Kaune tradiciškai paskelbtas Metų tolerancijos žmogus ir įteikta šviesaus atminimo filosofo L.Donskio premija. Ką apie toleranciją dabar kalbėtų L.Donskis, pasvarstėme su jo bendražyge Jolanta Donskiene.

Kovo pradžioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiojoje auloje 2025-ųjų Metų tolerancijos žmogumi paskelbta Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė ir tyrėja Danutė Selčinskaja.

Tūkstančio eurų vertės L.Donskio premija skirta rašytojui, Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ projekto iniciatoriui Sergejui Kanovičiui.

Jam premija skirta už nuoseklų darbą puoselėjant žydų paveldą ir saugant istorinę atmintį. Jis pagerbtas už pilietinio sąmoningumo stiprinimą, dialogo tarp skirtingai mąstančiųjų kūrimą ir žmogaus teisių gynimą.

[[ge:lrytas:lrytas:41913348]]

– Šiemet Metų tolerancijos žmogaus paskelbimas ir L.Donskio premijos įteikimas susiję su Holokausto ir žydų atminties temomis. Ar ne skaudu ir ne keista, kad praėjo daug metų, o mes vėl ir vėl grįžtame prie tolerancijos temos, vėl kylančių antisemitizmo apraiškų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje? Kaip jums atrodo, kodėl žmonija šitaip negeba išmokti žmogiškumo pamokų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė profesoriaus L.Donskio našlės psichologės, humanitarinių mokslų atstovės ir kultūros veikėjos J.Donskienės.

[[ge:lrytas:lrytas:41915553]][[ge:lrytas:lrytas:41887023]][[ge:lrytas:lrytas:41886672]][[ge:lrytas:lrytas:41925561]]

– Rinkti Metų tolerancijos žmogų prieš 25 metus sumanė Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ atstovai.

Leonido premija yra skiriama žmonėms už viso gyvenimo nuopelnus ugdant tolerantišką visuomenę.

Kad abi šių metų nominacijos siejasi su žydų tema, manau, yra labiau sutapimas, kurio nereikėtų sieti su antisemitizmo apraiškomis.

Mano nuomone, antisemitizmo reiškinys egzistuoja šimtmečius, gal net tūkstantmečius, tiesiog šiais laikais šiuolaikinės technologijos mums leidžia pasiduoti dar didesnei eskalacijai, keliant ir kalbant apie šias temas, todėl ir gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad grįžta neapykantos laikai. Bet, aišku, tai sunku išmatuoti.

– Kaip manote, kur yra riba tarp tolerancijos kito, kitokiai nuomonei ir gebėjimo brėžti ribas?

– Leonidas yra labai gerai pasakęs, kad tolerancija yra netolerancija netolerancijai.

Tad bent aš šiuo metu labiausiai pasigendu rimtesnės netolerancijos netolerancijai mūsų aukščiausių šalies vadovų pareiškimuose.

Jei tie, kuriuos mes patys išrinkome į valdžią, leidžia sau kalbėti dalykus, kurie yra visiškai nepriimtini, vis dėlto iš valdžios tribūnų turėtų būti duotas atkirtis, turėtų būti išsakyta aiški ir nedviprasmiška pozicija, kas yra leistina, o kas – jokiu būdu ne.

Todėl norisi aiškaus pasakymo: „aš nepritariu tokiai pozicijai“, „tai antivalstybiškas elgesys“. Kai to nėra, sukuriama tolerancijos tokiam elgesiui atmosfera, stiprinami žmonės, kurie kalba netiesą, kursto neapykantą, skatina įtampą ir susipriešinimą.

Tai yra labai pavojingas, mano vertinimu, ir labai neatsakingas būtent aukščiausių šalies vadovų elgesys. Toks elgesys net pavojingesnis nei tų, kurie kursto, meluoja, manipuliuoja viešąja nuomone.

– Ką dar turime padaryti, ko turime mokyti vaikus, kaip šviesti visuomenę, kad tolerancijos daugėtų? Kaip jūs pati suprantate toleranciją, kokia tai savybė?

– Neseniai turėjau susitikimą su moksleiviais, kurio tema buvo tolerancija, ir mane gerokai nuliūdino, kad daliai vaikų buvo visiškai neįdomu apie tai kalbėtis ir galiausiai mes baigėme pokalbį gana nedidelėje labiausiai į temą įsitraukusių ir susidomėjusių vaikų grupelėje.

Mano galva, labai svarbu, kad mokytume vaikus, jog jei žmogus kitaip galvoja, nereikia iš jo tyčiotis, jį mušti, kaip nors bausti. Negalima persekioti žmogaus dėl jo kitoniškumo, reikia mokytis su juo kalbėti, sutarti, sugyventi.

Tam ir egzistuoja šviesioji visuomenės dalis, mąstanti, komunikuojanti, kuri geba megzti pokalbį, toleruoti, pastebėti, bet ir drauge brėžti ribas, atsakingai vertinti, neleisti, kai pažeidžiamos kito ribos. Tema tikrai sudėtinga, jai nagrinėti reikia aukštų moralinių normų pajautimo ir gal net visai atskiro pokalbio.

– Ar Kaunas – tolerantiškas miestas?

– Kadangi gyvenu Šetenių kaime prie Kėdainių, prisipažinsiu, į Kauną užsuku gana retai.

Bet meilė Kaunui niekur nedingo.

Pamenu, kai nusprendėme gyventi Kaune, visi stebėjosi, kaip galime gyventi tokiame „baisiame“ mieste.

O mes su Leonidu, 2002-aisiais grįžę iš JAV, kur dirbome, Kaune iškart nėrėme į tokį tirštą ir aktyvų akademinį gyvenimą, bendruomenę, sutikome be galo įdomių ir turiningų žmonių, kad ilgą laiką nepaliovėme stebėtis Kauno klodais ir sluoksniais.

– Gal prisimenate to meto Kauną, koks jis buvo?

– Šaligatviai ištrupėję, kavinių vos kelios, gatvės pustuštės. Lyginant su Klaipėda, Vilniumi, Kaunas atrodė labai apleistas, nykus. Tačiau mus visada lydėjo miesto potencialo jausena.

Tad kai dabar matau jau gerokai aptvarkytus tarpukario Kauno modernizmo pastatus ir prisimenu tą jauseną, kai apžiūrinėdavau juos, matydavau, kokie jie apleisti, labai džiaugiuosi ir gėriuosi, kad situacija kardinaliai pasikeitė, kad žmonės domisi, organizuoja ekskursijas, rašo apie modernizmo architektūrą knygas.

Kaunui esu labai dėkinga, nes kai Leonidas gavo kvietimą dirbti VDU, mes tikrai neįsivaizdavome, kur nuves vyro karjera, nes jis pradžioje net negavo pilno krūvio universitete, manėme, kad teks gyventi tarp Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus.

Tačiau galiausiai, galiu drąsiai sakyti, jo akademinė karjera Kaune puikiausiai išsipildė, jis visiškai atsiskleidė, realizavo save tiek, kiek buvo duota gyvenimo.

– Tikriausiai ir VDU tebekelia gerus jausmus? Kaip vertinate, kad jam pirmą kartą vadovauja rektorė moteris? Sutikite, tai, kad gana vyriška akademinė bendruomenė pirmą kartą universiteto istorijoje patikėjo valdžios vairą moteriai, taip pat byloja apie augančią toleranciją, lygias galimybes, o tai yra neatskiriama brandžios visuomenės dalis?

– VDU rektorė Ineta Dabašinskienė buvo ir yra labai artima mūsų šeimos draugė, ji labai palaikė mane, kai likau viena, esu jai už tai labai dėkinga.

Kai ji apsisprendė kandidatuoti į rektoriaus postą, yra man sakiusi, kad jaučia palaikančią Leonido ranką ant peties.

Man buvo labai džiaugsminga diena, kai ji tapo rektore, – ji puiki, laisva, tarptautiška, ją labai palaikau kaip mokslininkę. Ir kaip moteris moterį.

Iš Leonido Donskio našlės – aštrios kritikos strėlės valdžiai: „Tai yra labai pavojingas elgesys“ (3)