Viena valstybė dominuoja pasaulyje. Kad ir kas vyktų, jai didžiausias dėmesys. Irane išžudyta vadovybė, net su šeimos nariais. Pasaulio žiniasklaidos dėmesys – porą parų.

Ir tai neišsamiai, kai kurių aukų net nepaminint. Irane sugriauta mergaičių gimnazija. Tai faktiškai išvis neaptariama. O ką jau kalbėti apie tūkstančius žuvusių ir tebežūstančių žmonių.

Neaišku, sveikas ar ligotas jaunas užpuolikas, nors ir sakoma, kad trejus metus ruošėsi, kvailai bandęs įsiveržti į D.Trumpo susitikimą su žurnalistais kviestinės vakarienės metu, prastos apsaugos ne tik praleistas, bet ir nenušautas (beje, dar prieš užpuolimą jis žinojo, kad gali akimirksniu tapti lavonu), aptarinėjamas dieną naktį su neišsenkančiomis sąmokslo teorijomis.

JAV prezidentas gyvas ir sveikas, žurnalistai net palindę po vakarienės stalais skuba susisiekti su redakcijomis. Visi lyg po realybės šou (išskyrus sužeistą apsauginį), kuriuose irgi būna baugu.

[[ge:lrytas:lrytas:42223047]]

Komentaruose – ne svarstymai, kodėl demokratijos tvirtovėje taip atsitinka, o spėlionės, pakils ar ne iki 40 proc. nukritę D.Trumpo reitingai.

Beje, užpuolus Iraną be jokios aiškios, tik po bombardavimų paskubomis ieškomos priežasties pagrindinis komentarų akcentas – ar pakils naftos ir dujų kainos, o ne tai, kad žūsta žmonės – kariškiai, paaugliai ir vos tik gimusieji, mokiniai ir pensininkai.

[[ge:lrytas:lrytas:42226340]][[ge:lrytas:lrytas:42224941]][[ge:lrytas:lrytas:42246651]][[ge:lrytas:lrytas:42226589]]

Toks dabar civilizuoto humaniško pasaulio stilius. Toks jis bus ir ateityje.

O apie ateitį visų rūšių ekspertai ir specialistai svarsto įnirtingai. Ar bus pradėto karo Irane antroji dalis? Ar D.Trumpas ir kartais neaiškiai kalbanti jo aplinka nuleis iš sraigtasparnių į Irano žemę (ir jūroje) karius? Viskas paremta nenuspėjamumu.

Dar viena dabartinių laikų aplinkybė – komunikacija.

Žodžiai, ketinimai visiškai skiriasi nuo konkrečių veiksmų. Bet kurių politikų, bet kuriame planetos pusrutulyje, net nesijaudinant dėl prieštaravimų toje pačioje kalboje.

Vokietijos kancleris F.Merzas pasakė apie Ukrainą tai, ką tyliai norima pasakyti jau kelerius metus, – šalis, kurioje vyksta karas, negali būti priimta į Europos Sąjungą, į NATO – taip pat.

Aišku kaip dieną. Su kokia teritorija ruošiamasi ateiti į Bendriją? Ir raštiškai, ir sveiku protu suvokiant tokia stojimo sąlyga seniausiai žinoma.

Tai reiškia, kad karą reikia baigti.

Kanclerio manymu, Ukraina turėtų susitaikyti su prarastomis teritorijomis.

Ir tuo pat metu po kelių sakinių sutinkama, kad karą reikia tęsti, o jo, kanclerio, vadovaujama Vokietija tam pritarsianti.

Kaip suprasti tokią poziciją ir kaip elgtis? Ukrainos vadovams sukti galvą, kaip jau netekus galimybės tapti NATO nare neprarasti tokios ir ES atžvilgiu, ar ruoštis kuo skubiau mūšio lauke įtvirtinti norimą teritoriją?

Bet ir čia reikia nuspręsti, ar nė vieno centimetro neatiduoti priešui, ar koks nors kitoks brėžinys turi būti žemėlapyje.

Apie Ukrainos planus skelbiama įvairiai ir iš įvairiausių pasaulio vietų, bet realybėje matome, ką daugiau ar mažiau praneša karo korespondentai.

Beje, analogiški pranešimai ir iš Irano (kada nors bus konstatuota, kad dabartiniai karai informacijos epochoje buvo prasčiausiai nušviesti).

Ukrainos fronte, kur, kaip jau nesunku pastebėti, politikų kalbos gal net ir negirdimos, ir neturi jokios įtakos, sužaliavus gamtai prasidėjo pavasarinis sujudimas. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado O.Syrskio žodžiais, Rusijos kariuomenė pakilo, kiek leidžia dronai, visa fronto linija.

Savo ruožtu Rusija, priešingai negu anksčiau, pripažįsta, kad mūšiai įnirtingi, permainingi, ir net pabrėžia gerą priešo, kaip jie sako, kadangi turi omenyje ir Vakarus (techniką ir patarėjus), pasiruošimą. Taip ir sako – dvi kariuomenės sugeba kariauti dabartiniame kare – Rusijos ir Ukrainos.

Ukraina žiniasklaidoje demonstruoja naujus ginklus, kurie oru pasieks Maskvą.

Rusijos kariniai ekspertai pripažįsta, kad tai grėsminga, ir propagandinėje žiniasklaidoje ragina savo karinę ir politinę vadovybę nebelaukti, kol bus išrasti papildomi ginklai, ir imtis „žiauraus atsako“. (Vienoje televizijos politologinėje laidoje vos nesusimušta tarpusavyje dėl dronų ir bepiločių naudojimo.)

Visuomenei rodomi žemėlapiai, iš kurių valstybių (tarp jų – ir Lietuvos) esą dronai tiekiami Ukrainai.

Nuolat komentuojami Lenkijos planai sukurti dronų armadą, vis dažniau cituojant eurokomisaro A.Kubiliaus pareiškimus apie Europos karinės galios stiprinimą.

Rusams atviru tekstu dėstoma, jog 2030 m. Europa be JAV ruošiasi pulti Rusiją, o iki tol esą dės visas pastangas, kad nesibaigtų karas Ukrainoje.

Beje, pirmą kartą Rusijos istorijoje propagandininkai viešai kritikuoja šalies ekonominę padėtį, o komunistų frakcijos Dūmoje atstovas G.Ziuganovas net grasina 1917 m. vasario perversmu. Potekstėje turimas galvoje sekinantis karas ir vis blogėjantis gyvenimas.

Visa tai gali būti panašu į kalbas apie Iraną, bet, sumetus kalbas ir įvykius į krūvą, šis pavasaris Ukrainos fronte, Rusijoje ir Vakaruose atrodo kitoks nei buvęs. Apžvalgininkams patariama, jei tik specialiai jie nenori būti „originalūs“, neprognozuoti, kaip pasibaigs Irano ir Ukrainos gaisrai.

Šia proga prisiminiau senovės Graikijos Delfų orakulo atsakymą vienam valdovui, ar pulti jam kitą šalį. Orakulo pranašavimu, esą nusprendus pulti viena šalis bus sunaikinta. Pasibaigus mūšiui paaiškėjo, kad sumuštas ir pats paklausėjas.

Mečys Laurinkus. Ar bus pradėto karo Irane antroji dalis?