Prieš kelias savaites kaip buvęs LRT televizijos direktorius buvau pakviestas į laidą „LRT forumas“.

Dauguma laidos dalyvių stebėjosi, kam prireikė keisti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą.

Negi šiais neramiais laikais neturime svarbesnių reikalų? Tikrai turime, bet nedraugiškos Lietuvai jėgos iš kailio neriasi, kad jų nespręstume, o užsiimtume sugalvotomis problemomis.

Gaila, kad turime nemažai vadinamųjų naudingų idiotų, kurie, gal ir nesąmoningai, padeda Rytų despotijoms kelti mūsų šalyje chaosą ir sėti nepasitikėjimą Lietuva.

[[ge:lrytas:lrytas:42288027]]

Tačiau gal nereikia tuo stebėtis. Tai, kas dedasi pas mus, – pasaulinė tendencija. Kovoja nelaisvė su laisve. Siekiama sukompromituoti demokratinį gyvenimo būdą ir atsisakyti bent dalies turimų laisvių, o pradėti šį darbą stengiamasi pažabojus laisvą žodį.

Demokratija – trapi, sudėtinga, lėtaeigė ir biurokratiška, o laisvė įpareigoja. Gyvenimas laisvėje reikalauja asmeninių pastangų, kasdienių, nors ir nedidelių, pokyčių, asmeninės atsakomybės.

[[ge:lrytas:lrytas:42270914]][[ge:lrytas:lrytas:42273296]][[ge:lrytas:lrytas:42288827]][[ge:lrytas:lrytas:42331518]]

„Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Savo ruožtu atitarsiu – jei žmogus nori būti laisvas, privalo nuolatos budėti. Tai sekina, įkyri, kartais net nusibosta.

Atsiranda nuovargis, o tada iš politikų populistų atkeliauja pasiūlymas paaukoti kažkiek laisvės stabilumo labui, kaip buvo Vengrijoje ar yra JAV. Dėl gerovės ir saugumo, kaip deklaravo prezidentas D.Trumpas ir, beje, laimėjo rinkimus. Bet nedemokratiški sprendimai galų gale neatneša nei gerovės, nei saugumo, o žadėtą stabilumą paverčia stagnacija. Būtent dėl akivaizdžios ekonominės stagnacijos Vengrijoje nelaisvė pralaimėjo. Kodėl? Vyresni gyventojai ir kaimo žmonės dar pabandė palaikyti V.Orbano stabilumą, tačiau jaunimas, išsilavinę rinkėjai neregėtai entuziastingai parėmė pokyčius.

[[ge:lrytas:lrytas:42179679]]

Pats laikas grįžti į Lietuvą. Būtent čia mūsų jaunimas jau šeštą kartą išėjo į gatves su šūkiu „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“. Balandžio 25 dieną Katedros aikštė tapo ne tik istoriniu, bet ir moraliniu Lietuvos centru – vieta, kurioje susirinko dešimtys tūkstančių žmonių ginti vienos esminių demokratijos vertybių – laisvo žodžio. Protestuotojai labai garsiai pasisakė prieš Seime svarstomas LRT įstatymo pataisas, kurios, jų nuomone, politizuotų visuomeninį transliuotoją ir suvaržytų žodžio laisvę.

Nepaprastai didžiuojuosi jaunimo energija, nes jau kurį laiką abejojau, ar jauni žmonės gali ką nors daugiau nei gurmaniškai vartoti ir žaismingai pramogauti. Atsiprašau, be reikalo bijojau – Lietuvos jaunuomenei viskas gerai. Mums, senukams, labai svarbu matyti ir suprasti, kad vieši protestai, mitingai jaunajai kartai yra savalaikė pilietiškumo pamoka ir kartu puikios demokratijos išsaugojimo pratybos. Kai šalį iš tiesų užgrius egzistenciniai iššūkiai, manau, bus pasiruošta veikti tinkamai.

Ką aš noriu tuo pasakyti? Ar kad LRT klausimas nesvarbus, išpūstas, surežisuotas, ar kad visuomenės reakcija į šį akibrokštą neadekvačiai didelė? Nei viena, nei kita.

Į tai, kas vyksta Lietuvos politikos padangėje, visuomenė galėtų reaguoti dar griežčiau. Melas, nekompetencija, manipuliacijos dabartinei valdžiai tapo įprastais veikimo būdais. To negana, esant tokiai padėčiai bandoma tildyti visas tas ydas rodančią žiniasklaidą naikinant ketvirtosios valdžios nepriklausomumą.

Užuot telkus Lietuvą ruoštis atsispirti labai realiam išorinės agresijos pavojui, visuomenė skaldoma, supriešinama.

Kaip galima elgtis šitaip neatsakingai? Laikas telktis ir taikytis.

Vertėtų prisiminti ir LRT istoriją. 1990 m. kovo 22 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-59 Valstybinis televizijos ir radijo komitetas buvo reorganizuotas į Lietuvos radiją ir televiziją, pavaldžią Aukščiausiajai Tarybai.

[[ge:lrytas:lrytas:42342500]]

Pirmoji LRT valdyba iš esmės buvo skirta depolitizuoti instituciją ir paversti ją visuomeniniu transliuotoju. Valdyba buvo sudaryta iš 17 narių – tuo metu žymių kultūros ir visuomenės veikėjų, tokių kaip rašytojas Juozas Aputis, kompozitorius Osvaldas Balakauskas, kunigas, disidentas Jonas Boruta, aktorius, atlikėjas Vytautas Kernagis, aktorius, režisierius Algirdas Latėnas, filosofas Krescencijus Stoškus, žurnalistas Domijonas Šniukas, žurnalistas Laimonas Tapinas, literatūrologė prof. Vanda Zaborskaitė ir kiti.

Valdybos nariai buvo ir LRT vadovai – generalinis direktorius Skirmantas Valiulis, radijo direktorius Nerijus Maliukevičius ir šių eilučių autorius – TV direktorius. Valdyba kartu su LRT vadovybe ieškojo naujo demokratiško radijo ir televizijos veikimo modelio. Kartu valdyba saugojo mus, LRT vadovus, nuo naujųjų politikų spaudimo. Todėl didelių problemų tarp LRT valdybos ir vadovybės nebuvo, greičiau didesnė įtampa buvo juntama tarp LRT vadovybės ir darbuotojų. Reikėjo esminės LRT reformos, nes padėtis buvo panaši kaip ir to meto valstybiniuose teatruose: etatiniai aktoriai reikalavo skirti kiekvienam po vaidmenį, o LRT kiekvienas žurnalistas – po laidą.

Šią padėtį reikėjo keisti. Kartu su LRT žurnalistais sukūrėme reformos grupę, kurios lyderiai buvo Dalia Kutraitė, Algimanta Žukauskienė, Linas Balsys, Arvydas Ilginis, Aušra Lukošiūnienė, Izolda Keidošiūtė. Gaila, kad 1991 metų sausio mėnesį LRT ištikusi laikina pastatų okupacija stipriai pristabdė mūsų reformą, o po transliuotojo išlaisvinimo ir politikų kišimasis buvo nepaprastai didelis.

Prisiminkime vėlesnio LRT generalinio direktoriaus L.Tapino skandalingą atsistatydinimą ir jo laikais transliuotą bei dabartinės valdžios nostalgiškai godojamą laidą „Kas geresnio, premjere?“.

Vis dėlto, nepaisant permainingos Lietuvos demokratijos raidos, 1996 m. spalio 8 d. buvo priimtas iki šiol galiojantis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Šis teisės aktas, daugelio ekspertų nuomone, subalansuotai ir atsakingai nustato LRT veiklos principus, valdymą, finansavimą ir nepriklausomumo užtikrinimą.

Tad kam prireikė „tobulinti“ šį įstatymą? Nebent tam, kad būtų patenkinti kai kurių politikų norai atkeršyti LRT vadovybei už žurnalistų pareikštą kritiką? Ko šiandien reikia reikalauti iš LRT?

[[ge:lrytas:lrytas:42342481]]

Kiekvienam žurnalistui, režisieriui ar laidų vedėjui dirbti LRT turėtų būti didžiausia garbė ir pripažinimas, nes tai turėtų būti visuomenės aukščiausiai vertinama, profesionaliausia ir patikimiausia žiniasklaidos kompanija. Visuomenė, išlaikydama visuomeninį transliuotoją savo mokesčiais, turėtų būti tikra, kad LRT garantuojama visiška laisvė ir nepriklausomybė nuo bet kokių interesų grupių, institucijų, tarp jų ir nuo politinių partijų. Vienintelis vadovas, patarėjas ir gynėjas yra įstatymo numatyta tvarka paskirta LRT taryba. Tai ir turi garantuoti transliuotojo objektyvumą.

Dabartinis LRT modelis iš esmės atitinka prieš 35 metus mūsų planuotą reformų grupės viziją: stipri Naujienų redakcija, visą šalies žiniasklaidos potencialą vertinanti ir laidų konkursus rengianti Programų direkcija, įvairių sričių profesionalų cechai ir išplėtotas Technikos departamentas. Tada vylėmės, kad po reformų bus daugiau kokybės ir įvairovės, siekėme palaikyti sveiką kūrėjų konkurenciją, nuolatinę laidų plėtrą ir rotaciją.

Žinoma, reikėtų pripažinti, kad kai kurios laidos rodomos jau kelis dešimtmečius. „Panorama“ transliuojama nuo 1970 m., „Stilius“ jau atšventė trisdešimtmetį, o „Gustavo enciklopedija“ – dvidešimtpenkmetį.

Tačiau tai yra profesionaliausios ir žiūrovų simpatijas užkariavusios laidos. Kodėl turėtume jas keisti, jei jos žiūrovams reikalingos?

[[ge:lrytas:lrytas:42342478]]

Priešingai, turime palaikyti ir saugoti tradicijas, plėtoti etišką ir estetišką LRT kultūrą, statyti pasitikėjimo tiltus tarp visuomenės ir žiniasklaidos. Čia revoliucijų nereikia. Solidumas ir netgi išlaikytas konservatyvumas – patikimo informacijos kanalo bruožas. Sensacijos, reklama – komercinių kanalų duona.

Dabar apie svarbiausia. Gyvename nepaprastai painiu metu, kai jau sunku atskirti tai, kas tikra, nuo netikro, tiesą nuo netiesos. Būtent dabar LRT turi išlikti objektyvios informacijos šaltiniu, kuriuo vienareikšmiškai pasitikima. Visuomeninis transliuotojas privalo būti argumentuotų komentarų forumu, kur netrūksta įvairių nuomonių, kur žmonės kalbasi, diskutuoja ir drąsiai ieško sprendimų.

Štai kodėl taip svarbu žiniasklaidos sveikata, jos laisvas ir nepriklausomas imunitetas, leidžiantis apsisaugoti nuo suįžūlėjusių informacinių virusų.

Vilniuje vykęs mitingas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“ atskleidė ne tik susirūpinimą dėl šios teisės ateities, bet ir gilų suvokimą, kad žodžio laisvė nėra savaime suprantama, – ją reikia nuolat saugoti, puoselėti ir, kai reikia, ginti.

Šis mitingas priminė paprastą, bet svarbią tiesą: laisvė nėra amžina duotybė. Ji gyva tol, kol ją giname. Laisvas žodis leidžia mums būti ne tik klausytojais, bet ir kūrėjais – savo valstybės, visuomenės ir savo ateities. Todėl gindami laisvą žodį giname savo teisę normaliai gyventi.

Algirdas Kaušpėdas. Laisvas žodis ginamas visaip (5)