„Rikiuot! Pirmas postas – kokie jūsų veiksmai?“ – nuskambėjo kuopos vado pavaduotojo Raimondo Šiukštulio komanda, ir 25 vidaus tarnybos pirmojo pulko vyrai pradeda rengtis naktiniam suimtųjų konvojavimui.

Taip prasidėjo „Lietuvos ryto“ reportažas 2004-aisiais, kai dienraščio žurnalistai gavo unikalią galimybę pažvelgti, kaip suimtieji Lietuvoje pervežami iš vienos įkalinimo vietos į kitą.

22 valanda. Traukinys su suimtaisiais į Kauną atvyks po vidurnakčio, tačiau pirmosios konvojavimo kuopos sargybiniams šis laikas prabėgs greitai: instruktažas, ginklų išdavimas, pratybos prie specialiųjų automobilių.

„Iš Nepilnamečių reikalų kolonijos paimsime tris nuteistuosius, Kauno policijos areštinės – taip pat tris, iš geležinkelio stoties – 42 konvojuojamuosius. Taisyklės – tos pačios: neįžeidinėti suimtųjų orumo, pagal statutą elgtis su ginklais ir specialiosiomis priemonėmis, aptiktais neteisėtai laikomais daiktais“, – tai vėl R.Šiukštulio nurodymai.

[[ge:lrytas:lrytas:38608981]]

Kol kuopa iki smulkmenų aptaria, kur stovės ir ką turės daryti kiekvienas sargybinis, kol primenamos kasdienės situacijos, kurias reikės spręsti, ir modeliuojamos galimos, pirmojo pulko štabo viršininkas pulkininkas leitenantas Jonas Zautra stebi pasirengimą: „Instruktažas nuteikia tarnybai, pasitikrinama, ar visi postai žino savo pareigas“.

Vidaus tarnybos pirmasis pulkas turi dvi konvojavimo kuopas. Antroji dirba Pravieniškėse: veža nuteistuosius į traukinį ir išvežioja juos į į pataisos namus.

Visuomenei nusikaltusius asmenis saugantys vyrai – profesionalai. Nuo 2003 metų pabaigos su suimtaisiais nebendrauja šauktiniai kariai.

Į tarnybą priimami vyrai iki 30 metų, turintys vidurinį išsilavinimą, ir iki 35 metų, jei yra baigę aukštąjį mokslą.

Konvojaus sargybiniai – universalai. Jie ne tik lydi suimtuosius iš sulaikymo vietų į pataisos namus, teismus, bet gali dalyvauti ieškant nusikaltėlių, juos persekioti, malšinti riaušes.

„Policija veikia ir jos žmonės rengiami kitu principu. Jie dirba su konkrečiu žmogumi, vienas prieš vieną, o mes – prieš masę. Policija palaiko tvarką, o mes ją atkuriame“, – taip skirtumus tarp policijos pareigūnų ir tarnaujančiųjų vidaus tarnybos pulkuose įvardija J.Zautra.

Sargyboje – ir vilkšunis

Tebevykstant sargybinių instruktažui, koridoriuje pasirodo dar vienas konvojaus kuopos narys – vilkšunis Zora.

Šuns nė per žingsnį nepaleidžia jo šeimininkas – savo veidą po kauke slepiantis kinologas.

Zorai pašaliniai žmonės neįdomūs. Atrodo, jis net nemato, kad fotografuojamas, glostomas žvilgsniais jo blizgantis kailis. Vilkšunis klauso tik kinologo.

Sargybiniai pasirengę, jų visų veidus dengia kaukės. Konvojaus kuopa dar kartą rikiuojasi – prie ginklų išdavimo punkto. Vyrai gauna automatinius šautuvus ar pistoletus.

Kol vyko instruktažas, atvyko ir Vilniuje dislokuoto antrojo pulko štabo viršininkas pulkininkas Antanas Ravdanavičius bei vyriausiasis specialistas pulkininkas leitenantas Pavelas Andrejevas.

Antrojo pulko konvojaus tarnybos vyrai lydi traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą vežamus suimtuosius ir mums dar teks pabendrauti.

Sargybiniai sugrįžta prie trijų specialiųjų automobilių ir kiekvienas atsistoja į jam numatytą postą. Po to dar kelios komandos – pasitikrinama, ar visi suprato, iš kurios pusės bėgti prie transporto, kaip atskubėti draugui į pagalbą.

Prieš tai darkart apžiūrimi specialūs automobiliai, kuriais tą sausio naktį, spaudžiant apie 12 laipsnių šalčiui, reikės pervežti beveik 50 suimtųjų.

Įlipame į vieną automobilių ir mes. Vienvietė ir bendra kameros, dvi vietos sargybiniams, pavojaus signalizacijos mygtukas, ryšys su vairuotojo kabina.

Lydėti nepilnamečius – sunku

„Kas sunkiausia tarnyboje?“ – klausiu ginkluotų vyrų, kurie skiriasi tik ūgiu, nes vilki vienodai ir veidus slepia kaukėmis.

Dauguma tyli. Bet kažkas atsako: „Pirmą kartą žvilgsniais susitikti su nuteistuoju ir jį nugalėti“.

Štabo viršininkas dar patikslina: „Sunkiausia vežti nepilnamečius. Kai kurie jų – dar visai vaikai. Atrodo, paimtum diržą, gerai išvanotum ir to užtektų“.

Ir mes jau važiuojame į Technikos gatvę – nepilnamečių pataisos namus-tardymo izoliatorių.

Šį kartą į Šiaulius iškeliauja tik trys jaunuoliai: du šešiolikmečiai ir septyniolikmetis. Vagys.

Ten, kur yra atliekama daiktų apžiūra, mūsų neįleidžia. Supraskite, vaikinai išrengiami.

„Taip reikia, nes kaliniai įsigudrina neleistinus daiktus net prie pado prisiklijuoti“, – tikino ne vienerius metus su įstatymo pažeidėjais susiduriantys karininkai.

Jaunuoliai lekia į specialų automobilį, ir jis pajuda geležinkelio stoties link.

Tokia pati procedūra vyksta ir policijos areštinėje, iš kurios į traukinį palydima 20 metų mergina ir vagystėmis kaltinami 37 bei 27 metų vyriškiai.

Traukinys laukti negali

Traukinys Vilnius-Klaipėda į Kauno geležinkelio stotį atvyks 20 minučių po vidurnakčio.

Įsodinti į jo specialųjį vagoną šešis bei pasitikti 43 suimtuosius konvojaus kuopa turi tik 20 minučių. Traukinys ilgiau stovėti stotyje negali.

[[ge:lrytas:lrytas:39258274]][[ge:lrytas:lrytas:39229717]][[ge:lrytas:lrytas:39982447]][[ge:lrytas:lrytas:40713236]]

Visuomenei pavojingų keleivių krata prieš juos išlaipinant iš vagono nedaroma, todėl svarbiausia yra tiksliai ir greitai perkelti atvykusius į tris specialiuosius automobilius.

Specialiojo vagono langus ir kamerų duris dengia grotos. Vagono sienų išardyti neįmanoma, todėl čia iš anksto nieko nepaslėpsi.

Vagone, kuriame iš viso 80 vietų, yra penkios didelės ir keturios mažos kameros. Didelėse važiuoja iki 16 suimtųjų, mažose – dvigubai mažiau. Kartu su suimtaisiais keliauja jų baudžiamosios bylos.

Kuopos vado pavaduotojas sako, kad pagal lydraščiuose surašytus duomenis konvojuojamieji skirstomi į vienutes ir bendras kameras, nes negali kartu važiuoti du tardomieji, kurie dalyvavo tame pačiame nusikaltime, ar įtariamasis ir buvęs teisėsaugos pareigūnas.

Kai kurių bylų lydraščiai pažymėti raudonais brūkšniais. Jie reiškia, kad suimtasis yra linkęs pabėgti arba žudytis.

Už grotų norisi bendrauti

Traukinio vagonas stovi pirmajame stoties kelyje. Kol sargybų viršininkai keičiasi konvojuojamųjų bylomis, įlipame į vidų. Be kaukių, nors buvo planuota kitaip.

„Kas atsitiko?“, „Ką mes padarėme?“, „Koks čia patikrinimas?“, „Eikit po velnių!“ – pasipila replikos ir klausimai.

Tamsiose šio vagono kamerose ant gultų susigrūdę suimtieji vienas per kitą bando domėtis netikėtais svečiais, kalbina, klausia, ar važiuosim kartu, net siūlo pasibučiuoti.

Už grotų esantys žmonės nori bendrauti. Tačiau kiekvieną jų repliką ar klausimą nutraukia sargybiniai.

Negalima! Tokia tvarka: kontaktas su pašaliniais asmenimis yra nepageidautinas, kadangi dalis specialaus vagono keleivių – tik įtariamieji.

Kalbina suimtieji ir sargybinius. Kontaktą bandoma užmegzti labai paprastai: „Viršininke, labas“, „Viršininke, kiek valandų?“, „Duok cigaretę“. Jaučiamės saugūs, nors, kaip išaiškėja, įstatymo pažeidėjus traukinyje lydi tik aštuoni sargybiniai.

Jie kelionės iki Klaipėdos metu ne tik stovi sargyboje, bet ir mažutėje virtuvėje gamina ar pasišildo maistą.

„Prancūzai buvo nustebę, kad tiek mažai konvojaus vyrų vagone važiuoja ir nieko nenutinka. Iš tikrųjų reikėtų bent 12 sargybinių. Jų pas mus trūksta“, – sakė P.Andrejevas.

Nenorėjo pas nuskriaustuosius

„Pirmas – į bendrą! Antras – BD. Greičiau“, – greitai komanduoja kuopos vado pavaduotojas R.Šiukštulis.

Ant vagono laiptų su didžiuliais krepšiais pasirodantys vyrai elgiasi skirtingai: vieni ramiai apžvelgia sargybinius ir lyg tyčia lėtai eina automobilio link, kiti klusniai vykdo komandas.

„O ką reiškia BD?“ – paklausiu R.Šiukštulio.

„Buvęs darbuotojas“, – šypteli kuopos vado pavaduotojas. Jis keliaus į vienutę.

Staiga sklandžiai vykstantį vadinamąjį suimtųjų perkrovimą sutrikdo smulkutis šviesia striuke vilkintis jaunuolis.

Žvilgtelėjęs į automobilio vidų, jis iššoka atgal ir šaukia: „Neisiu su visais į bendrą kamerą. Izoliuokit mane“.

Štai taip. Pamatė automobilyje kažką iš nuskriaustųjų kastos, ir nerašytos taisyklės jam neleidžia važiuoti kartu.

Stumdomasi neilgai. Sargybiniai beveik jėga įgrūda suimtąjį į tą patį automobilį. Taip elgiasi visi: bent pabando pasipriešinti, tai yra pavaidinti prieš savo kastos atstovus, nes kitaip patys gali tapti nuskriaustaisiais.

Bėgte – ir moterys, ir vyrai

Tą naktį iš 43 į Kauną atvežtų suimtųjų buvo tik viena mergina. Aukštakulnius batus avinti juodaplaukė iš traukinio į automobilį bėgo taip pat greitai kaip ir vyrai. Jokių išlygų: pati nulipo slidžiais laiptais, viena tempė kelionės mantą.

Niekas nepadėjo įkelti dviejų sunkių krepšių ir buvusiam pareigūnui, nepalaikė už rankos su ramentais per sniegą klibikščiuojančio vyriškio.

„Padedame, kai reikia. Kartais vyresnio amžiaus moterys pačios net neįlipa į automobilį“, – atremia ne itin malonų klausimą konvojaus vyrai.

Būti nešikais sargybiniai negali. Štai iš Lukiškių į Kauną atvežtas Enrikas Daktaras atsigabeno net šešis krepšius asmeninių daiktų ir iš traukinio juos krovėsi apie dešimt minučių.

P.Andrejevas prisiminė, kad vienas suimtasis prieš keletą metų vežėsi net 18 įvairių lagaminų.

„Ko čia stovit, geriau sniegą nuvalytumėt“, – pykteli sportiniais bateliais avintis suimtasis, slidinėdamas nuo vagono iki automobilio. Į jo žodžius niekas nesureaguoja. Net vilkšunis Zora, tvarkingai aplojantis beveik kiekvieną išlipantįjį.

„Mes nei į tokias, nei į mus užgauliojančias replikas nereaguojame. Tik į veiksmus“, – aiškina R.Šiukštulis.

Dėl ypač rimtų įžeidimų suimtieji paprastai yra perspėjami, kartais apie tai įrašoma į jų dokumentus.

Darbą baigia paryčiui

Apie 1 valandą nakties mes jau prie policijos areštinės. Vėl viskas iš naujo. Šį kartą suimtieji keliauja po du.

Viduje – asmenų ir jų mantos apžiūra, apgyvendinimas. Niekas nesipriešina, neleistinų daiktų nerasta.

Konvojus darbą baigia 3 valandą nakties. Bet nuovargio nematyti nei vyrų veiduose, nei balse negirdėti.

(„Lietuvos rytas“, 2004 m.)

„Viršininke, duok cigaretę!“: naktinis kalinių konvojus – tarp tylos, provokacijų ir jėgos Atsukam laiką (1)