46-erių prancūzas Cedricas Raffier savo gyvenimą Lietuvoje kuria jau 18 metų – iš pradžių į mūsų šalį tiesiog atvykęs savanoriauti vienoje organizacijoje, šaknis jis čia įleido gerokai giliau nei tikėjosi.

Kartu su stipria komanda C. Raffier jau daugiau nei 10 metų vysto itin prasmingą veiklą – Vilniaus socialinį klubą, prasidėjusį nuo futbolo treniruočių, bet išaugusį į žymiai platesnę organizaciją.

Per visus šiuos metus prancūzas išmoko kalbėti lietuviškai, puikiai integravosi Lietuvoje ir turi esminį patarimą dėl lietuvių kalbos šiandien besimokančių užsieniečių.

„Tinkamas klausimas yra ne tas, ar žmonės turi kalbėti lietuviškai, bet tas, kaip mes integruosime užsieniečius į Lietuvos bendruomenę – čia yra ir jų, ir visos visuomenės atsakomybė“, – įsitikinęs C. Raffier.

[[ge:lrytas:lrytas:40243747]]

Pačiam prancūzui lietuvių kalbą pavyko išmokti ne kursuose, kuriuose, beje, jam labai prastai sekėsi, o būtent bandant kuo sklandžiau įsilieti naujoje šalyje.

C. Raffier Lietuvai negaili gražių žodžių – nors prieš pirmą kartą čia atvykdamas ją įsivaizdavo kaip niūrią ir pilką šalį, šiandien apie grįžimą į gimtinę jis susimąsto nedažnai.

Pirminis įspūdis buvo dvejopas

Į Lietuvą C. Raffier atvyko prieš 18 metų. Prieš tai Prancūzijoje jis darbavosi vadybos srityje ir taip pat buvo vaikų futbolo treneris – pastaroji veikla vyrui labiau buvo kaip savanorystė ir malonus laisvalaikis.

[[ge:lrytas:lrytas:41309452]][[ge:lrytas:lrytas:41293918]][[ge:lrytas:lrytas:41294252]]

Kartą, pasikalbėjęs su viena drauge, kuri užsiima savanoryste, Cedricui kilo mintis – o kodėl į savanorystę ir pačiam nepanirus giliau? Juo labiau, norėjosi daugiau dirbti su vaikais.

Tuomet prancūzas savo gyvenimo aprašymą nusiuntė vienai organizacijai Prancūzijoje, tačiau sulaukė netikėto pasiūlymo – savanoriauti Vilniuje, „Carito“ dienos centre.

Nors iki tol apie Lietuvą nebuvo daug girdėjęs ir joje net nebuvo apsilankęs, Cedricas pasiūlymą visgi priėmė.

Pašnekovas prisimena, kad tuomet labai didelių vilčių į Lietuvą nedėjo – Vilnių įsivaizdavo kaip niūroką, pilkoką, gal net vis dar sovietinio dvelksmo turintį miestą. Bet čia atvykęs jau netrukus išvydo ir labai netikėtų kontrastų.

[[ge:lrytas:lrytas:41388489]]

„Atsimenu, pirmą dieną mane nuvežė į Justiniškes, kur gyvensiu – pilkas vaizdas, sovietiniai blokiniai namai... Bet jau kitą dieną nuvažiavau į senamiestį, nes projektas, kuriame savanoriavau, buvo įsikūręs būtent ten.

Ir tada jau nustebau, kaip atrodo miestas – tos spalvos, ta architektūra, atmosfera... Dar buvo rugsėjo mėnuo, vasaros pabaiga, tai prisimenu tą malonų lengvumo jausmą“, – Lrytas pasakojo Cedricas.

Prancūzui patiko, kad Vilnius – žalias, ramus miestas, tad pirmi įspūdžiai buvo tikrai geri.

„Tie mikrorajonai ir pilki pastatai galbūt labiau priminė tai, ką galvoje apie Lietuvą ir įsivaizdavau, bet buvo labai didelis netikėtumas, kai pamačiau daugiau miesto, sutikau draugiškų žmonių“, – teigė C. Raffier.

Į Lietuvą pernai vasarą buvo atvykę ir Cedrico tėvai su seserimi, kuriems mūsų šalis taip pat paliko didelį įspūdį – tuomet vyrui teko įsijausti ir į gido vaidmenį, kartu ir pačiam mūsų šalį pamatyti šiek tiek iš šono.

„Kai tu rodai šalį kitiems žmonėms, yra proga ir pačiam prisiminti, kokia graži ta Lietuva ir jos miestai – ir spalvos, ir gamta, ir žmonių paprastumas.

Kai visą laiką gyveni toje vietoje, pradedi mažiau pastebėti, kas tave žavi, bet kai yra proga viską parodyti kitiems žmonėms, grįžta tas jausmas, kad vis dar smagu čia gyventi“, – prisipažino pašnekovas.

„Turbūt jiems buvo labai panašus jausmas, kaip ir man, čia pirmą kartą atvykus“, – apie šeimos įspūdžius kalbėjo C. Raffier.

Tiesa, nors Lietuvoje prancūzas ir jaučia visapusišką saugumą, pripažįsta, kad pastarieji keli metai tą anksčiau jį lankiusį lengvumo jausmą kiek prislopina – kaip ir dažno lietuvio, taip ir jo neapleidžia mintys, kas Lietuvos laukia ateityje, kaip rutuliosis geopolitinė situacija.

„Lyginant su Prancūzija, ten tas nesaugumo jausmas yra pakankamai stiprus, nes ten buvo ir terorizmo, ir įtampos bendruomenėse, ir panašiai, o Vilniuje jaučiau labai didelį kontrastą su Prancūzija – čia daug lengvesnė atmosfera, tas saugumo jausmas.

O kai prasidėjo karas Ukrainoje, atmosfera truputį pradėjo keistis. Tas saugumo jausmas kažkaip sumažėjo, atsirado minčių apie karą, apie tai, kad Rusija visai šalia.

Anksčiau kažkaip apie tai negalvodavau ir tokių dalykų nepajausdavau, bet kadangi prasidėjo karas ir yra pakankamai daug įtampų visuomenėje, atsiranda klausimų“, – aiškino C. Raffier.

[[ge:lrytas:lrytas:41388485]]

Nors Lietuvoje gyvena jau 18 metų, taip pat ir savo šaknų Cedricas tikrai nepamiršta.

„Kalbant apie tai, kiek pats jaučiuosi prancūzu, o kiek – lietuviu, tai šioje vietoje tikrai labiau jaučiuosi prancūzu – vis tiek mano kultūra, mano šaknys yra Prancūzijoje, ir tai yra daug arčiau manęs – tai nepasikeitė.

Savo gyvenimą iš esmės jau esu sukūręs čia – įkūriau organizaciją, turiu namus, artimą žmogų. Tačiau, kaip ir kiekvienas, negaliu tiksliai žinoti, kaip viskas klostysis ateityje – kur būsime, ką veiksime, kaip gyvensime. Manau, kad šiandien apskritai sunku prognozuoti ilgalaikę ateitį“, – svarstė C. Raffier.

Tam tikra dilema, tęsė jis, giliai viduje kartais verda.

„Prancūzijoje yra mano tėvai, mano šeima – tėvai sensta, ir truputį sunku būti toli nuo jų. Tai yra toks susimąstymas, visada su tomis mintimis ir gyvenu. Galima sakyti, kad mano namai yra ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje“, – tikino prancūzas.

Lietuvių kalbą išmoko palaipsniui

Per 18 metų Cedricas gana gerai išmoko lietuvių kalbą. Paklaustas, kaip atrodė jo kalbos mokymosi kelionė, jis išskyrė realią patirtį ir savas pastangas – mat kalbos kursuose jam sekėsi itin prastai, o lietuvių kalbos gramatikos subtilybes sudėtinga perprasti ir iki šiol.

„Kas iš tikrųjų man padėjo mokytis, tai tiesiog buvimas tarp lietuvių ir integravimasis į lietuvių bendruomenę, nes vis tiek buvau dienos centre su vaikais, buvau „Caritas“ organizacijoje, tai labiau kalbėti išmokau ne iš kažkokių kursų, o labiau būtent iš gyvenimo“, – prisiminė prancūzas.

Vyras akcentavo, kad ypač svarbu apie tai kalbėti šiandien, kai netyla diskusijos apie reikalavimą užsieniečiams išmokti lietuvių kalbą.

„Ir, man atrodo, ką aš girdėjau, buvo labai klaidinga mintis – kad juos vos ne per prievartą reikia siųsti į mokymus ir tada jie visi stebuklingai kalbės lietuviškai.

Jeigu norime, kad užsieniečiai išmoktų lietuvių kalbos, tai labai svarbu labiau galvoti apie tai, kaip kurti erdvę, kur Lietuvoje užsieniečiai galėtų susitikti su lietuviais ir čia integruotis“, – pabrėžė Cedricas.

Jo manymu, jeigu užsieniečiai Lietuvoje jaučiasi atskirti, apskritai neturi ryšio su Lietuva, čia ir atsiranda daugiausia rizikų bei problemų.

„Man atrodo, jeigu žmogus natūraliai bendrauja su žmonėmis, kurie čia gyvena, su lietuviais, tai ir pats kalbos mokymasis tampa labai natūralus.

Žiūrint iš savo patirties, lietuvių kalbos mokymasis kursuose man visiškai nepadėjo – labai prastai sekėsi su teorija. Tuo metu darbas, savanorystė man tikrai padėjo, po truputį išmokau lietuvių kalbą, ir kai šiandien girdžiu iliuziją, kad užteks nusiųsti žmones į kursus, tai ne – kursai gali padėti, bet pagrindinis klausimas, kur žmonės susitinka, kur ir ką jie kartu veikia“, – įsitikinęs Lietuvoje gyvenantis prancūzas.

C. Raffier pabrėžė, kad iš esmės visi yra atsakingi už tai, kokią visuomenę turime ir kokią ją norime kurti – ne tik užsieniečiai turi rūpintis, kaip čia įsilieti, bet ir pati visuomenė turi kurti erdvę, kad žmonės iš svetur jaustųsi mūsų šalies dalimi.

„Tai tinkamas klausimas yra ne tas, ar žmonės turi kalbėti lietuviškai, bet tas, kaip mes integruosime tuos žmones į Lietuvos bendruomenę – čia yra ir jų, ir visos visuomenės atsakomybė“, – akcentavo jis.

[[ge:lrytas:lrytas:41388490]]

Cedricas priminė ir tai, jog Prancūzijoje prieš daugiau nei penkis dešimtmečius taip pat vyko labai didelė imigracija, ieškodami darbo į ją imigravo daugybė žmonių iš Afrikos šalių. Bet esą buvo padaryta daug klaidų, dėl ko nemažai integracijos iššūkių Prancūzijoje kyla ir dabar.

„Tai Lietuva kaip tik turi galimybę pažvelgti, kas vyksta kitur, kas veikia, o kas – ne“, – patarė vyras.

Cedricas pasakojo, kad esminio lūžio, kai jau suprato, kad geba su žmonėmis susikalbėti lietuviškai, nepajuto – viskas esą vyko palaipsniui.

„Labai gerai atsimenu pirmus metus, nes su vaikais labai dažnai žaisdavome „Monopolį“. Žaisdavome kiekvieną dieną, ir po mėnesio šitą žaidimą jau galėjau žaisti visiškai lietuviškai, nes žinojau visus žodžius, kurių reikia.

Bet lengva tikrai nebuvo. Kas man dar labai padėjo, jog pradėjau dirbti Matulaičio centre (Pal. J. Matulaičio socialinis centras, – aut.past.), ir ten žmonės pradėjo patys su manimi daugiau kalbėti lietuviškai.

Kai buvau „Carite“ kaip savanoris, užsienietis, su manimi vis tiek labiau kalbėjo prancūziškai ar angliškai. Tai viskas vyko labai palaipsniui“, – dėstė pašnekovas.

Cedricas iki šiol jaučia, kad lietuvių kalbos vis dar mokosi – kai kuriuos žodžius prisiminti jam ir dabar būna sudėtingiau, arba, pavyzdžiui, ne visada aišku, ką jam nuėjus į kliniką papasakoja gydytojai. Bet štai apie savo darbą jis gali kalbėti ilgai ir itin sklandžiai.

„Kartais net sunku pristatyti prancūziškai – labai pripratau lietuviškai kalbėti apie savo darbus“, – šyptelėjo jis.

Gerai lietuviškai kalbantis prancūzas neretai iš lietuvių sulaukia ir komplimentų – kiek pats prisimena, praktiškai kiekvieną kartą, kai tik sutinka naujų žmonių. Tiesa, ne visi iš akcento čia ir dabar supranta, iš kokios šalies Cedricas atvykęs.

„Vis tiek prancūzų, kurie kalba lietuviškai, nėra tiek daug – jeigu kalbu anglų kalba, žmonės iš karto supranta, kad aš prancūzas, o su lietuvių kalba yra kitaip.

Jie girdi, kad turiu kažkokį keistą akcentą ar kad darau gramatines klaidas, tai jaučiasi, kad gal kartais ir keistokai pasižiūri“, – svarstė vyras.

Šiandien Cedricui lietuvių kalboje vis dar sunkiausiai sekasi būtent su gramatika – kartais, aiškino jis, gali žinoti žodį, bet neaišku, kaip jį pavartorti sakinyje, kaip pritaikyti taisykles.

„Tuo labiau, kad čia yra visiškai skirtinga logika nei prancūzų kalboje – visiškai kitaip reikia mąstyti. Iki šiol nelabai suprantu tų taisyklių, ir tik maždaug iš įpročio žinau, ką ir kaip čia reikia pasakyti.

Kalbos logika, struktūra tikrai nieko bendro neturi su prancūzų kalba. Bet faktas, kad yra ir šiek tiek panašių žodžių“, – lygino C. Raffier.

Cedrico projektas – Vilniaus socialinis klubas – skaičiuoja jau dvyliktus metus. Iš pradžių čia vykdavo futbolo treniruotės, kurias prancūzas labiau matė kaip ugdymo, socializacijos būdą. Vėliau prisidėjo ir darbas su jaunimu – įsikūrė paauglių dienos centras, socialiniai darbuotojai su jaunimu pradėjo dirbti gatvėje.

Lietuvoje apsigyvenusio prancūzo akiratyje atsidūrė jaunuoliai, kurie savo kasdienybėje susiduria su vienais ar kitais iššūkiais, galbūt gyvena socialiai pažeidžiamoje aplinkoje. Ilgainiui pavyko įgyti nemažos dalies jaunų žmonių pasitikėjimą.

Dabar „Vilnius social club“ veikla apima tiek dienos centrą, tiek mobilų darbą, kai darbuotojai vyksta į konkrečias vietas ir siūlo ten įvairias veiklas. Taip pat pradėtos teikti psichologinės konsultacijos, o netrukus Vilniaus centre duris atvers ir nauja jaunimui skirta erdvė, kur vyks konsultacijos, susitikimai.

„Iš esmės per metus pasiekiame apie 500–600 vaikų ir jaunuolių“, – skaičiavo C. Raffier.

Prancūzo teigimu, panašių paslaugų jaunimui tikrai trūko, todėl ir jo vadovaujama organizacija metams bėgams taip išsiplėtė. Idėjų buvo daug, tik reikėjo pajėgumų jas įgyvendinti, prisiminė Cedricas.

[[ge:lrytas:lrytas:41388488]]

Taip pat, pasak jo, akivaizdu, kad jaunų žmonių psichologinė būsena po pandemijos tikrai yra suprastėjusi, todėl teko adaptuotis ir prie tokios pasikeitusios realybės.

„Per pandemiją nusiuntėme visus vaikus prie kompiuterių, prie ekranų, dingo gyva socializacija, ir pastebėjome, kad po pandemijos jaunimas pilnai į gatves nebegrįžo – jos buvo pakankamai tuščios, palyginus su tuo, ką matydavome anksčiau.

Vadinasi, žmonės apskritai labiau rinkosi būti prie ekranų, tas tikras, gyvas santykis sumažėjo, ir matome, kad tai labai atsiliepė jaunuolių psichinei sveikatai. Jeigu dar žiūrėtume į tą karo foną, kuris irgi daro įtaką psichinei sveikatai, į klimato kaitą, kuri irgi yra sunki tema jaunimui, bendrai ta jaunuolių psichinė sveikata tikrai labai prastėja, tą rodo ir tyrimai.

Tai tada mes irgi bandome adaptuoti savo paslaugas pagal poreikius, kokius matome“, – sakė C. Raffier.

Lietuvoje apsigyvenęs prancūzas prasmę atrado dirbdamas su jaunimu: mūsų šaliai turi vieną patarimą