Balandžio 1-ąją paprastai prisimename ne tik kaip Melagių dieną, bet ir kaip Vilniaus universiteto (VU) įkūrimą. Jis ilgai buvo vienintelis Lietuvoje, o nuo 400 metų jubiliejaus 1979 m. vadintas seniausiu Rytų Europoje.

Pastarasis teiginys buvo įžūlus, nes buvo atimamos pirmumo regalijos iš „Trečiosios Romos“ arba Maskvos M.Lomonosovo universiteto (1755 m.), pamirštant jėzuitinę universiteto pradžią, kas eliminavo VU iš vakarietiškų universitetų konteksto.

Nepaisant to, kad Jėzuitų ordino universitetai veikė kaip intelektinės disciplinuoto mąstymo mašinos su griežta programa, dėl VU buvo dažnai abejota.

Dar Napoleonas stebėjosi, kokią chemiją gali kas nors dėstyti šitame užkampyje. Tada jau „sugamtamokslintas“ VU su broliais Sniadeckiais atsakydavo, kad „tokią pačią chemiją kaip ir Paryžiuje“. Bet VU abejojo ir lietuvybės gynėjai, net Adolfas Šapoka. Jam atrodė, kad VU – lenkinimo židinys. Tai kartojo tuometis rektorius Jonas Kubilius netgi švenčiant VU 400 metų jubiliejų.

[[ge:lrytas:lrytas:41868965]]

Jėzuitai likdavo našlaičiai ne tik sovietmečiu. VU nuolat buvo ne savo vietoje – per daug vakarietiškas Rytams, per daug katalikiškas Apšvietai, per daug „lenkiškas“ lietuviams, per daug „reakcingas“ komunistams.

Bet šiais laikais VU senieji rūmai – tai ištisas kvartalas Vilniaus senamiestyje – tapo Lietuvos simboliu Europos parke Briuselyje. Atsirado išmintingas Lietuvos biurokratas, padaręs netgi nelogiškai herojišką darbą, kurį su šypsena galima įvertinti melų ar pokštų kontekste.

[[ge:lrytas:lrytas:41734202]][[ge:lrytas:lrytas:41066895]][[ge:lrytas:lrytas:40334843]]

Šiemet, per 447-ąjį VU gimtadienį, garbės daktaru tapo dailininkas Petras Repšys.

Jis yra sukūręs pokomunistinio VU regalijas – herbą, antspaudą ir vėliavą, taip pat daugiau kūrinių, skirtų Vilniui, o svarbiausia – freską universitete „Metų laikai“. Ji 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį, buvo įtraukta į žymiausių visų laikų arba tūkstantmečio Lietuvos kūrinių dešimtuką.

Gražu, kad VU padarė išimtį pirmą kartą savo istorijoje garbės daktaro titulą suteikdamas menininkui. Žymusis baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas kūrė jėzuitams, bet nepretendavo į jokius titulus. XVIII–XIX a. sandūroje VU atsirado Tapybos ir Architektūros katedros su iškiliaisiais Pranciškumi Smuglevičiumi ir Laurynu Gucevičiumi. Józefo Pilsudskio laikais įkurtas Dailės fakultetas, bet net jo žvaigždei Ferdinandui Ruščicui, sukūrusiam VU heraldiką, garbės doktoratas nebuvo suteiktas. Sovietmečiu J.Kubilius su Albinu Kentra ryžosi į Vinco Kapsuko vardu pavadintą universitetą įsileisti ne tik P.Repšį, bet ir Rimtautą Gibavičių su įspūdingais sgrafitais „Mūzos“ ir „Poetai“. Antanas Kmieliauskas kūrė freskas VU knygyne ir Rektoriaus auloje. Tačiau jie, kaip ir J.K.Glaubicas jėzuitų laikais, buvo vadinami dailininkais puošėjais.

Sovietijoje dailininkai buvo ne mokslų bokšte universitete, o muzikos, menų ar dailės aukštosiose mokyklose. VU išdrįso nusižengti šiai taisyklei ir suteikė garbės daktaro titulą menininkui.

Negana to, VU pagerbė menininką, kurio garsiausias kūrinys universitete – ne scholastinė schema, bet cikliška, beveik kosminė istorijos vizija. Pagal tokią interpretaciją P.Repšio freska – tikras pagonybės triumfas. Tai įtilpo į sovietinės epochos ar J.Kubiliaus tolerancijos rėmus. Juk pastarasis priešinosi ne tik „lenkybei“, bet ir jėzuitiškai katalikybei, kuri buvo pagonybės antipodas. Kuriant 1994 m. paminklinę plokštę Steponui Batorui J.Kubilius priekaištavo, kad jis visą gyvenimą paskyręs neįsileisti į universitetą lenkų. Plokštę jėzuitinio universiteto kūrėjui sukūrė taip pat P.Repšys. Bet jį sunku apkaltinti pagonybės, kaip beraštystės arba telepatijos, garbinimu. Juk jo bendraminčiai buvo poetai Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis.

Vis dėlto meilė nesurastoms lietuviškoms runoms nerūdija. Staniavos prie Aukštadvario akmenyje runos, nupieštos Petro Tarasenkos, kaip išsiaiškino istorikas Edvardas Gudavičius, yra vikingiškos arba germaniškos. Sakyk nesakęs, bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje dažnai nemylėti tiek lenkai (apsikrikštiję X a.), tiek žydai, kurie savo raštiją puoselėja jau nuo Mozės laikų (XIII–XII a. pr. Kr.), o nuo ankstyvųjų viduramžių rašė vekselius ir mokėsi iš Talmudo. Vadinasi, buvo rašto tauta.

Šiame kontekste ir reikėtų vertinti krikščionybės bei jos universitetų sistemos sklaidą.

[[ge:lrytas:lrytas:42172458]]

Jei atsigręžtume į pagoniškuosius menus, tai ar gelbėja ką nors verbų vijimas ar sodų rišimas, jei būta rytietiškų arba bizantinės krikščionybės meno programų, kurios matyti Jogailos Liubline bei Vytauto Trakuose. Paprastai šapokinė istoriografija šį aspektą nutylėdavo, o jos adeptai kartodavo, jog istorikų pareiga taip rašyti istoriją, kad Lietuva nepasirodytų kuo nors atsilikusi nuo Lenkijos.

Paskutinis garbingas Lietuvos valdovas A.Šapokai ir buvo būtent S.Batoras už ryžtingus žygius prieš Maskvą. S.Batoro gimtoji Transilvanija, istorinės Vengrijos dalis (po 1920 m. visa atitekusi Rumunijai), nebuvo dėmesio centre. Niekam nerūpėjo ir kitas S.Batoro 1581 m. įsteigtas universitetas Kološvare (vengriškai) arba Kluže-Napokoje (rumuniškai). Senosios Transilvanijos miestas, neišlaikęs tokio kvartalo kaip Vilnius ir pora metų jaunesnis, apstulbina savo kontekstu. Vilniuje jėzuitai kūrėsi mąstydami strategiškai ir globaliai – jiems rūpėjo ne tik protestantiškoji Livonija ir Skandinavija, ne tik šalia esanti rytietiškosios krikščionybės Maskovija ir dar į uniją neperėjusios LDK stačiatikiškos erdvės, bet ir islamiškoji Totorija ar net už jų esanti Kinija. Vis dėlto visa Transilvanija kaip krikščionybės forpostas pasirodo su neprilygstama religine įvairove.

Paprastai manoma, kad Tordos ediktas (1568 m.) užtikrino religinę laisvę ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Jis leido kaimo bendruomenėms laisvai rinktis pamokslininkus ir garbinti Dievą pagal savo įsitikinimus, taip apsaugodamas protestantus ir unitarus. Nors šiuo atveju Lietuva su Žygimanto Augusto 1563 m. privilegija, sulyginančia visas krikščioniškų konfesijų teises, gali išdidžiai papriekaištauti tarptautinei mokslo opinijai, bent jau vienu aspektu turi pritilti. Antitrinitoriai nebuvo toleruojami. Tai aiškiai pasimatė 1661 m., kai jie visi buvo priversti keltis į emigraciją, ir į Transilvanijos Kološvarą. Šiam tikėjimui priklausė garsusis S.Batoro karvedys Kasparas Bekešas, kurio palaidoti nepriėmė nė viena krikščioniška konfesija. S.Batoras turėjo sukurti jam mauzoliejų ant Bekešo kalno.

Tačiau reikia pritilti ir dar vienu aspektu. Pirmoji bažnyčia seniausioje Transilvanijos sostinėje Alba Julijoje yra iš IX a., o gotikos Transilvanijos mieste yra daugiau nei visos Lietuvos provincijoje. Lietuvos Sąjūdžio epochoje formavosi kritiška E.Gudavičiaus Lietuvos istorijos samprata.

Profesoriaus polemika su „istorijos juodinimu“ jį kaltinusiais istorikais prasidėjo nuo tokios scenos: jam priekaištaujama, kad jis kalba apie Lietuvos atsilikimą, o jis atkerta – skaičiuokime mūro pilis. Šiandien esame suskaičiavę, kad Lietuvoje yra vos 15 mūrinių pilių. Prūsijoje ir Livonijoje jų yra apie 260. Tai štai Transilvanijoje, ar Septynpilyje, šalia septynių pilių-miestų yra apie 300 (išliko apie 150) įtvirtintų bažnyčių-tvirtovių. Nusvyra rankos diskutuoti su aistringais patriotais.

[[ge:lrytas:lrytas:42172453]]

Taip jau sutapo, kad per šių metų stačiatikių Velykas Kološvare sužinojome, kad Viktoras Orbanas pralaimėjo Vengrijoje.

Lengviau atsidusome, nes Vengrija visada asocijavosi su antisovietiniu Budapešto rudeniu 1956 m., kurio tąsa buvo Prahos pavasaris 1968 m. Romo Kalantos įvykiai Kaune 1972 m. ir vengrų grupės „Omega“ dainos „Mergaitė su perlo plaukais“ perdainavimu „Ne, ne laisvės nėra, ji pražuvo vakar Kaune“ iki 1975 m.

Grįžkime ir prie VU rektoriaus J.Kubiliaus, jo meninės programos realizuotojo A.Kentros ir P.Repšio. Tai ne tik laisvės dvasios trajektorija ar juo labiau ne tradicinės pagonybės triumfas. Tai tikras intelektinis paradoksas: jeigu pagonybė ir triumfuoja, tai ne per archajiškumą, o per Renesansą. P.Repšio figūros – įtemptos, anatomiškai dramatiškos, tarsi išplėštos iš akmens. Tai nėra folkloras, tai renesansinė kūno teologija. Jo „pagonybė“ yra ne baltiška rekonstrukcija, o Europos aukštosios kultūros perdirbinys. Taigi P.Repšys nėra vaidila ar romantinis krivis iš XIX a. fantazijų. Jis – tarsi Renesanso žmogus, paklydęs Vilniuje, kuris tampa nebe periferija, o savotiška Šiaurės Roma, kalbančia didžiosiomis Europos formomis.

Taigi 2026 m. VU tarsi nebeatpažįsta pats savęs. Ironija tampa beveik filosofija. Juk jėzuitinis universitetas buvo sukurtas disciplinai, aiškumui, dogmai, o šiandien jis, nujudėjęs griežto pozityvizmo keliu, pagerbia kūrėją, kuris grąžina ciklą vietoj linijos, mitą vietoj doktrinos, kūną vietoj teksto.

Našlaitis tapo simboliu, institucija, kuria abejojo įvairių rūšių tautininkai, niekino imperatoriai, kritikavo ideologijos, šiandien yra Lietuvos simbolis arba savastis Europoje. Universitetas su P.Repšiu tai dar labiau akcentuoja.

Alfredas Bumblauskas. VU – balandžio 1-osios pokštas?