Vaizdas (vaizdelis) po Miuncheno saugumo konferencijos maždaug toks: vos ne pusė milijardo europiečių įsitempę laukia perpus mažiau gyventojų nei Europa turinčios valstybės, pripažįstamos kaip galingiausios pasaulyje, JAV atstovų kalbos.

JAV valstybės sekretoriaus M.Rubio lūpomis (Europos Komisijos vadovei abejojant, ar jo pažiūros sutampa su D.Trumpo) daug švelnesne ir net jautria tonacija (JAV – senosios Europos vaikai) nusakius būsimus dviejų žemynų santykius, įtampa atlėgsta ir kalba palydima plojimais atsistojus.

Pasaulio reikalus tvarkantis imperatorius nebepyksta ant savo protėvių palikuonių. Bet neaišku, ar ilgam. Ir ar nuoširdi JAV valstybės sekretoriaus kalba? Iš Miuncheno konferencijos M.Rubio nusidangino paremti dabartinę ES kritikuojančius Slovakijos ir Vengrijos vadovus. Iš tribūnų buvo paskelbta, kad santykiai tarp valstybių grindžiami remiantis nacionaliniais interesais. Pratęsiant mintį – ne kolektyviniais ar vertybiniais.

Danijos politikai priminė, kad D.Trumpo pretenzijos į Grenlandiją, nepaisant NATO planų sustiprinti karinį buvimą Arktikoje, nepasikeitė. Ir įtampą tarp JAV ir Europos paaštrinusi priežastis nedingo, kaip ir „trampinė“ Nacionalinio saugumo strategija.

[[ge:lrytas:lrytas:41378656]]

Vadinasi, Europai reikia kurti savo strategiją. Ir gal kiti forumai Miunchene jau bus be JAV. Savaime suprantama, ir be Rusijos. Nekalbant apie kitus žemynus.

Ar tokia, jau ne euroatlantinė, vizija ne vien teoriškai įmanoma? Įmanoma, jeigu Europa virs „valstybe“, o nebus efemeriškas geografinių valstybių junginys.

[[ge:lrytas:lrytas:41371064]][[ge:lrytas:lrytas:41366660]][[ge:lrytas:lrytas:41369194]][[ge:lrytas:lrytas:41368603]]

Beje, visai neseniai Vokietijos kancleris F.Merzas pareiškė, kad Rusija taip pat yra Europa. Paprasčiau tariant, reikėtų atnaujinti į šoną padėtus dalykus – ES integraciją, ES konstituciją ir panašiai.

Nesvarbu, kaip bus pavadinta – Europos Jungtinėmis Valstijomis, naujo tipo federacija ar neišsemiamoje politologinėje fantazijoje dar kaip nors kitaip.

Esminis dalykas – integruotas, o kariniu aspektu centralizuotas politinis darinys turėtų remtis viena valstybe, turinčia išvystytą atominį ginklą.

Arčiausiai išvystytos tokio ginklo sistemos Europoje yra Prancūzija. Ji ir dabar, be jokių ES strategijų, yra nepatenkinta girdėdama, kad Europos karinės galios stiprinimo pamatu vis dažniau minima (Lietuvoje – ypač) Vokietija.

Kita vertus, ne visos dabartinės ES narės nori ir integruotis. Žlugus ES konstitucijos projektui jos ateities vizijos apsiribojo kova su biurokratija. Ir išvis ES ateities idėjų bankas labai skurdus. Užtat vis išdygsta įvairių argumentuotų svarstymų apie ES žlugimą.

Tenka matyti ir tokių, kuriuose ES ateitis siejama su NATO išlikimu. Esą JAV pasitraukus iš NATO ES dienos būtų suskaičiuotos.

Miuncheno saugumo konferencijoje apie NATO nebuvo kalbama. M.Rubio kalboje nebuvo minima ir Rusija. Nei kaip priešas, nei kaip draugas.

Prieš konferenciją apie galimus ir net reikalingus kontaktus su Rusija užsiminė Estijos, Latvijos ir Prancūzijos politikai. Tokias šnekas bemat pasmerkė G.Nausėda. Neatsiliko ir V.Zelenskis.

Šiaip jau keistokai skambėjo Ukrainos vadovo įžeidimai V.Orbanui. Kaip sakoma liaudyje – ne lygis.

Konferencijoje Ukrainai buvo nedaug dėmesio. Nedalyvavo M.Rubio ir bendrame Ukrainos su „norinčiųjų koalicija“ renginyje, tačiau dvišaliame susitikime drauge su V.Zelenskiu fotografavosi.

Apie ką kalbėta – neaišku. Nuolat miglotas ir visas derybų procesas, jau paskandinęs pasaulio žiniasklaidą į sąmokslo teorijas ir spėliojimus. Lokalinių karų istorijoje – pirma tokia paini pabaiga. Ir ar pabaiga?

Vakarų žiniasklaida skersai išilgai platina prognozę, kad karo pabaiga bus tik suteikta pauzė Rusijai po kelerių metų, žinoma, jau spėjus naujai pasiruošti, pradėti karą su NATO, iš kurio dar anksčiau pasitrauks JAV. Tai gal tokios pabaigos ir nereikia. Tegu kariauja iki išsekimo.

Derybų geografija keičiasi nespėjus įsiminti, kur tai, kaip ir pareiškimai po derybų etapo prieštaringi tame pačiame sakinyje.

Tuo metu žinios iš fronto nesikeičiančios – maždaug po tūkstantį kasdien žuvusių iš abiejų pusių, kariaujančių dronais. O dar kas sunaikinta, sugriauta, sušaldyta ir t.t.

Kiek žmonių, tarp jų – būsimų genijų, nepradėję gyventi sugula į purvinus kapus. Dėl teritorijos, kurioje galbūt jau niekas nebegyvens. Ir tai ne viduramžiais, o XXI amžiuje, penktosios pramoninės revoliucijos civilizacijoje.

Nejaugi ne tai turėtų būti pagrindinė Miuncheno ar kitokios vietos saugumo konferencijų tema ir problema, kurios neišsprendus nebūtų leista palikti tribūnų?

Deja, iš tribūnų girdime – myli ar ne „vaikas“ JAV savo „mamą“ Europą, taip pat ištraukas iš „vergų choro“.

Sprendžiant iš to, kas viešai diskutuojama, Lietuvoje nesigilinama į taikos derybų procesą, jos net nelaikomos tikromis. Retkarčiais karą Ukrainoje objektyviai komentuoja buvę užsienio reikalų ministrai.

Visuomenėje vėl organizuojama rinkliava paremti Ukrainą fronte. Skelbiama, kad Lietuvos valstybė skyrė Ukrainai milijardą eurų.

Tuo metu JAV ir Europos santykių tema Lietuvos vadovai tebelaviruoja tarp „dviejų kėdžių“. Yra palaikančių (karinio pasirengimo srityje) EK vadovės propaguojamos stiprios Europos idėją. Kaip ir pirmo Lietuvos prezidento A.Smetonos laikais linkstama į Vokietiją.

Lietuvoje nėra politologinės diskusijos, nors jau auga antroji specialiai išsimokslinusių politologų karta. O buitinės politikos lygyje Lietuvoje vis dar lakstoma paskui balionus su kontrabandinėmis cigaretėmis.

Mečys Laurinkus. Kaip sakoma liaudyje – ne lygis