Vėl prisimenu 1988 m. birželio 3-iąją, kuri pakeitė Lietuvos gyvenimą. Tą dieną buvo įkurtas Sąjūdis.

Tos istorinės birželio 3-iosios pavakarę pravėriau sunkias Mokslų akademijos duris. Salė buvo apypilnė, tik pirma eilė laisva – atsisėdau ten, visai arti tribūnos.

Tuomet Sovietų Sąjungoje bruzdėjo M.Gorbačiovo paskelbta perestroika, bet Lietuvos valdžia permainų idėjas atkakliai ignoravo.

Reikėjo sąjūdžio, kuris sudrebintų užpelkėjusią tvarką. Apie tai pirmasis 1988 m. gegužę drąsiai pasakė jaunas filosofas A.Juozaitis, Dailininkų sąjungoje perskaitęs pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“.

[[ge:lrytas:lrytas:42513853]]

Birželio 3-iąją Mokslų akademijoje susirinko pusė tūkstančio menininkų, inžinierių, žurnalistų, studentų, mačiau daug garsių akademikų, rašytojų, istorikų. Ir Just.Marcinkevičius atėjo, o tuo metu jis buvo neprilygstamas autoritetas.

Ant pakylos susėdę akademikai nebuvo nusiteikę radikalioms permainoms – pakalbėję apie kosmetines ūkio ir Konstitucijos korekcijas planavo išsiskirstyti, o jaunimas atėjo steigti nacionalinio fronto, toks jau buvo atsiradęs Estijoje. A.Juozaitis ir jo bendraminčiai S.Lapienis, A.Medalinskas, A.Skučas, Z.Vaišvila buvo susitarę kurti naują politinį sąjūdį. Porą valandų kunkuliavo emocingos, tačiau bevaisės diskusijos ir nežinia, kiek tos slėpynės būtų užtrukusios, bet staiga ryžtingai pakilęs architektas A.Skučas be jokių užuolankų kreipėsi į publiką: „Ko mes čia susirinkome?“

[[ge:lrytas:lrytas:24224992]][[ge:lrytas:lrytas:22463002]][[ge:lrytas:lrytas:40334889]]

„Steigti liaudies fronto!“ – pasigirdo kažkieno balsas.

Salė pritariamai suūžė, o tada į priekį išėjo A.Juozaitis. Jis kalbėjo apie drąsą. Kiti oratoriai irgi bandė žmones išjudinti ryžtingam veiksmui, bet jiems trūko jėgos.

Arvydas buvo revoliucijos tribūnas – aukštas, stiprus ir ryžtingas: „Prieš ką turime kovoti? Žinoma, prieš baimę! Trejus metus bandėme ją įveikti ir tik šiandien ji ima trauktis!“

Tuomet į sceną iššokęs Z.Vaišvila perėmė iš akademikų pirmininkavimą ir pradėjo formuoti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Susirinkę žmonės siūlė garsius menininkus, mokslininkus, žurnalistus. Ypač šiltai buvo sutikta Just.Marcinkevičiaus kandidatūra. Kalbėjau tomis dienomis su juo. Poetas pasakojo apie N.Chruščiovo laikų atlydį, po kurio vėl užėjo speigas, privertęs nutilti, prisitaikyti, kolaboruoti.

„Jeigu dabar teks nusivilti, daugiau šiame gyvenime niekuo netikėsiu“, – sakė poetas.

Žinia apie Sąjūdį žaibu apskriejo Lietuvą. Buvo daug nerimo, niekas nežinojo, kaip reaguos KGB ir CK: ar nepradės vėl kapoti galvų? Ar nesibaigs viskas guminėmis lazdomis ir antrankiais?

Apie įsteigtą iniciatyvinę grupę nepranešė nė vienas oficialus informacijos kanalas. Pirmoji tylą nutraukė „Komjaunimo tiesa“ – populiariausias šalies laikraštis. Pagrindines pranešimo frazes šlifavome trise: vyriausiasis redaktorius G.Vainauskas, iniciatyvinės grupės narys filosofas R.Ozolas ir aš. Kūrėme įmantrias frazes, nes reikėjo ne tik įvykį aprašyti, bet ir nuslėpti galutinį jo tikslą. Tas tikslas buvo laisvė.

Rugsėjį buvau išrinktas į Sąjūdžio Vilniaus tarybą. Į susirinkimus Rašytojų sąjungoje eidavau kaip į šventę, nes čia atvirai pasikalbėdavau su monsinjoru K.Vasiliausku, politiniu kaliniu P.Pečeliūnu, literatūros profesoriumi A.Zalatoriumi. Kunigas V.Aliulis sakė, kad Sąjūdyje nereikia klausinėti, kas kokiai partijai priklauso, – visi čia vienminčiai.

1990 m. į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) balotiravausi Telšių kaimiškojoje rinkimų apygardoje.

Gerai pamenu susitikimą su rinkėjais Varniuose. Žmonės norėjo Nepriklausomybės, tačiau sakė: gerai viską apsvarstykite, nesikarščiuokite! Visi žinojo, kad Telšiuose stovi didelis sovietinių tankų pulkas, po pusvalandžio gali būti čia, Varniuose.

Pasibaigus susitikimui mane į šoną pasivedė du devintą dešimtį pradėję vyrai. Iš jų veidų mačiau, kad inteligentai ir, ko gero, J.Stalino lagerius iškentę. Abu su smetoniškais paltais – juodais ir ilgais.

„Mes su reikalu, – atsargiai pasakė vienas, vis pasidairydamas į šonus. – Būkit geri, skelbkit Lietuvą kuo greičiau.“ „Norime dar pagyventi laisvame krašte“, – pridūrė kitas.

Pažadėjau. O Kovo 11-ąją kartu su kitais deputatais ištesėjau pažadą.

Buvau parlamento komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti narys. Turėjome susipažinti su archyvais ir išsiaiškinti, ar kartais Vyriausybėje ir parlamente nėra įsitaisiusių svetimų šalių agentų.

Kaip tikri šeimininkai tada užėjome į KGB viršininko S.Caplino kabinetą – visi jau buvo išsilakstę.

Tardymo skyriaus kabinetuose prikaupta visokio turto: radijo detalių, blizgių lydekoms gaudyti, senų batų. Vienur – krūvelė pelenų, o kitur kabo Krašto apsaugos departamento vadovo A.Butkevičiaus portretas – ant kaktos nupieštas taikinys.

Atvažiavau perimti dokumentų į Klaipėdą. Priėję žmonės pasakojo, kad kelias dienas iš KGB kamino kilo tiršti dūmai. Prie vartų pasitiko pliktelėjęs KGB majoras, į vidų eiti neleido. Skandalo nekėliau, nes čia jau dirbo Krašto apsaugos departamento pareigūnai. Su jais aptariu reikalus, o saugumietis majoras žodžius košia pro piktai sučiauptas lūpas.

Mažeikių padalinyje radau popieriaus smulkinimo aparatą ir penkių kilogramų kūjį, kuriuo daužė atimtus radijo imtuvus. Paėmiau 1982 metų neetatinių bendradarbių, vadinamų „doverennyje lica“, sąrašą.

Gegužės švenčių proga jie gavo premijas po keliolika rublių.

Visuose skyriuose vertingi dokumentai sunaikinti arba išvežti. Bandėme apklausti buvusius KGB karininkus, bet jie tylėjo. Apklausėme vieną. Jis, „organuose“ išdirbęs tris dešimtmečius, žino, kaip šnekėti. Išsisukinėjo, kol V.Žiemelis neiškentęs pašoko: „Jūs jau dvi valandas mus mulkinate!“

Aplankėme ir garsiąją Lubianką, KGB būstinę Maskvoje. KGB jau vadinosi Rusijos Federacijos saugumo ministerija, o jai vadovavo ką tik paskirtas V.Baranikovas. Sako, kad Rusija dabar demokratinė, gal pasidalins informacija?

Kieme F.Dzeržinskio statulos jau nebėra – pučo dienomis nuvertė, tačiau viduje viskas po senovei – stovi geležiniai biustai ir kabo neužmirštami portretai. Išvydęs tokį vaizdą supratau, kad niekas čia nepasikeitė, gal tik fasadas, vadinasi, grįšime be nieko.

Taip ir atsitiko – maskvietis ministras, paklaustas apie agentų bylas, atsakė be užuolankų: „Apie agentų bylas nesu pasirengęs atsakyti.“

Nepriklausomybės atkūrimą paskelbusi Aukščiausioji Taryba galėjo dar pusantrų metų dirbti, tačiau išsiskirstė pirma laiko. Jau pirmosios darbo dienos rodė, kad santarvės nebus. Vos tik išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V.Landsbergis pasiūlė A.Brazauskui tapti jo pavaduotoju.

Sėdėjau tada aukštai – balsų skaičiavimo komisijos vietoje – tiesiai priešais A.Brazauską ir gerai girdėjau, kaip jam pro sučiauptas lūpas prasiveržė: „Nesulauksi!“

Tapo aišku, kad tarp mūsų lyderių prasižiojo praraja.

Kitą dieną po Nepriklausomybės paskelbimo nuo pat ankstyvo ryto man skambino įpykę žmonės: „Kur dėjote mūsų Brazauską?!“ Jie norėjo, kad pirmininku būtų išrinktas A.Brazauskas. Kaltino mane, kad jo neapgyniau. Bandžiau aiškinti demokratijos dėsnius: dabar rinkimus laimėjo Sąjūdis, todėl pirmininku taps V.Landsbergis, A.Brazauskas bus opozicijoje, o vėliau pažiūrėsime, raminau.

Niekas nieko nenorėjo girdėti – vežė į parlamentą maišus parašų. Po kurio laiko atsirado rimtesnių problemų, aistros aprimo, bet nuoskaudos liko.

Kitą dieną po Nepriklausomybės Atkūrimo Akto buvo pasiūlyta priimti Santarvės pareiškimą. Tekstą surašė kažkuris rašytojas, atrodo, S.Šaltenis: „Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią.“

Vėl kilo erzelynė: tekstas geras, bet ir ne laiku, ir ne vietoje. Visi tądien jautėmės laisvės kariai, o čia tave vadina girtuokliu, šnipu, pasileidėliu, skundiku, melagiu, intrigantu! Vėl skambino įsižeidę rinkėjai: „Kas su jums atsitiko? Gal jau nebeturite ką veikti?“

Vieną vakarą tokius mus, susipykusius ir išsidraskiusius, premjeras G.Vagnorius pakvietė į vakarėlį su puošniomis vaišėmis ir šokiais. Graži buvo puota, įspūdinga buvo G.Vagnoriaus ir ponios G.Landsbergienės polka, atrodė, kad iš parketo vienos skiedros liks. V.Landsbergis irgi smagiai trepsėjo, bet nei šokis, nei viskis mūsų nesuvienijo – stovėjome susispietę į frakcijas kiekvienas savo kampe.

V.Landsbergio šalininkai užsisklendė viename kampe, A.Brazausko – kitame, visi buvo įtūžę, įniršę, susikivirčiję. Užuot pasukę santarvės keliu, surėmė ietis lyg du nesutaikomi viduramžių ordinai.

Algirdas Kumža. Šūkiai atspindėjo ne viską