Grupė „The Traveling Wilburys“ dainuoja „7 Deadly Sins“. Tiesą sakant, niekada neatkreipiau dėmesio, kad daina apie meilę, o ne apie moralę ir dorą. Atsiverčiu „Liturginį maldyną“, išleistą 2007 metais, ten irgi nebėra mirtinų nuodėmių, liko tik Septynios svarbiausios ydos.

Skamba prastai. Yda ir nuodėmė kaip orinis šautuvas ir sunkusis kulkosvaidis. Ko gero, tai katalikybės trauma. Stigma?

Paskui galvoje šmėsteli filmas „Septyni“ su Bradu Pittu ir Morganu Freemanu. Seniai mačiau, bet, kiek pamenu, maniakas žudo žmones iliustruodamas septynias mirtinas nuodėmes ir jaučiasi atliekąs misiją, apvalymo darbą.

Mes įpratę matyti pamišėlius, sociopatus, kurie žudo pasitelkę Bibliją ar kokius nors antikos mitus, viduramžių ritualus, kokius nors užkeikimus, mistiką ir t.t.

[[ge:lrytas:lrytas:41478496]]

Viena vertus, tai labai geri vaizdiniai: jie susiejami su religijos, kultūros istorija, mes suprantame, kad tai nėra šiaip žudymas, kad tai žmogaus kova su instinktais, kai kaunasi civilizacija ir instinktai, o galiausiai civilizacija, sąmoningumas (ginkluoti pareigūnai ir teismai) nugali.

Kita vertus, ar tai iš tiesų tik mūsų žudymo instinktų tenkinimas? Nužudau kartu su psichopatu, o paskui kartu su detektyvu nubaudžiu nusikaltėlį. Taigi esu ir nusikaltėlis, ir teisingumo vykdytojas tuo pat metu. Saugiai, ant sofos. O gal tokių siužetų kūrėjai kartu nori perspėti, kad žmonija nebepaiso moralinių barjerų? Kūrėjai iš tiesų yra psichų, o ne teisėsaugos pusėje? Kad tie psichopatai – skausmingas mūsų sąžinės balsas? Perspėjimas, kad jeigu toliau taip tęsim – sunaikinsim bet kokius kriterijus ir liks tik džiunglių įstatymai?

[[ge:lrytas:lrytas:40280332]][[ge:lrytas:lrytas:40496874]][[ge:lrytas:lrytas:41239575]][[ge:lrytas:lrytas:40895800]]

Gali būti net ir taip, kad populiarioji kultūra nuolatos mus maitina detektyvais, koviniais filmais ar istorijomis apie pamišėlius maniakus (žudymas ir teisingumo vykdymas) ne tik tenkindama mūsų instinktų alkį. Gali būti, kad tokiu būdu vykdoma natūralioji psichopatų atranka: prisižiūrėjęs ekrane žudymų žmogus neatlaiko, pats ima žudyti, tuomet jis pats nužudomas ir pašalinamas iš bandos. Jei jaunas, užkertamas kelias jo pasidauginimui, o tai irgi gerai. Jeigu jau būna pasidauginęs, šeimos nariai – psichopatai palikuoniai taip pat vienaip ar kitaip izoliuojami.

Galvoju apie mirtinas nuodėmes arba ydas. Jei dabar man reikėtų eiti Pirmosios Komunijos, apimtų didelis sutrikimas. Didžiosios arba mirtinos nuodėmės išnyko arba taip pasikeitė, kad iš esmės tapo dorybėmis. Pavyzdžiui, puikybė, juk tai skatinama ir garbinama yda – dabar privalu puikuotis viskuo, nors tam ir nėra priežasties. Niekas jau nėra gerai, viskas, ką žmogus padaro, yra geriausia, nuostabiausia, fantastika, super! Kiek televizijos laidų, kiek įvairių konkursų ir renginių, kuriuose puikybė yra pagrindinė vertybė. Girkis ir būsi pagirtas tarp moterų...

Neseniai praūžusioje Vilniaus knygų mugėje buvo galima pamatyti tokių puikybės pavyzdžių, žmonių, kurie tūnojo ten nuo ryto iki vakaro kaip Simonas Stulpininkas ant savo stulpo. Kita vertus, galbūt tai tik liudijimas, kad turgaus mentalitetas nugalėjo ir tarp tų žmonių, kurie pirmenybę teikė intelektui. „Asmuo, trokštantis, kad juo žavėtųsi, priklausomas nuo kitų žmonių, jaučiasi su jais susijęs, negali be jų apsieiti“, – sako vienas Milano Kunderos romano personažas. Iš čia baisus noras nuleisti meno kūrinį į tokias žemumas, kad jis būtų pasiekiamas kiekvienam.

Vis dėlto yra ir kitokia, kita nuomonė. Anksčiau buvo tokios kaitinamosios lemputės, naudojamas volframo siūlelis, stiklinė kolba, iš kurios išsiurbtas oras arba jos pripildytos inertinių dujų, nes deguonis labai greitai sunaikina volframo siūlelį, jis sudega. Mano santykis su knyga, ypač su poezija, panašus – kūrinys kaip kolba su volframo siūleliu, iš kurios išsiurbtas oras, ir į tą kūrinio kolbą galima įleisti tik vieną skaitytoją (akis į akį, vienas prieš vieną), kai į ją įsibrauna minia – kolba susprogsta, volframo siūlelis perkaista ir sudega, ir nieko nelieka.

Gobšumas taip pat nebeaktualus. Pasaulyje maždaug 1 procentas žmonių, kuriuos galima vadinti milijonieriais. Bet turtas dabar nebesiejamas su gobšumu. Jeigu turtingas, vadinasi, lydimas sėkmės, o sėkmė – pagrindinis šio vis keistesnio pasaulio tikslas. Yda negali būti tai, kas yra pavyzdys ir siekiamybė. O kaip gašlumas? Įdomu, kad sovietmečiu komunistai buvo tokie pat uolūs doruoliai kaip ir Katalikų bažnyčia. Paskui viskas pasileido, ir komunistai, ir katalikai puolė į pornografijos ugnį, o dabar, regis, vėl seksualumas nebetenka prasmės. Moterys rengiasi kaip vyrai (ypač mistiškai atrodo stambios moterys su vyriškais kostiumais ir milžiniško dydžio vyriškais batais). Kita vertus, sąvoka „vyriškas“ taip pat nebeaktuali – vyrai rengiasi kaip moterys, sklinda nepatvirtinti gandai, kad jauni vyrai nebenori dulkintis, nebegali apvaisinti moterų, jei tiesa, kad seksualiausias žmogaus organas yra smegenys, tai nieko keisto, DI pamažu perims iniciatyvą ir dulkins mus visus, o mes būsime patenkinti kompiuterio, interneto ir socialinių tinklų priedai.

Rūstumas, matyt, yra ribą peržengęs pyktis. Pavyzdžiui, jei nori žmoną įskaudinti – nušauni jos mylimą šunį. Jei nori nubausti save – nušauni žmoną. Bet jei nušauni žmoną, nusišauni pats ir dar nušauni šunį, peržengi pykčio ribą ir tampi nepalenkiamai rūstus, ir tai mirtina nuodėmė. Tiesa, anksčiau buvo mėgstama kalbėti apie sportinį pyktį, apie sveiką pyktį – ar jie susiję su rūstumu? Galbūt tais atvejais, kai sportininkai baigia karjerą ir tampa banditais – tada pereina į rūstumo teritoriją.

Bet begalinė tolerancija pamažu išnaikins bet kokį pyktį. Vaikai neberungtyniaus tarpusavyje, kas greitesnis, kas šoka toliau ar aukščiau, visi gaus diplomus, medalius ir taures be jokių vietų, nes tokia diferenciacija juk traumuoja.

Visi lygūs, marksizmo-leninizmoklasika.

O ką gi daryti su pavydu? Dažniausia tarpasmeninių konfliktų priežastis – romantiniai trikampiai, o tai reiškia pavydą (kuris vadinamas meile). Štai, ko gero, radau nuodėmę arba ydą, kuri vis dar išlaikiusi savo formą ir turinį. O, pavyzdžiui, rajumas prarado nuodėmės aktualumą. Maisto receptų knygos populiaresnės už Bibliją, mūsų laikais gyvendamas Rene Descartes’as pasakytų: „Comedo ergo sum“ ir t.t. Kas dabar gali pasakyti, kiek žmogus turi valgyti? Nėra jokių kriterijų. Storas? Nėra tokios sąvokos. Cancel, cancel, cancel. Tinginystė gal ir nevirto dorybe, bet iš nuodėmių sąrašo taip pat brauktina. Nuolat girdžiu, kaip gerai būtų ko nors lengvo, ko nors paprasto, kad nereikėtų apkrauti smegenų. Šiuolaikinis žmogus (na, koks nors statistinis to žmogaus vidurkis, kad juokingiau būtų) labiausiai tingi mąstyti. O neveikiančios smegenys pavojingos pačiam žmogui.

Britų rašytojas Johnas Fowlesas yra pateikęs pavyzdį, nusakantį rašytojo santykį su savo kūriniu: svarbu apskaičiuoti savo jėgas, savo galimybes. Jis palyginimui pasitelkia Atlantą, ant pečių laikantį gaublį, – jeigu rašytojas pasirenka per sunkią užduotį, jeigu nesusidoroja su stiliumi, su personažais, tema, tas rutulys – romanas (kūrinys) suvaro jį iki juosmens į žemę, jeigu jis kelia sau per lengvą užduotį, jeigu nuslysta paviršiumi, tas gaublys būna labai lengvas ir Atlantas atrodo komiškai, nes laiko ant pečių burbulą, o apsimeta, kad labai sunku. Žodžiu, tai jau cirko repertuaras. Šiuolaikinis žmogus (tas statistinio vidurkio produktas) vis labiau panašus į tokį Atlantą, kuris laiko ant pečių balioną. Ir labai reikšmingu veidu aiškina, kaip jam sunku, kaip norisi ko nors lengvesnio, paprastesnio, kad atsipalaiduotų, kad neapkrautų, kad...

Įdomu, kodėl kvailumas nėra yda? Matyt, žmogus nekaltas, kad yra kvailas. Toks kvailas, kad nesupranta, jog yra kvailas. O jeigu kvailys supranta, kad yra kvailas, jis jau ne toks kvailas. Tokia demagogija. Matyt, yda būtų, jeigu kvailiui nepasakytum, kad jis kvailys.

Pavyzdžiui, žmogus, nusidažęs galvą kaip radiatorių, atrodo kvailai, bet jam niekas nepasako, nes visi tolerantiški. Dainuojantis radiatorius – anksčiau tai buvo prastas reiškinys, dabar jam plojama. Galiausiai niekas nebemano esąs ydingas arba toks ydingas, kad turėtų jausti gėdą ir kitokį psichologinį bei dorinį diskomfortą. „Fuck them“, kaip dabar įprasta sakyti tam tikruose sluoksniuose.

Skaičiau apie nuodėmių sąrašo papildymą, kad anksčiau nuodėmė buvo suvokiama kaip individualistinis reiškinys, dabar reikėtų galvoti apie jos socialinį poveikį, reikėtų galvoti apie seksizmą, rasizmą, antisemitizmą, mizoginizmą, apie socialinę nelygybę, apie neatsakingą elgesį su aplinka, apie genetinius eksperimentus, apie DI pavojus ir t.t., ir pan.

Ir galiausiai to statistinio vidurkio žmogaus sąmonę užgriūva toks informacinis persisotinimas, ta informacija nebespėja suleisti šaknų mūsų sąmonės kiaušinėlyje, nespėja apvaisinti vaizduotės, kuri nebepajėgia sukurti metaforų, kad jos padėtų suvokti tikrovę, ir galiausiai apima paprastas, banalus abejingumas ir net sąžinė nebegraužia, nes sąžinė – kultūros produktas, o kultūrą galima atšaukti.

Sigitas Parulskis. Septynios mirtinos ydos (1)