Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Linas Idzelis paskelbė visus supurtančią žinią: „Ši vasara Lietuvai nebus paskutinė. Priešpaskutinė?“

Ką įmanoma padaryti ar pakeisti? Ką daryti humanitarams nefrontininkams? Stoti į šaulius? Žinoma. Bet gal pradėti daryti namų darbus sekant Ukrainos pavyzdžiu, suprantant, kad gali tekti gintis be JAV, o su NATO partnerėmis Europoje.

Tarp namų darbų turėtų būti ir visuotinės karinės prievolės įvedimas – ir moterų karinė tarnyba, ir visuotinė „šaulizacija“.

Gaila, bet neturime naujų knygų apie šių laikų karybą, nes, kaip sakytų ukrainietis Borisas Čerkasas, iš eilinio profesoriaus nužengęs iki bataliono vado prie Zaporožės, viską keičia dronai. Reikėtų paskaityti ir ką rašo Ukrainos frontininkas Arūnas Kumpis, nuolat primenantis visiems dronų svarbą šiuolaikiniame kare.

[[ge:lrytas:lrytas:42836831]]

Kita vertus, gal vertėtų nustoti kasytis galvą dėl patriotizmo ir/ar pilietiškumo. Juk teoriškai klausimas iki galo neaiškus, nes duodam kelią Vilniaus Gedimino prospekte „patriotams“ su Konstitucijai prieštaraujančiu šūkiu „Lietuva – lietuviams“, užmiršdami, kad Konstitucijos subjektas yra ne etninė lietuvių tauta, o pilietinė Lietuvos tauta.

Taigi reikėtų pradėti bent šiek tiek permąstyti Lietuvos istorijos laiko modelius, o tai paprastai nerūpi istorikams.

[[ge:lrytas:lrytas:42830606]][[ge:lrytas:lrytas:42830867]][[ge:lrytas:lrytas:42850639]][[ge:lrytas:lrytas:42868433]]

Tai jau savaime verčia permąstyti vyraujančias lietuvybės sampratas. Kažkada stebėdavomės, kaip iš Maskovijos transliuojama „RenTV Baltija“ visą parą rodo dokumentiką apie katastrofas, kataklizmus, kur tarp cunamių, žemės drebėjimų, skėrių ir epidemijų išlenda ir siužetai apie pasaulinius sąmokslus su masonais ir žydais. Ilgai nesuprasdavome, kam to reikia. Dabar aiškiau – įžengėme į posttiesos epochą, kur visi teiginiai yra tolygūs melams, nes nebėra jokios tiesos paieškų strategijos.

Lietuva per šimtmetį taip ir nepasimokė, kad turėjome savo „Baltijos“ ar „Aistijos“ televizijos kanalus su dešimtmečius trunkančiomis programomis „Mūsų praeities beieškant“ ar „Samogitia“, per kurias į universitetų garbės daktarus pretenduodavo gotistikos ar sarmatistikos „korifėjai“, apie kurių laimėjimus nežino tarptautinis mokslas, bet į kuriuos lygiuojasi provincijos politikai. Vis dar yra ir tokių piliečių, kurie tebesvaigsta baltų erdvėmis, taip ir neatsakydami, o kas iš to, kad baltiškų vietovardžių yra nuo Volgos iki Elbės. Akmenų daug, o mūro nė vieno.

Kur civilizacija?

Atrodytų, kad toliau nekritiškai priimama kanoninė Adolfo Šapokos Lietuvos istorija, kuri daugumos baltofilinių tiesų nepriėmė, bet ir nepaneigė.

Antra vertus, ar ne laikas šiandien mąstyti ir kurioje vietoje A.Šapokos spragos, ieškoti ne tiek, kas netiesa, o kas yra nepasakyta. Jau tuo metu buvo aišku, kad Kauno Lietuva su šapokiniu pasakojimu nepadarė proveržio į Klaipėdiją, tik kartojo apie amžiną baltų erdvę prie Baltijos ir amžiną lietuvių sostinę Vilniuje. Bet, kaip žinoma, be lietuvių niekas tuo netikėjo, nes ginčuose su Lenkija Vakarai galiausiai ėmė palaikyti pastarąją. Konflikto ar net karo su Lenkija kontekste Lietuva ir galėjo būti vaizduojama kaip sala ar pusiasalis, kur krebžda mums gero nelinkintys kaimynai krikščionys – vokiečiai, lenkai ir rusai, o dar ir žydai.

Šiandien krūmynuose už Druskininkų, Šalčininkų, Dieveniškių ir Švenčionių atsirado dar vieni nedorybingi „susiedai“ – gudai, kurie vagia Lietuvos istoriją. Taigi aiškėja, kad šapokinis pasakojimas yra bedantis ne tik Klaipėdijos, bet ir Vilnijos atžvilgiu. A.Šapokos „Senajame Vilniuje“ (1963 m.) nerasta ne tik „rusėnų miesto“, lenkų, bet net šlovingosios baroko epochos.

Prieš dešimtmetį siūlėme sukurti 100 klausimų ir atsakymų elementorių Lietuvos kariams, kurie kartu su ukrainiečiais ir lenkais buvo subūrę LITPOLUKRBRIG’ą Liubline, įsivaizduojant, kad istoriniai ginčai gali įsiplieksti ne tik vartojant gaivinančius gėrimus.

Deja, strateginiai komunikatoriai nuleido negirdom šį siūlymą. Buvo pasinerta į sudėtingas geopolitines Lietuvos karinės istorijos peripetijas, o vėliau imta sekti kai kuriais Sąjūdžio veikėjais, kartojant jų pseudoistorinius teiginius ir pagal juos kuriant baltofilines naujausios Lietuvos programas.

Apeliuojama į LDK plėtros „baltiškąją rekonkistą“ ir kariaujama su litvinizmu, bet kartu atmetama Vilnijos idėja, atiduodant ją lenkų „autonomininkams“, o sykiu užmirštant Vilniaus vaivadiją nuo 1413-ųjų Horodlės. Šios vaivadijos ribos, nubrėžtos per administracinę reformą 1564 m., nebesikeitė iki pat XX a. Jas iš esmės kartojo ir Petro Klimo nubrėžtos ribos, pripažintos 1920-ųjų sutartimi su Rusija. Prie tokio žemėlapio tebedūsaujama apie „lenkų užgrobtą“ Pietryčių Lietuvą, bet ar ruošiamasi bendrauti su ten gyvenančiais ir lenkiškai ar „tuteišiškai“ kalbančiais žmonėmis? Sklinda pasakojimai apie odontologų iš Kauno desantą Šalčininkuose ir keliems lietuviams sutaisytus dantis. Kiti vietiniai nesikreipė, neišdrįso...

Ar nevertėtų prisiminti ir Kazio Pakšto 1935 m. pasiūlytos kantoninės Lietuvos idėjos? Ji šiandien gali būti perskaityta ne kaip egzotiškas tarpukario federalizmo eksperimentas, o kaip labai šiuolaikiškas klausimas: ar Lietuva gali būti ne vienacentris, o daugiacentris civilizacinis organizmas?

Vilnius būtų ne Vilnijos kantono sostinė, o visos Lietuvos federalinė sostinė. Jis būtų iškeltas virš kantonų kaip distrikto miestas, panašiai kaip Briuselis Belgijos modelyje. Vilnius taptų ne vieno regiono nuosavybe, o visų Lietuvos istorinių energijų arbitru, scena ir simboliniu forumu.

Po Vilniumi galėtų būti trys Lietuvos kantonai – Vilnija – senosios LDK, Rytų ir Vakarų krikščionybės, baroko, daugiakalbystės, žydų, rusėnų, lenkų ir lietuvių erdvė.

Kaunija – Vasario 16-osios Lietuvos, modernios tautinės valstybės, laikinosios sostinės, universiteto, kariuomenės, administracijos ir pilietinės mobilizacijos Lietuva. Klaipėdija – jūrinė, liuteroniška, Mažosios Lietuvos, Prūsijos, Baltijos prekybos, Vakarų Europos kontakto Lietuva.

K.Pakšto „atsarginės Lietuvos“ mintį galima perkelti į Klaipėdą dvejopai – Klaipėda kaip atsarginė sostinė ir atsarginė Lietuva.

Taigi su Lietuva, kuri 700 metų gyveno ne LDK politinėje tradicijoje, o kitoje – liuteroniškoje, prūsiškoje, baltiškai vokiškoje, Baltijos jūros pasaulio tradicijoje. Ji leistų Klaipėdai pagaliau atsikvėpti ir nebesijausti „prijungta periferija“. Ji galėtų pasakyti: mes – ne šiaip Lietuvos langas į jūrą, mes esame Lietuvos jūrinė idėja. Tai išvaduotų Lietuvą iš seno komplekso, kad ji „nepriėjusi prie jūros“. Priėjusi. Tik ilgai nemokėjo apie save mąstyti kaip apie jūrinę valstybę.

Lietuvos geopolitinė vaizduotė A.Šapokos laikais dar buvo formuojama tarp trijų traumų: Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos. Šiandien jų vaidmenys kardinaliai pasikeitę.

Lenkija nebėra pagrindinė istorinė grėsmė – ji yra strateginė partnerė. Tai nereiškia, kad dingsta Vilnijos klausimai, atminties konfliktai ar litvinizmo šešėliai. Bet strateginė ašis pasikeitė.

Vokietija nebėra Klaipėdos praradimo baimės šaltinis. Ji tampa Vilniaus gynybos garantijos dalimi. Dėl nuolatinės Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje buvo nuspręsta 2023 m., o Krašto apsaugos ministerija tai sieja su NATO regioniniais gynybos planais, patvirtintais 2023 m. NATO viršūnių susitikime Vilniuje. Vokietijos kariuomenė skelbia, kad maždaug penkių tūkstančių karių brigada turėtų ginti NATO rytinį flangą.

Rusija pasislinko į naują „rytprūsių“ vaidmenį – Kaliningradas už Nemuno, Baltarusija, kaip Rusijos sąjungininkė, – rytuose.

Šiandien Lietuvai reikia ne vien „plano V“ dėl Vilniaus, bet ir „plano R“ dėl Rusijos. A.Šapokos laikais toks planas neegzistavo, nes pati geopolitinė grėsmės struktūra buvo kita.

Baltijos jūra pasikeitė iš lyrikos į strategiją. Suomija tapo NATO nare 2023 m., Švedija – 2024 m.

Vadinasi, Baltijos jūra Lietuvai nebėra tik D.Dolskio dainos melancholija ar Palangos saulėlydis. Baltija tapo NATO vidaus jūra, strateginiu koridoriumi, gynybos erdve ir Lietuvos jūrinio mąstymo šansu. Todėl vertėtų pažvelgti į Suomijos ir Izraelio gynybos mokyklas.

Suomija moko, kad maža valstybė turi būti ne sentimentali, o pasirengusi. Ji neturi prabangos gyventi vien atminties muziejuje. Ji turi turėti visuomenės pasirengimą, teritorinę gynybą, rezervą, infrastruktūrą ir kultūrinę laikyseną. Suomiai sako: „Mes nesame dideli, bet nesame ir minkšti.“

Izraelis moko, kad istorinė trauma gali virsti valstybės strategija. Bet Lietuvai Izraelis svarbus dar ir kitaip – didelė dalis jo kūrėjų, intelektualų, rabinų, iškilių politikų yra litvakai. Vadinasi, Izraelis yra ne vien tolimas sąjungininkas Viduriniuose Rytuose, bet ir vienas iš LDK idėjinių palikuonių. Todėl šalia Ukrainos, Gudijos ir Lenkijos reikėtų minėti ir Izraelį kaip vieną iš LDK civilizacinės sklaidos istorijų.

Tai dar beveik nepapasakota Lietuvos istorijos linija. Pabaigoje – klausimas: ar iki kitos vasaros sukursime naują Lietuvos istorijos versiją? Juk iki šiol jaunimo istorijos ugdyme visa Lietuvos istorija sudainuota pagal A.Šapoką.

Alfredas Bumblauskas. Priešpaskutinė Lietuvos vasara? (3)