Paminklai Vilniuje statomi sunkiai, lengviau griaunami. Sunkiai radosi vieta Jonui Basanavičiui, dar sunkiau – Antanui Smetonai, pamirštant pastarojo bridimą per Lieponą ir visiškai užmirštant Tadą Kosciušką.

Tiesa, jau prieš dešimtmetį prisijaukinome Czeslawą Miloszą, pavadindami jo vardu taką prie bastėjos. Suradome vietą Senamiestyje ir baroko genijui Jonui Kristupui Glaubicui (Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelė), iki tol galėjusiam grožėtis tik Tarandės pievomis.

Pagaliau suradome vietą ir Jerzy Giedroycui, kurio vardu pavadinti laiptai Vilniaus senamiestyje.

Seniai pripažinta, kad J.Giedroycas Paryžiaus Mezon Lafito (Maisons-Laffitte) priemiestyje kūrė vieną įdomiausių XX a. Rytų Europos politinių vizijų. Jo ULB doktrina (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) buvo radikali. Anot jos, Lenkija turi atsisakyti imperinių nostalgijų, Rytų Europa turi būti sudaryta iš suverenių tautinių valstybių, o jų saugumas priklausys nuo bendradarbiavimo, bet ne nuo teritorinių pretenzijų. Toks mąstymas gerokai lenkė laiką.

[[ge:lrytas:lrytas:36397891]]

Kai Lietuva 1990 m. kovo 11 d. atkūrė nepriklausomybę, J.Giedroyco idėja staiga ėmė materializuotis: 1990 m. Lietuva atsikuria, 1991 m. Ukraina tampa nepriklausoma, Baltarusija trumpam išeina iš imperijos. Tokia buvo ULB vizija.

Šiandien amerikiečių istoriko Timothy Snyderio autoritetu greičiausiai abejoja nedaugelis. Būtent jis ULB koncepciją yra pavadinęs „Didžiąja kultūros strategija“ ir tai laikė fenomenu, kuris neleido įsižiebti mūsų regione dar vieniems Balkanams. T.Snyderį verta cituoti plačiau: „Sekančiais metais po 1989 m. revoliucijų Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje galima aptikti bet kurią iš įsivaizduojamų nacionalinių konfliktų priežasčių: imperijos subyrėjimas, istorine teise nepagrįstos sienos, provokuojančios mažumos, revanšiniai reikalavimai, bailūs elitai, naujos demokratinės politikos, etninių valymų prisiminimai, nacionaliniai mitai apie amžinus konfliktus. Esant tokiai padėčiai Lenkijos Rytų politika, suvokdama, kas yra modernusis nacionalizmas, sugebėjo sukurti stabilią geopolitinę tvarką.“

[[ge:lrytas:lrytas:31911875]][[ge:lrytas:lrytas:34682545]][[ge:lrytas:lrytas:36996083]][[ge:lrytas:lrytas:39943270]]

Kaip šie konfliktai galėjo rastis, bet neatsirado? Tai nulėmė Lenkijos Rytų politika: „1989–1991 m., kai Tarybų Sąjunga dar buvo nepaliesta, Lenkijos politika veikė taip, lyg Lietuva, Baltarusija ir Ukraina jau būtų buvusios tautinės valstybės. Lenkijos diplomatai pridūrė išlygą, kad nepriklausomybė reikštų sovietų eros sienų pripažinimą. Tai iš karto buvo ir prognozė apie ateitį be Tarybų Sąjungos, ir kartu pastangos sukurti vėliau iškilsiančią stabilią regioninę tvarką.“

Tiesa, Lietuvoje abejota dėl pokomunistinės Lenkijos Vilniaus atsisakymo ir nepriklausomų Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos pripažinimo – mėnraščio „Kultura“ poveikis čia nebuvęs svarbiausias, tai buvo tiesiog realioji politika. Taip elgėsi ne tik Lenkija, bet ir kitos regiono valstybės.

Bet, kaip žinoma, J.Giedroyco „Kultura“ partneris buvo ne tiktai ULB koncepcijos autorius Juliuszas Mieroszewskis, bet ir Cz.Miloszas. O jie buvo autoritetai Zbigniewui Brzezińskiui. Jis – vienas pirmųjų, numatęs komunistinės sistemos žlugimą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Z.Brzezińskis tapo jos advokatu JAV ir visame pasaulyje. Rėmė Vidurio Europos, tarp jų ir Baltijos šalių, įstojimą į NATO.

[[ge:lrytas:lrytas:41736611]]

Z.Brzezińskis yra rašęs: „Lietuva – šalis, kuria žaviuosi ir kuriai jaučiu asmeninį prieraišumą. Aš žavėjausi lietuvių ryžtu siekiant nepriklausomybės, priešinantis tironijai ir galiausiai nugalint (...). Taip pat jaučiu švelnumą lietuviams, nes žinau, kad, nepaisant daugelio nesutarimų, liečiančių Lietuvos ir Lenkijos istoriją, yra egzistavęs ypatingas ryšys tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vilniaus miestas – lenkams Wilno – įkūnija šiuos ypatingus santykius.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad jie laikui bėgant taps vis glaudesni.“

Dar svarbesnė kita Z.Brzezińskio mintis: „Be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, tačiau, Ukrainai esant pavaldžiai ir pavergtai, Rusija automatiškai tampa imperija.“

J.Giedroyco ULB koncepcija – Ukraina, Lietuva, Baltarusija – siūlė naują Rytų Europos logiką. Ne teritorinių pretenzijų, o nepriklausomų valstybių bendradarbiavimo logiką.

[[ge:lrytas:lrytas:41736613]]

J.Mieroszewskis šiai koncepcijai skirtuose straipsniuose vis primindavo žurnalo „Kultura“ politikos principus, sakydamas, kad lenkai turi ne tik visiems laikams atsisakyti Vilniaus ir Lvovo, bet ir planų, kurių tikslas – dominuoti Rytuose, nepaisant tautų, esančių į Rytus nuo Lenkijos. Tokia nuostata lenkų politinei tradicijai ilgai buvo beveik neįsivaizduojama – kodėl Lenkija turi atsisakyti Vilniaus?

Bet būtent ši idėja padėjo Vilniui pagaliau tapti tuo, kuo jis šiandien atrodo visiškai natūraliai, – Lietuvos sostine. Nors iki tol kelias – tik J.Basanavičiaus vaizduotėje. Jis gimė Suvalkijoje – regione, kuriame lietuvių kalba buvo gyva, bet politinė kultūra atoki Vilnijos problemoms. O Vilnius tuo metu buvo miestas, kuriame lietuviškai kalbančius inteligentus galėjai suskaičiuoti pirštais. Tiesa, panašiai buvo ir Kaune. Vis dėlto J.Basanavičius kalbėjo apie Lietuvą su sostine Vilniuje taip, lyg tai būtų neginčijamas dalykas, nors Vilnius tuo metu buvo kultūriškai lenkiškas, socialiai – žydiškas, o lietuviams – beveik periferinis.

Žodžiu, J.Basanavičiaus Vilnius buvo daugiau vizija nei realybė. Bet kartais istorija prasideda būtent nuo tokių vizijų. 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas, o ypač 1918 m. Vasario 16-oji, laikytini mažais teatro spektakliais. Juk Vilnius tuo metu buvo vokiečių okupuotas, politiškai ginčijamas, kultūriškai – lenkiškas ir žydiškas. Ir vis dėlto tame mažame name lietuvių politikai paskelbė, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė.

Taigi Vasario 16-oji buvo beveik sceninis veiksmas. Nedidelė lietuvių grupė paskelbė valstybę mieste, kuris realiai dar nebuvo jų. Ne ką daugiau sakė ir pirmoji vyriausybė ar tautinės vėliavos ant Gedimino bokšto. Istorijoje tokių momentų pasitaiko nedaug. Juo labiau kad tuoj ši sostinė ir dingo.

Generolas Liucjanas Želigowskis užėmė Vilnių ir miestas atsidūrė naujoje politinėje konstrukcijoje – Vidurio Lietuvoje. 1922 m. jos Seimas paskelbė prisijungimą prie Lenkijos. O tai pripažino 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija. Lietuva šio sprendimo nepripažino, ji turėjo sostinę, kurios nekontroliavo. Tai, regis, unikali situacija Europoje.

1939 m. Vilnius Lietuvai buvo perduotas Sovietų Sąjungos ir Lietuvos sutartimi. Tai įvyko po Molotovo-Ribbentropo pakto, kurį sudarė stalininė sovietija ir nacistinė Vokietija. Taigi miestas, kuris buvo laikomas Lietuvos istorine sostine, sugrįžo ne per tarptautinės teisės triumfą, o per dviejų imperijų sandėrį. Tai buvo labai dviprasmiška dovana. Vilnius grįžo, bet kartu atėjo ir sovietinė okupacija.

Lietuvos naujasis atgimimas prasidėjo siekiu denonsuoti Molotovo-Ribbentropo paktą. Ant rugpjūčio 23-iosios galima suverti įvykius nuo 1987 m. Laisvės lygos mitingo, per Baltijos kelią iki Lenino paminklo Lukiškių aikštėje nuvertimo 1991 m. Bet ar susimąstydavome: jei atsisakome Molotovo-Ribbentropo pakto ir grįžtame į 1937 m. sienas iki Hitlerio aneksijų, kaip tai susiję su Stalino aneksijomis? Egzilinė Lenkijos vyriausybė Londone 1990 m. gegužės 14 d. pareiškė, kad jos rytinės sienos yra nustatytos Rygos sutartimi 1921 m. Vadinasi, automatiškai Vilnius priklauso Lenkijai.

J.Giedroycas buvo aršus egzilinės vyriausybės Londone kritikas, o kartu gėdinęs ir Varšuvos laikyseną – kaip žinoma, ji pripažino Lietuvos nepriklausomybę tik po 1991 m. pučo Maskvoje žlugimo rugpjūčio 26 d.

Bet gėdos reikėtų paieškoti ir Lietuvoje – ji seniai turėjo susiprasti, kad gal buvo gėda gauti Vilnių iš Stalino rankų. Tą gėdą nuplovė J.Giedroycas ir jo bendražygiai. Jie suteikė Lietuvai naują, ne tiek istoriniais sentimentais, kiek geopolitiniais ir civilizaciniais argumentais paremtą teisę į Vilnių.

Jei J.Giedroycą laikytume tik lenkų mąstytoju, jo ULB ir Vilniaus koncepcija primintų stebuklą. Tiesa, jis Lietuvą laikė antrąja tėvyne, o save – pirmiausia lenku. Todėl yra sakęs, kad jam patinka būti lenkiškai skambančiu Giedroycu. Bet prisiminkime: Giedraičiai – ne šiaip nutautėję lietuviai, jie galinga giminė, kuri sujungia visą LDK istoriją per žemaičių vyskupus Arnulfą ir Merkelį Giedraičius, atvedantį prie senosios Lietuvos tapatybės suformavimo modelio su Biblijos vertimu, su Mikalojaus Daukšos programa ir Motiejaus Strijkovskio istorija. Dar ankstesnis Mykolas Giedraitis – pirmasis palaimintasis lietuvis Jogailos laikų Krokuvoje, net anksčiau nei šv.Kazimieras.

Cz.Miloszas yra parašęs šmaikštų pasakojimą apie J.Giedroycą: „Nepriklausoma Lietuva pagaliau pripažino vietinės aristokratijos nuopelnus. Į Vilnių atvyksta J.Giedroycas. Universitete didelis būrys žmonių, į kuriuos J.Giedroycas prabyla lietuviškai sakydamas: „Turėjau tai slėpti, nes lenkai mane už tai būtų suvalgę.“

Alfredas Bumblauskas. Ką byloja J. Giedroyco laiptai Vilniuje?