Pastebi iškreiptą žurnalistikos studijų vaizdą: įsivaizduoja kaip žvaigždžių mokyklą

Apie pokyčius žurnalistikoje ir jaunimo lūkesčius, tinklalaidėje „Žmonės, kurie šviečia“, įžvalgomis dalijosi Vilniaus universiteto žurnalistikos dėstytoja, LRT radijo laidų vedėja, doc. Rūta Kupetytė ir naujienų agentūros ELTA aktualijų žurnalistė Martyna Pikelytė.

Tinklalaidėse „Žmonės, kurie šviečia“ kalbinami įvairių sričių specialistai, visuomenės atstovai ir ekspertai, kurie aptaria kiekvienam iš mūsų aktualias temas – nuo informacijos vartojimo įpročių iki žiniasklaidos ateities.

Žurnalistikos studijų pradžią prisiminusi doc. R. Kupetytė neslepia, kad stodama 2008-aisiais metais jau girdėjo panašių dalykų apie kylančias problemas.

„Vieni pažįstami sakė, kad tai šuns darbas“, – pasidalijo ji.

Ji netiki, kad visuomenės požiūris į žurnalistiką yra kardinaliai pasikeitęs, tačiau viliasi, kad dėl kylančių iššūkių į profesiją pradedama žiūrėti pagarbiau ir suvokiama, koks tai sudėtingas darbas. Doc. R. Kupetytė pasidalijo kartu su Vytauto Didžiojo universitetu atliekamo tyrimo rezultatais, kaip žmonės reaguoja į žiniasklaidoje keliamus klausimus, pavyzdžiui, Stambulo konvenciją, paramą Ukrainai.

„Įdomus dalykas, kad tie, kurie vartoja alternatyvią žiniasklaidą, jie vartoja ir pagrindinę žiniasklaidą“, – pasidalijo ji.

Todėl ji akcentuoja, kad turėtume kelti pasitikėjimo žiniasklaida klausimą. Nors pasitikėjimas žiniasklaida kritęs visame pasaulyje, žmonės nebeatskiria, kas yra tikroji žurnalistika. Todėl doc. R. Kupetytė nesutinka, kad kiekvienas gali būti žurnalistu, o pagrindinę priežastį įvardija – stuburo turėjimą. Tai apima ne tik supratimą, kas yra objektyvumas, šališkumas ar neutralumas, bet ir teisės aktų, etikos kodeksų išmanymas.

„Čia yra tiek daug visokių niuansų, kad tavo atsakomybė dažnai yra kaip chirurgo“, – pridūrė ji.

Neseniai prie žurnalistų bendruomenės prisijungusi M. Pikelytė pasidalijo, kad politikos sritis asmeniškai buvo įdomi, todėl pradėjo giliau domėtis.

„Į žiniasklaidą žiūrėjau kaip į misiją“, – teigė ji.

Paskutiniu metu vis daugiau kalbant apie žiniasklaidą, M. Pikelytė mato dvi puses. Viena jų – profesija yra matoma, girdima, iš kitos – moksleiviai, svarstantys studijuoti žurnalistiką, nori tapti žvaigždėmis.

Su žurnalistikos studentais dirbanti doc. R. Kupetytė neslėpė, kad norinčių studijuoti Vilniaus universitete netrūksta. Tačiau kyla klausimas, kaip jie suvokia, koks bus žurnalisto darbas. Dalis užtikrintai ateina ir žino, į kurią kryptį linksta, o kiti žurnalistiką įsivaizduoja kaip meną, žvaigždžių mokyklą.

„Gera iliustracija prieš kelis metus įstojusio studento pavyzdys, kuris žinomas nuomonės formuotojas. Atėjo į kelias paskaitas ir metė studijas, vėliau interviu teigė, kad studijose moko apie objektyvumą“, – pasidalijo ji.

Ji pastebi ir žiniasklaidos sistemos problemą, kad jauni žmonės gerokai mažiau skaito naujienas ir dažnai būna pasimetę, kas yra ta žurnalistika.

„Mokamas žiniasklaidos turinys daro meškos paslaugą jauniems žmonės, kurie ir taip nenori vartoti naujienų“, – pridūrė doc. R. Kupetytė.

M. Pikelytė atkreipė dėmesį, kad visuomenė linkusi greičiau vartoti naujienas ir vis rečiau leidžia sau prisėsti ir perskaityti ilgą straipsnį.

„Kai ruoši analitinį, su daug pašnekovų straipsnį, supranti riziką, kad jis nebūtinai bus perskaitytas didelės auditorijos“, – pridūrė ji.

Mažėjantį naujienų vartojimą doc. R. Kupetytė grindė visuomenės pavargimu. Iš to kyla sąmoningas noras vengti naujienų.

„Keičiasi pasaulis ir jame visko per daug“, – teigė ji.

Dar viena žiniasklaidos sistemos problema įvardijo ir žmonių norą specializuotis vienoje srityje, tačiau doc. R. Kupetytė atkreipia dėmesį, kad esame maža rinka, kurioje neturime tiek daug skirtingų specializacijų. Viena ypač geidžiamų sričių – sportas. Šios srities žurnalistais nori būti tiek vaikinai, tiek merginos.

„Mano supratimu, mums nereikia tiek sporto žurnalistų, bet juos visus surenka“, – teigė pašnekovė.

Žurnalisto nuomonės išreiškimą M. Pikelytė laiko rizikingu žingsniu. Jos teigimu, žurnalistas retai gali leisti išsakyti savo nuomonę ar gadinti santykį su potencialiu pašnekovu.

„Kaip pilietė savo pažiūras išreiškiu eidama balsuoti“, – pridūrė ji.

Tuo tarpu doc. R. Kupetytė pastebi, kad 100 proc. objektyvumo nepasieksi, tačiau yra labai aiškios taisyklės, kaip tą daryti ir siekti.

Užsiminusi apie žurnalistų vaidmenis ji pridūrė, kad bandoma studentams suformuoti stuburą, tačiau vėliau patys pasirenka, kas atrodo tinkamiausia. Ji pastebi, kad objektyvumo sąvoka taip pat išsikreipusi ir žmonėms dažnai atrodo, kad objektyvumas yra tai, kas patvirtina mano nuomonę.

„Esame transformaciniame laikotarpyje, kur pergalvojame ir apie sąvoką, ir apie tai, ar žurnalistika turi veikti kaip konfliktas“, – mano doc. R. Kupetytė.

Vienas iš siūlymų tokiam laikotarpyje nebekonstruoti žurnalistikos kaip konflikto, o bandyti ieškoti sprendimų tarpusavyje bei išgirsti vieni kitus.

„Žurnalistas turi užtikrinti, kad visos pusės jaustųsi saugiai, išklausytos ir norėtų tame dalyvauti“, – neslėpė ji.

Pažvelgusi į žurnalistiką po 10 metų doc. R. Kupetytė mano, kad turėsime daug naujų formų ir skirtingų specializacijų.

„Žmonės ateina su naujomis idėjomis ir jie sukurs naujų formų, kurių mums dabar nereikia ieškoti“, – viliasi ji.