Eurolygos batalijos jau senokai tapo istorija, bet vis tiek noriu prisiminti tas nepakartojamas kovas.

Man žiauriai pasisekė – po ilgos, kelerių metų, pertraukos buvau gavęs bilietus į „Žalgirio“ areną stebėti Eurolygos ketvirtfinalio dvikovų tarp Kauno „Žalgirio“ ir Stambulo „Fenerbahce“ krepšinio komandų. Tai, ką patyriau per dvejas rungtynes, prilygo tobulai dramai ar graikų tragedijai.

Kas taip sužavėjo? Gal nuskambės keistai, bet mane užbūrė ne tiek krepšininkų žaidimas, kiek sirgalių vaidmuo viso krepšinio spektaklio metu.

Jau gerokai prieš varžybas žiūrovai pradėjo šildyti areną skanduodami kovos šūkius, mušdami būgnus ir mojuodami „Žalgirio“ šalikais, kol pagaliau prieš pat rungtynes visi atsistojo ir susikabinę už pečių ėmė ritmingai šokinėti skanduodami „Žalia-balta, žalia-balta, hei, hei... Žalia-balta, žalia-balta, hei, hei...“

[[ge:lrytas:lrytas:42770166]]

Šio veiksmo esmė yra ta, kad visa arena sutartinai palaiko savo mėgstamą komandą, ir dėl to sirgaliai, nors ir nepažįstami, gali (ir turi) vienas kitą apkabinti. Kur dingo lietuviškas drovumas? Pasirodo, galime apkabinti ne tik artimą, bet ir kitą lietuvį, nes kovos akivaizdoje visi suartėja.

Ši sirgalių kultūra rodo, kad sportas nėra vien fizinis varžymasis, tai socialinis reiškinys, kuriame žiūrovai tampa aktyviais dalyviais, kuriančiais prasmę, tradicijas ir bendrystę. Kauno „Žalgirio“ sirgalių elgesys gali būti analizuojamas kaip kompleksinė kultūrinė sistema, kurioje susipina ritualai, emocijos ir socialiniai ryšiai.

[[ge:lrytas:lrytas:42342445]][[ge:lrytas:lrytas:42764375]][[ge:lrytas:lrytas:42765602]][[ge:lrytas:lrytas:42785009]]

Bet svarbiausia, kas nutinka, – tautos vienybės galios manifestacija. Neretai skanduotė „Žalgiris, Žalgiris“ pereina į „Lietuva, Lietuva!“. Sirgaliams, nepaisant to, kad komanda marga, joje žaidžia ir būrelis legionierių, „Žalgiris“ ir Lietuva – tapatu. Vadinasi, ne komandos sudėtis svarbiausia, o turinys, tai, ką sukuria sportas: vienybę, bendruomenę, valią ir galią kovoti.

Šiandien tereikia išgirsti, kaip sutartinai sirgaliai gieda Lietuvos himną, – be lydinčios muzikos, gyvai ir aistringai. Tai veikia kaip įrodymas, kad galime būti vieningi, kad, neduokdie, ištikus nelaimei vieningai ginsime savo namus.

Čia noriu pateikti kitą įžvalgą. Pastebėjau, kad ši vienybės būsena lietuviams labai tinka ir patinka. Ir nors „Žalgiris“ toli gražu ne visas rungtynes laimi, krepšinio šventės fenomenas pasiekė neįtikėtiną 41 iš eilės visų išparduotų bilietų į Eurolygos namų rungtynes seriją. Tai, ko gero, net ne šventė, o krepšinio įkvėptos tautos vienybės mišios.

Džiugu, kad ir Vilniaus komanda „Rytas“ šiais metais pasiekė seniai regėtas krepšinio aukštumas – iškovojo FIBA čempionų taurę, nors po to LKL ketvirtfinalyje ir skaudžiai pralaimėjo Utenos „Juventus“.

„Ryto“ gerbėjai entuziastingai pasitiko FIBA čempionų taurės laimėtojus oro uoste, Vilniaus gatvėse, prie Baltojo tilto.

Smagu, kaip išaugo „Ryto“ sirgalių gretos, kiek daug jose jaunimo. Žinoma, emociniai kalniukai nuo komandos triumfo ir išaukštinimo iki krizės ir baisaus nusivylimo negali netrikdyti sirgalių, tačiau dramatiški įvykiai grūdina ne tik komandą, bet ir žiūrovus, mokydami, kad reikia sugebėti ne tik kartu švęsti pergales, bet ir oriai ištverti karčius pralaimėjimus.

Kita vertus, „Juventus“ pergalės įrodo, kad Lietuvos krepšinio lygis už didžiųjų klubų („Žalgirio“ ir „Ryto“) ribų sparčiai auga.

LKL nebėra lyga, kurioje lyderiai prieš kitų miestų komandas gali laimėti žaisdami puse jėgos. Ir tai labai gera žinia. Tai formuoja ir stiprina kitų Lietuvos miestų komandų sirgalių bendruomenes, o daugelis LKL rungtynių jau tapo neprognozuojamai įdomios.

Per sportą, krepšinį žmonės stiprina savo socialinius ryšius, mokosi būti ir kovoti kartu. Taigi sportas, ypač krepšinis, tampa savotiškais visuomenės socialiniais klijais. Todėl sociologiniu požiūriu galima sakyti, kad krepšinis Lietuvoje atlieka socialinės integracijos funkciją. Šiais politinės poliarizacijos ir priešpriešos laikais krepšinis padeda kurti bendrumo jausmą, stiprina kolektyvinę tapatybę ir suteikia visuomenei simbolinę erdvę, kurioje žmonės gali jaustis vienos bendruomenės dalimi.

Šia proga verta prisiminti, kad krepšinį į Lietuvą atvežė garsi lengvaatletė ir sporto entuziastė Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė. Ji 1919–1920 m. iš vokiečių kalbos išvertė krepšinio taisykles ir supažindino su jomis Lietuvos sportininkus.

Dėl krepšinio taisyklių plėtros ir standartizavimo vėliau itin daug nuveikė Steponas Darius. Legendinis lakūnas ir sporto pradininkas paruošė ir 1926 m. išleido knygą „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“.

Pradžioje krepšinis Lietuvoje buvo laikomas labiau moterų žaidimu, linksmai buvo vadinamas „Bobų zabova“. Pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas 1922 m. rudenį buvo būtent moterų.

[[ge:lrytas:lrytas:42787680]]

Lietuvos vyrų krepšinio pirmenybės prasidėjo tik 1924 m. Pirmuosius dešimtmečius žaidimas buvo lėtas, aikštėse trūko technikos, o tarptautinės varžybos dažniausiai baigdavosi triuškinamais pralaimėjimais kaimynams latviams.

Pirmasis Europos vyrų krepšinio čempionatas įvyko 1935 metų gegužės 2–4 d. Ženevoje. Europos čempione tapo Latvijos rinktinė, finale rezultatu 24:18 nugalėjusi Ispanijos komandą.

Į antrąsias Europos pirmenybes Latvijoje Lietuvos rinktinė vyko kaip visiška autsaiderė. Tačiau komandą slapta pastiprino iš JAV pakviesti talentingi lietuvių kilmės krepšininkai (Pranas Talzūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Konstantinas Savickas ir kt.). Jie išmokė vietos žaidėjus visiškai naujo krepšinio supratimo – taktikos ir modernios technikos (kamuolio varymo, šuolio, strategijos). 1937 m. gegužės 7 d. dramatiškame finale Lietuva vos vieno taško skirtumu 24:23 palaužė Italiją ir tapo Europos čempione. Ši sensacinga pergalė Lietuvoje sukėlė neregėtą krepšinio bumą, o šaliai automatiškai atiteko teisė organizuoti kitą čempionatą.

Bet bėda – Lietuva neturėjo jokios tarptautiniams standartams tinkamos uždaros salės. Ir tada lietuviai nusprendė skubiai pastatyti Kauno sporto halę. Inžinierius Anatolijus Rozenbliumas vos per 1,5 mėnesio parengė unikalų projektą, o architektūrinę dalį sutvarkė Stasys Kudokas. Statybos prasidėjo 1938 m. gruodžio 5 d. Pamatai buvo liejami spaudžiant žiemos šalčiams, o visi darbai baigti 1939 m. gegužės 15 d. – arena iškilo per nepilnus 6 mėnesius.

Trečiosios Europos pirmenybės prasidėjo 1939 m. gegužės 21 d. ką tik pašventintoje ir atidarytoje Kauno sporto halėje – pirmojoje specialiai krepšiniui pastatytoje arenoje Europoje. Lietuvos rinktinė, prie kurios prisijungė JAV žvaigždė Pranas Lubinas, nugalėjo visus varžovus, įskaitant principinius kaimynus latvius (37:36) bei estus, ir antrą kartą tapo Europos čempione. Taigi 1937 ir 1939 m. Europos čempionatai pavertė Lietuvą krepšinio galybe.

Čia pat prasidėjęs politinis ir karinis chaosas sugriovė visus tarptautinio sporto planus: 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1941 m. Europos krepšinio čempionatas (jis vėl turėjo vykti Lietuvoje) neįvyko, nes vyko Antrasis pasaulinis karas.

Lietuva prarado oficialią narystę Tarptautinėje krepšinio federacijoje (FIBA), o dukart Europos čempionų titulą iškovojusi nacionalinė rinktinė buvo oficialiai išformuota.

[[ge:lrytas:lrytas:42787675]]

Bet krepšinis, kaip tautos galios simbolis, niekur nedingo. Kai tankai ir ideologija bandė niveliuoti tautas į vienalytę „sovietinę liaudį“, krepšinio aikštėse lietuviai išlaikė savo veidą. Netgi tremtyje ir Sibiro lageriuose lietuviai sugebėdavo iš pagalių susimeistrauti krepšinio lentas, nes šis žaidimas jiems reiškė ryšį su tėvyne ir žmogiškojo orumo išsaugojimą.

Lietuvos krepšininkų fenomenas Sovietų Sąjungoje buvo kur kas daugiau nei sportas – tai buvo tyli, bet galinga tautinės tapatybės rezistencija, pasididžiavimo šaltinis ir dvasinė laisvės vieta okupuotoje šalyje.

Krepšinis lietuviams tapo ta erdve, kurioje buvo galima teisėtai ir viešai įveikti sistemą jos pačios aikštėje.

Atgimimo išvakarėse būtent Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, kovodami su Maskvos kariškių komanda CSKA, pirmieji žengė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės keliu. CSKA reprezentavo visą sovietinę armiją, centralizuotą valdžią ir imperijos galybę.

Rungtynės tarp šių komandų buvo simbolinės Lietuvos kovos prieš Maskvą. Kai Kauno sporto halėje Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša su bendražygiais palauždavo CSKA, visa Lietuva išgyvendavo dvasinį pakilimą.

Ir pagaliau kai 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse jau laisvos Lietuvos rinktinė mažajame finale dėl bronzos nugalėjo NVS (buvusios SSRS) komandą, istorinis teisingumas buvo įvykdytas.

Įsimintinas pergales kartu su žaidėjais kalė legendinis treneris Vladas Garastas, kuris šią savaitę baigė savo žemiškąją kelionę.

Algirdas Kaušpėdas. „Žalgirio“ sirgalių elgesys gali būti analizuojamas (6)