Tarsi sloga su lengvu galvos skausmu politinėse svarstybose vėl pasirodė tema apie rusų kalbą Vilniuje, o pakeliui – imigraciją, demografiją ir gal tik muziejinį tautos vaizdą tolimoje, bet neišvengiamoje ateityje.

Susirūpinimas, ką daryti su imigrantais (Vilniuje tokių atvykėlių – apie 80 tūkst.), kurių didelė dalis nemoka kalbėti lietuviškai ar netgi nenori mokėti, kilo artėjant savivaldos rinkimams.

Anksčiau politinis susijaudinimas dėl didėjančių lietuvių srautų į Europą kildavo prieš Seimo rinkimus, bet greitai sunerimę politikai po rinkimų dar sparčiau nurimdavo.

Dabar migracijos temą Vilniaus masteliu iškėlė sostinės meras konservatorius V. Benkunskas.

[[ge:lrytas:lrytas:42295851]]

Merui energingai ir net karingai pritaria TS-LKD lyderis L. Kasčiūnas, nepamiršiantis šios temos ir būsimoje Seimo rinkimų kampanijoje (spėju, kad būsimi rinkimai dreifuos į „nacionalinę tapatybę“, rasis ir „dešinė be sienų“).

Šiuo metu Seime tokiais projektais užsiima vienintelis Nacionalinio susivienijimo atstovas V. Sinica.

Ką daryti, kad neatsirastų, kaip kitur Europoje, migrantų getai, kad atvykėliai išmoktų ne tik „laba diena“ ar „ačiū“, kad integruotųsi į mūsų kultūrą, o atvykusieji iš Rusijos ar Baltarusijos neprisišlietų prie „penktosios kolonos“?

Ir ar tai, kas planuojama daryti, jau nėra pavėluota?

Kol kas aiškūs tik du dalykai: pagaliau ruošiamasi parengti migracijos politiką (ES esama migracijos ministerijų) ir planą žmonių tranzitiniams srautams reguliuoti. Kol kas vienintelė konkreti tokio reguliavimo priemonė – tvora su Baltarusija.

Taip pat aišku, kad šiuolaikinėje tautų kraustymosi epochoje migracijos problemos faktiškai neįmanoma išspręsti, galima tik pabandyti, kad ji neaštrėtų. Mažoms valstybėms ji yra katastrofa.

[[ge:lrytas:lrytas:42243478]][[ge:lrytas:lrytas:42090876]][[ge:lrytas:lrytas:42170389]]

Yra nuomonių, kad problema didėja aritmetine progresija, – esą jei dabar turime per 200 tūkst. užsieniečių, netrukus jų bus dvigubai daugiau.

Reguliavimo priemonės atsilieka kelis kartus nuo pasaulio istorijoje dar nematytų visuomenių dinaminių procesų. Juolab jei tautos gelbėjimo planai – proginiai, susiję su rinkimais.

Tiesa, vienu politiko pažadu patikėjau. Seimo pirmininkas J. Olekas viename iš partijos gelbėjimo susirinkimų įsipareigojo remti po daugelio metų pagaliau gana intensyviai pradėtus statyti Tautos namus (Nacionalinę koncertų salę), simbolį, kad buvome, esame ir neturime išnykti.

Šiaip jau socialdemokratai naujoje nepriklausomybės atkarpoje nacionalinei tematikai, tradicinei kultūrai skiria kur kas daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, liberalaus konservatizmo (TS-LKD) išpažinėjai. Tik jautrus požiūris į tautos problemas kažin ar padės kairiesiems artimiausiuose ir tolesniuose rinkiminiuose reikaluose.

Iki šiol socialdemokratai su koalicijos partneriais – bene labiausiai ne tik Seimo opozicijos kritikuojama politinė grupė per visą atkurtos Nepriklausomybės laiką.

Kimbama prie visko – dėl problemų, kurių šaknys slypi ir buvusiose valdžiose, dėl sprendimų, kurių pasekmės bus matyti gal tik po kelerių metų, dėl komunikacijos, kalbėjimo ir net elgesio bažnyčioje.

O ką jau kalbėti apie besitęsiantį socialdemokratų aljansą su „Nemuno aušra“.

R. Žemaitaitis kada nors tolimoje ateityje rašomoje Lietuvos politikos istorijoje tikrai išliks. Iki naujų Seimo rinkimų dar toloka. Dabartinei koalicijai, jei ji išliks, tas metas nebus lengvesnis.

Socialdemokratai vadovu dar kartą patvirtino M. Sinkevičių. Protingas politikas. Tačiau jis nuolat turės aiškintis dėl kokios nors partiečio ar koalicijos bendradarbio komunikacijos. Beje, greit jau pusė koalicijos kadencijos, o dar nebuvo nė vienos apkaltos.

Migracijos problemų nebus kada spręsti. Tiesa, į koalicijos pribaigimo procesą gali įsiterpti tradicinės naujovės.

Ne tiek jau daug laiko likus iki naujo Seimo atgis jau girdėti ir nauji pretendentai į vis nesumažėjantį skaičiumi parlamentą, renkant protesto prieš sistemą balsus. Bus naršoma parašų ne dėl vieno norimo referendumo, tarkime, dėl supratimo, kas yra šeima. Byrant (?) NATO atsiras euroskeptikų partija.

Dar po metų pradės ryškėti ir pretendentai į prezidento postą. Į vietą, kurioje tradicinės tęstinės politikos – NATO, ES, iki Moskovijos sumažintos Rusijos, Ukrainos rėmimo ir panašiai – jau nebepakaks.

Per pastaruosius kelerius metus sparčiai byrančių tradicinių tarptautinių santykių pasauliui gali iškilti sudėtingi pasirinkimai. Ir ne tik tarp Europos ir JAV, bet ir Europos viduje. Tiek ūkinėje veikloje, tiek gynyboje. Kai aižės seni aljansai ir kursis nauji. O dar – seni-nauji karai.

Iš begalinio D. Trumpo retorikos srauto įstrigo frazė „mini karas“.

[[ge:lrytas:lrytas:42344846]]

Tai karas, vos ne darbine valstybės gyvenimo tvarka kuriuo nors tikslu sukeliamas ir, paklojus mūšio lauke karius, už tai pinigais ir gyvybėmis sumokančius civilius gyventojus, pabaigiamas kokiomis nors paliaubomis, laikinomis arba amžinomis, taika ir kitokiais popieriniais įsipareigojimais. Iki kito karo.

Mini karais nusėta šešių tūkstančių metų civilizacijos istorija. Europoje irgi buvo gausybė konfliktų, virtusių ginkluotais susidūrimais, kai kurie jų užkūrė pasaulio gaisrą.

D. Trumpas kalba apie tuos mini karus, kurie nepavirto panašiais į tuos, kurie Europoje vyko XVII–XVIII amžiais. Tik dabar juose dalyvauja ne kunigaikštystės ar kitokie dariniai, o įvairaus dydžio valstybės, tarp jų – ir Lietuva. Gal taip savaime pasibaigs ir migracija, ir dėl jos kylančios problemos.

Mečys Laurinkus. Mažoms valstybėms ši problema yra katastrofa