Net nesibaigianti sumaištis, susipriešinimas ir galimos korupcijos skandalai nesutrukdė socialdemokratams grąžinti į darbotvarkę normalesnių diplomatinių santykių su Kinija atkūrimo temos.

Pirmiausia premjerė I.Ruginienė pareiškė, kad Lietuva „šoko prieš traukinį“ 2021-ųjų pabaigoje Vilniuje atidarydama Taivano atstovybę (dabar vadinama Taivaniečių atstovybe, tarsi tai galėtų numaldyti Kinijos pyktį).

Iš tiesų buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro G.Landsbergio inicijuotas sprendimas buvo Vilniaus akibrokštas Pekinui, laikančiam Taivaną savo neatskiriama dalimi ir nuosekliai reikalaujančiam net formaliais veiksmais nerodyti pritarimo šios salos nepriklausomybės siekiams.

Autoritariškai valdomos komunistinės Kinijos keršto Lietuvai konservatoriai negalėjo nenumatyti, nors gal ir neprognozavo, kad atkirtis bus toks nuožmus ir Pekinas faktiškai nutrauks net diplomatinius saitus, atšaukdamas ambasadorių ir diplomatus iš Vilniaus, jau nekalbant apie ekonomines sankcijas ir įšaldytą prekybą.

[[ge:lrytas:lrytas:41370529]]

Daug nuosaikesnė Kinijos reakcija būna, kai pasaulio valstybės atidaro Taivano prekybos atstovybes, pavadindamos jas sostinės Taipėjaus vardu.

Pekinas parodo nepasitenkinimą, bet sankcijų nesigriebia, žaisdamas diplomatinį žaidimą, kad tai tik ekonominiai santykiai su nepaklusnia jos sala.

[[ge:lrytas:lrytas:41372332]][[ge:lrytas:lrytas:41385891]][[ge:lrytas:lrytas:41309939]][[ge:lrytas:lrytas:41287635]]

Taivano valstybingumą iš ankstesnių laikų pripažįsta tik 14 mažų pasaulio šalių, daugiausia Lotynų Amerikoje, arba smulkių salų, kurioms nesvarbūs santykiai su Kinija, o Taivanui jų diplomatinį palankumą buvo nesunku ir nusipirkti.

Kodėl konservatoriai ryžosi žingsniui, kokio nežengė kitos Vakarų šalys? Priežastis galima skirstyti į geopolitines ir asmenines.

Matyt, konservatoriai, jausdami augantį JAV susirūpinimą Kinijos politika ir jos siekį spausti Pekiną, tikėjosi, kad įkurdami Vilniuje Taivano atstovybę įsiteiks Vašingtonui ir sulauks šios galybės globos, kuri turėjo atsverti kinų kerštą.

Taivanas irgi žadėjo aukso kalnus, tikėtasi, kad šaus į dangų šalių ekonominiai ryšiai.

Asmeniškai G.Landsbergis siekė pasirodyti ryžtingu vertybinės politikos šaukliu, kuris nebijo net galingojo Pekino, o tai turėjo jam padėti siekiant tarptautinės karjeros.

Turėjo įtakos ir ne vien konservatorių Taivano siekių lobizmas. Ši šalis mielai kviečiasi į svečius užsienio politikus, ypač parlamentarus, apmoka jų kelionių išlaidas, puikiai priima, dosniai vaišina, dar ir apipila maloniomis dovanomis.

Lietuvos politikų vizitų į salą buvo itin gausu prieš sutariant atidaryti Taivano atstovybę, tokios kelionės, kad ir išretėjusios, nenutrūko ir šiandien, kai valdžią perėmė konservatorių užsienio politiką kritikuojantys socialdemokratai.

Jau dabar aišku, kad konservatorių viltys buvo tik iliuzijos, kurias realybė greitai sužlugdė.

Vašingtonas nesivertė per galvą padėdamas Lietuvai atsverti Kinijos sankcijų žalą, kuri tiesiogiai nebuvo itin didelė, bet per poveikį mūsų europinės gamybos grandinėse dalyvaujančioms lietuviškoms įmonėms vis dėlto buvo juntama.

Tuo metu Briuselis anaiptol nesidžiaugė Lietuvos tariama drąsa, kuri tik padidino santykių su Pekinu įtampą, nors viešai ES ir užtarė mūsų šalį.

Tačiau dar didesnis nusivylimas, kad ir slepiamas, Lietuvoje susikaupė dėl nepasiteisinusių lūkesčių, jog politinė draugystė su Taivanu virs ekonominės naudos fontanu.

Prekyba su Taivanu pirmaisiais po atstovybės atidarymo metais kiek išaugo.

Anksčiau ji buvusi visai menka, tad 50 proc. ūgtelėjimas atrodo nemenkas, bet bendra 163 mln. eurų vertė 2023-iaisiais anaiptol ne tai, ko buvo laukiama.

Vėlesniais metais lietuviškų produktų eksportas į Taivaną net smuko, nes sala neatvėrė savo rinkos.

Dar prasčiau sekėsi su taivaniečių investicijomis ir ypač su lauktu bendradarbiavimu gaminant lustus, plėtojant puslaidininkių pramonę.

Iš Taivano įsteigto maždaug milijardo dolerių vertės investicijų fondo Lietuvai teko vos trys dešimtys milijonų, o, tarkime, Čekijai ir V.Putino režimui palankiai Slovakijai netgi gerokai daugiau.

Realiai Taivanas tik šiek tiek prisidėjo prie kompiuterinio švietimo programų, o daugiausia – tęsdamas Lietuvos politikų ekskursijas.

Be abejo, dalytis su mūsų šalimi ypač saugomomis, pirmauti pasaulyje leidžiančiomis savo lustų paslaptimis Taivanas nesirengia.

Kitaip sakant, Taivano atstovybės atidarymas – Lietuvai žalingas konservatorių išsišokimas, nors, aišku, jie to nepripažins. Tačiau atitaisyti šią klaidą dabar labai sudėtinga.

Premjerė I.Ruginienė pareiškė nematanti priežasčių, kodėl Taivano atstovybės pavadinimas negalėtų būti pakeistas į Taipėjaus.

Bet ji akivaizdžiai supaprastina padėtį. Juk taip būtų galima pasielgti tik Taivanui sutikus, o dar geriau net ir pasiūlius taip keisti pavadinimą. Vargu ar to galima tikėtis.

Keičiant pavadinimą Lietuvai vienašališkai atstovybė gali būti ir visai uždaryta, tuo, be abejo, apsidžiaugtų Pekinas, bet tai ir būtų, ką prezidentas G.Nausėda ir socialdemokratų vadovas M.Sinkevičius pavadino prišliaužimu keliais prie Kinijos.

Iš pradžių išsišokę, o vėliau nuolankiai keliaklupsčiaudami apgailėtinai atrodytume ir ES sąjungininkų akyse. Tai tik įrodo, kad politinę kvailystę lengva padaryti, bet ją protingai ištaisyti – labai sunki užduotis.

Dėl G. Landsbergio inicijuoto sprendimo – I. Ruginienės žingsnis: kokia situacija dabar