Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesorius, daktaras Andrius Vaikšnys gražiais žodžiais atsiliepė apie anapilin iškeliavusį istoriką ir pareiškė užuojautą.
Rimantas kūrė Universiteto Adomo Mickevičiaus muziejų kaip nuolatinę Poeto paiešką. Rimantas kaupė medžiagą, rengė leidinius, viešąsias paskaitas, sukurdavo su partneriais vasarų sezonams programų ciklą tame mūsų kiemelyje.
Turistams jis spalvingai ir emocionaliai išplėtodavo pasakojimus tikromis bei įsivaizduojamomis detalėmis, sudarydamas įspūdį lyg pats būtų anais laikais tame Poeto bute lankęsis. Kartais taip ir sakydavau: „Atrodo, patikėsiu, jog ir Gražina čia gyveno“. Kai sumanė Gražinos menę. Daug metų dalinomės bendrais namais: viename posesijos pirmo aukšto sparne – muziejus, kitame, ir dar aukščiau – Universiteto žurnalistai.
Susiję straipsniai
Dar prieš keliolika metų kartu rūpinomės namo stogu, trinkelių kiemu, fasado remontais, ir tarpais prie arbatos Rimantas pasakodavo muziejaus buities nuotykius. Kadaise tame name pirmą muziejų buvo įsteigęs jo savininkas – leidėjas ir redaktorius Obstas, bet iš tos gražios iniciatyvos nieko nebeliko; nors bent pastatą galima vadinti ir vadiname Obsto namais.
O štai Rimantas paliko ryškų pėdsaką: Adomo muziejus yra kaip jo paliekamas kūrinys; ir veiks toliau toks, koks buvo sumanytas – atminties, susitikimų ir renginių vieta. Su graudžia gaida užjaučiu Muziejaus darbuotojas, Rimanto artimuosius. Tikiu, kad Rimanto gyvenimo istorija išliks Muziejuje.