos savo išleistas knygas. Nemanau, kad tai normalu, tuo labiau kai lietuviški knygų tiražai tokie menki, o jų leidybai nuolat reikia ieškoti rėmėjų.

Yra ir gerų naujienų – pasikeitė bibliotekų visuomeninis vaidmuo. Lietuvos bibliotekos jau tapo vietos kultūros centrais ir atlieka nepaprastai reikšmingą šviesos nešėjų vaidmenį. Šiuolaikinė biblioteka veikia kaip svarbus socialinis mazgas, mažinantis (ypač regionuose) kultūrinę ir technologinę atskirtį. Čia skatinamas neformalus švietimas, kūrybiškumas ir plėtojama socialinė sąveika.

[[ge:lrytas:lrytas:41267138]]

Lietuvos bibliotekų tinklas yra viena efektyviausiai veikiančių infrastruktūrų, užtikrinančių kultūrinį tolygumą visoje šalies teritorijoje.

Kaip pavyzdį norėčiau išskirti Skuodo rajono savivaldybės R.Granausko viešąją biblioteką. Jos direktorius Jonas Grušas – neišsenkančios energijos žmogus, tikras žemaičių krašto patriotas. Jonas ne tik su pasididžiavimu aprodė kiekvieną savo šiuolaikinės bibliotekos kampelį, bet ir suorganizavo nepakartojamą ekskursiją po Skuodą ir jo apylinkes. Po visų renginių vakarieniaudami nuoširdžiai įsikalbėjome: Jonas – žemaitiškai, aš – aukštaitiškai ir puikiai vienas kitą supratome. Jonas su gilia širdgėla pasiskundė, kaip nyksta žemaičių kalba, kad anūkai tarp savęs jau nesikalba žemaitiškai. Mane tai sujaudino ir grįžęs namo pradėjau domėtis, kokia reali žemaičių kalbos padėtis.

[[ge:lrytas:lrytas:40973601]][[ge:lrytas:lrytas:40261503]][[ge:lrytas:lrytas:39843332]][[ge:lrytas:lrytas:39494096]]

Žemaičių kalba (pačių žemaičių vadinama žemaitėška kalba) – tai istoriškai Žemaitijoje susiformavusi kalbinė sistema.

Kalbotyroje ji dažniausiai apibrėžiama kaip lietuvių kalbos tarmė, tačiau nemažai kalbininkų, kultūros tyrėjų ir pačių žemaičių ją laiko atskira kalba, turinčia savitą fonetiką, gramatiką, leksiką ir net rašytinę tradiciją. Svarbu pabrėžti: klausimas „tarmė ar kalba“ čia yra ne vien tik lingvistinis, bet ir kultūrinis bei politinis.

Prisiminkime istoriją. Žemaičiai nuo senovės kaimynų buvo suvokiami kaip savarankiška tauta. Viduramžių istoriniuose šaltiniuose Žemaitija dažnai išskiriama kaip atskiras politinis, etninis ir kultūrinis subjektas, turintis specifinį santykį su Lietuvos valstybe.

XIII amžiaus viduryje Žemaitijai susiklostė išties grėsminga situacija. Galimai sujungus Ordino teritorijas nuo Marienburgo iki Rygos galėjo būti sukurtas vientisas karinis placdarmas tolesnei ir daug galingesnei Ordino ekspansijai į Rytus.

[[ge:lrytas:lrytas:41315931]]

Puikiai suvokdami susidariusią egzistencinę grėsmę žemaičiai 1255 m. sudarė Žemaitijos žemių konfederaciją, kuri leido suvienyti žemaičių genčių jėgas beveik du šimtmečius trukusiose kovose dėl Žemaitijos išlikimo. Šitaip žemaičiai apgynė ne tik save, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinį sparną. Dėl to žemaičiams turėtume būti didžiai dėkingi.

Žemaitija – unikali, ji buvo paskutinis pagoniškas Europos regionas, krikštytas tik 1413–1417 m. Tai suteikė žemaičiams savarankiškos, nepasiduodančios ir stiprią vidinę šerdį turinčios tautos reputaciją.

Ko gero, visi kalbos tyrėjai vieningai sutaria, kad Lietuvoje iš esmės yra dvi tarmių grupės – žemaičių ir aukštaičių. Pastaroji, aukštaičių, santykinai užima netgi didesnę Lietuvos teritorijos dalį. Galima teigti, kad kuriant bendrą visų lietuvių kalbą šios dvi protarmės buvo lygiavertės.

Jei prisiminsime lietuvių bendrinės kalbos kūrimo istoriją, ne vienas iš žemaičių kilęs visuomenės veikėjas dėjo pastangas, kad būtent žemaičių kalba būtų imama už pagrindą. Nedaug trūko, kad žemaičių kalba ir būtų tapusi visos Lietuvos valstybine kalba. Tam ypač turėjo įtakos XIX a. daug žemaičių kalbos pagrindu sukurtų raštų. Galima teigti, kad čia netgi konkuravo kelios žemaičių kalbos tarmės: Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus raštai buvo orientuoti į pietų žemaičių dūnininkų tarmę, o Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius orientavosi į šiaurės žemaičių dounininkų tarmę.

[[ge:lrytas:lrytas:29521223]]

Vis dėlto „Aušros“ leidėjų ir bendrinės kalbos tėvo Jono Jablonskio pastangomis buvo pasirinktas vidurio kelias – lietuvių bendrinė kalba buvo suformuota vakarų aukštaičių kauniškių (pietinių vakarų aukštaičių) tarmės pagrindu. Tai gerokai pristabdė žemaičių kalbos plėtrą. Dar prisidėjo ir Lietuvą ištikę žiaurūs istoriniai sukrėtimai.

Tačiau pastaraisiais metais, mano galva, matomi ne tik žemaičių kalbos, bet ir pačios Žemaitijos atgimimo požymiai.

Nuo 2010 metų žemaičių kalba pripažinta pasaulyje ir turi tarptautinį ISO kodą. Pasaulio kalbų registre žemaičių kalba įregistruota atskiru kodu ISO 639-3 kaip tebegyvuojanti, atskira, savarankiška kalba.

2019-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Žemaitijos metais, taip įprasminant 800 metų sukaktį nuo pirmojo Žemaitijos (lot. Samogitia) paminėjimo rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose (Voluinės sutartyje) 1219 m. Šį sprendimą priėmė Seimas, siekdamas ne tik paminėti reikšmingą istorinę datą, bet ir aktualizuoti Žemaitijos, kaip savito Lietuvos regiono, indėlį į valstybės raidą, kultūrą ir tapatybę.

[[ge:lrytas:lrytas:41315996]]

2022-uosius septynios Žemaitijos savivaldybės paskelbė Žemaičių kalbos metais, o jau kitąmet net trylika Žemaitijos savivaldybių 2024-uosius paskelbė Žemaitiško rašto metais, tokiu būdu skatindamos visus nepamiršti savo gimtosios kalbos. Akivaizdus šių akcijų tikslas – oficialus žemaičių, kaip regioninės kalbos, įteisinimas.

Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje žemaičių kalba iki šiol neturi regioninės kalbos statuso, pavyzdžiui, kaip katalonų ar baskų kalbos Ispanijoje, kašubų kalba Lenkijoje ar latgalių kalba Latvijoje. Pagal daugelį lingvistinių kriterijų (fonetika, gramatika, leksika, savarankiškumas) žemaičių kalba atitinka regioninės kalbos požymius, tačiau teisiškai ir politiškai ji vis dar priskiriama tarmėms.

Nėra ko pernelyg stebėtis. Lietuvos kalbinis peizažas ilgą laiką buvo suvokiamas per griežtą hierarchiją: bendrinė lietuvių kalba kaip aukščiausioji forma ir tarmės kaip pagalbiniai, nykstantys etnografiniai reliktai.

Bet reikia pripažinti, kad žemaičių kalba XXI a. pradžioje patyrė konceptualų lūžį, – ji vis dažniau suprantama ne tik kaip etnografinis paveldas, bet ir kaip gyvybinga, unikalią struktūrą turinti kalbinė sistema.

Pagrindinis šio lūžio architektas – profesorius Juozas Pabrėža, kurio darbai (vien ko verta trijų leidimų sulaukusi jo parengta monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“) suteikė žemaičių kalbai mokslinį pagrindą ir praktinius įrankius jos funkcionavimui šiuolaikiniame gyvenime.

J.Pabrėža nuosekliai propaguoja idėją, kad žemaičių kalba turėtų būti vartojama „gyvenimui“. Tai reiškia jos integravimą į švietimo procesą (pasirenkamosios pamokos), viešuosius užrašus ir kasdienę kultūrą. O profesoriaus indėlis yra ne tik teorinis, bet ir visuomeninis – jis tapo pagrindiniu žemaičių judėjimo balsu, skatinančiu valstybės institucijas pripažinti žemaičių kalbą kaip regioninę kalbą pagal Europos vietinių ar mažumų kalbų chartiją.

Jo dėka žemaičių kalba šiandien matoma kaip modernaus žmogaus autentiškos tapatybės dalis.

Norėtųsi, jog į žemaičių kalbą atsigręžtų kuo daugiau jaunimo, ypač menininkų ir kitų kūrybininkų, kad rokoutėis žemaitėškā nebūtų gėda ar kaimietiška, o priešingai – labai originalu ir modernu, kad tai būtų atgimstanti privilegija, o ne mirštantis atavizmas.

Šiuolaikinėje kultūroje kalbinis prestižas formuojamas ne per institucijas, o per simbolinę galią: muziką, madą, vizualųjį meną, kiną, socialinius tinklus. Todėl jaunimas ir kūrybininkai turėtų tapti ne tik kalbos vartotojais, bet ir jos statuso architektais.

Sociolingvistiniai tyrimai rodo, kad kalbos išlikimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar ji suvokiama kaip vertė, suteikianti papildomą tapatybinį kapitalą. O šis kapitalas remiasi kūryba, interpretacija, autentiškumu ir įvairove.

Štai kodėl ypač svarbus vaidmuo tenka menui ir kūrybinėms industrijoms. Muzika, performansas, poezija, kinas, vizualusis menas leidžia kalbai egzistuoti ne normatyvine, o patirtine forma. Kalba tampa ne taisyklių rinkiniu, bet emocija, ritmu, vaizdu – gyva kultūra.

Todėl žemaičių kalbos atgimimas nėra nostalgijos projektas. Tai modernios tapatybės kūrimo procesas, kuriame kalba tampa ne kliūtimi, o kūrybine galia. Ir būtent žemaičių jaunimo rankose slypi galimybė šią kalbą perkelti iš gynybos būsenos į ateities viziją.

Algirdas Kaušpėdas. Lūžis XXI a. – žemaičių kalba gali atgimti (3)