Vis mažiau linkę skaityti žmonės kelia iššūkių žiniasklaidai: kodėl keičiasi įpročiai

Apie pokyčius žiniasklaidoje, tinklalaidėje „Žmonės, kurie šviečia“, įžvalgomis dalijosi naujienų portalo LRT vyr. redaktorius Mindaugas Jackevičius ir „Delfi“ apžvalgininkas Benas Brunalas.

Tinklalaidėse „Žmonės, kurie šviečia“ kalbinami įvairių sričių specialistai, visuomenės atstovai ir ekspertai, kurie aptaria kiekvienam iš mūsų aktualias temas – nuo informacijos vartojimo įpročių iki žiniasklaidos ateities.

Prieš 18 metų žurnalistikos studijas Vilniaus universitete baigęs M. Jackevičius prisiminė, kad tuomet buvo dėstomas dalykas netradicinė žiniasklaida, kuri šiai dienai tapo tradicine. Todėl jis atkreipia dėmesį, kad žiniasklaidą formuoja visuomenė.

„Mes, žurnalistai, kartais esame užmigę manydami, kad kai kurios temos svarbios ir paaiškėja, kad auditorijos jos visiškai nedomina“, – pridūrė jis.

Matant, ką žmonės kalba socialiniuose tinkluose, bandoma suderinti ir atliepti jų lūkestį, bet tuo pačiu nušviesti tai, kas svarbu. B. Brunalas pastebi, kad šiai dienai turime įvairių subjektų, veikiančių vienu metu – įvairūs „Youtube“ kanalai, tinklalaidžių laidos ir socialiniai tinklai.

„Gyvename lengvame chaose, kuriame tiek skaitytojai, tiek politikai, tiek žiniasklaida bando atrasti šviesą ir už kažko užsikabinti“, – mano jis.

M. Jackevičius pasidalijo, kad kiekvieną rytą LRT komanda turi susirinkimus ir spendžia, kaip darbuosis, tačiau pridūrė, kad temos dažniausiai ateina iš visuomenės ir to, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Nemaža dalis ateina iš įvykių Seime, Prezidentūroje ar Vyriausybėje. Dažnu atveju prie sienelės rikiuojasi politikų eilė ir klausimai apima ne vieną temą.

„Jeigu tavęs neatranda mikrofonas, tai galima daryti išvadas“ – neslėpė B. Brunalas.

M. Jackevičius pridūrė, kad ir ne visi Seimo nariai vienodo darbštumo žmonės ir ne visi gerai kalbantys. Dažnu atveju žurnalistai žino, kurie Seimo nariai nusimano tam tikrose temose, o kurie gali pateikti bendro pobūdžio informaciją.

„Agnei Širinskienei nėra temos, kurios negalėtų pakomentuoti“, – komplimentą pasakė jis.

Abu pašnekovai kalbina politikus ir kiekvieną dieną turi atsirinkti svarbiausią temą. Pasak M. Jackevičiaus, tai diktuoja įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje. Sunkumu įvardijo politikų ar ekspertų dažną pasikartojimą, tačiau tai neišvengiama, kai gyvename mažoje šalyje.

„Nereikia nusistatymų, kad negali kiekvieną dieną tik apie politiką kalbėti“, – mano jis.

Apie pasiruošimą pokalbiui su pašnekovais kalbėjęs B. Brunalas tikina, kad nėra vieno atsakymo, kuris priverčia pasirinkti konkrečią temą. Jam pačiam įdomiausi probleminiai klausimai, į kuriuos politikai vengia atsakyti.

„Politikoje visą laiką yra susipriešinimas tarp to, ką žmogus mąsto ir ką jis daro“, – darbo užkulisiais pasidalijo jis.

Kartais sunku atrasti balansą, kai nori pašnekovo perklausti klausimo, nes neatsakė, bet tuo pačiu nesinori, kad atrodytų, jog puoli. B. Brunalas atkreipė dėmesį, kad tarp žurnalisto ir „žurnaliūgos“ yra tik klausimo perspektyva. Juo gali tapti uždavęs nepatogu klausimą.

„Pašnekovą reikia pastatyti prieš argumentą, kuris nebūtinai patogus tam pašnekovui“, – teigė jis.

Interviu metu visada turi būti šiek tiek ginčo. Kitu atveju atrodo, kad gyvename aplinkoje, kurioje viskas gražu.

„Ginčas leidžia susidaryti objektyvesnį vaizdą“, – pridūrė B. Brunalas.

Tuo tarpu M. Jackevičius pastebi ryškėjančią tendenciją, kad politikai vengia nepatogių temų ir pasirenka neatvykti bei patalpinti žinutę socialiniuose tinkluose. Kaskart turi apgalvoti, ar publikuoti, ar tai tik politiko bandymas pakliūti į eterį.

„Akivaizdu, kad politikai stengiasi savo informaciją pateikti apeinant žurnalistą“, – papildė B. Brunalas.

Žiniasklaidoje taip pat vyrauja naujas žanras, kuomet politikas kalbina kitus, todėl M. Jackevičius atkreipė dėmesį į problemą Lietuvoje, kad neturime tinkamo apibrėžimo, kas yra žurnalistas. Visuomenininkų laidos gali šiek tiek painioti visuomenę, nes jie patys savęs nelaiko žurnalistais.

„Neturiu abejonių, kad profesionaliosios žurnalistikos poreikis dings, jis stiprės“, – mano B. Brunalas.

M. Jackevičius atkirto sakantiems, kad žurnalistai gali rašyti, ką nori. Jis aiškino, kad už to slypi nemažai etikos kodeksų, reguliuojančių institucijų ir vidinių taisyklių.

Kaip pavyzdį pateikė situaciją, kuomet visuomenininkai žmogų pateikia kaip vagį, o žiniasklaidos portalai laukia atitinkamų institucijų atsakymų įsitikinimui.

„Kartais atrodome lėtesni, bet atliekame daug nematomo darbo, nes turime viską pagrįsti“, – neslėpė jis.

Dar viena pastebima tendencija, kad žmonės linkę vis mažiau skaityti, o analizės skaičiai šokiravo M. Jackevičių, ypač, kai LRT rašo ilgus tekstus.

„Tai šokiruoja ir ragina permąstyti mūsų kasdienę veiklą“, – pridūrė jis.

Pasak jo, tai nereiškia, kad nereikia rašyti ilgų tekstų. Juos siūlo trumpinti ir struktūrizuoti, kad skaitytojui būtų aišku, kas ir apie ką. Neslėpė, kad ir pats pavargsta skaityti paklodę. Šiame informacijos triukšme ragina prisitaikyti prie besikeičiančių įpročių ir tapti patogesniais.

„Mums reikia paprastumo ir aiškumo“, – apibendrino jis.