Šalčininkų rajono policijos komisariatas išgyvena beprecedentę krizę, kuri labiau primena tamsiausius laukinio dešimtojo dešimtmečio laikus, o ne šiuolaikinę teisėsaugą.

Kol dalis pareigūnų su antrankiais išvedami dėl įtarimų talkinus cigarečių kontrabandininkams, buvusi komisariato vadovybė teismuose desperatiškai bando pateisinti atvirus karus prieš savo pavaldinius.

Komisariate įsivyravęs chaosas pasiekė tokį lygį, kad pareigūnai vieni kitus kaltina ne tik nekompetencija, bet ir tarnavimu mafijai.

Komisariate vyravęs chaosas paaiškėjo pradėjus nagrinėti iš darbo atleistos buvusios veiklos skyriaus vadovės bylą. Nors pareiškėja tvirtino atleista nepagrįstai ir įrodinėjo buvusius kolegų ryšius su vietine mafija, teismas jos argumentų neišgirdo.

[[ge:lrytas:lrytas:42569232]]

Gegužės pabaigoje Lietuvos teisėsaugą sukrėtė masiniai sulaikymai – atliekant tyrimą dėl kontrabandinių meteorologinių balionų, už grotų atsidūrė net 27 asmenys. Įtariama, kad nusikaltėliams kelią tiesė net 13 pareigūnų. Iš jų net aštuoni dirbo būtent Šalčininkų policijoje. Operacijos metu taip pat sulaikyti du Vilniaus VPK pareigūnai, trys pasieniečiai ir vienas savivaldybės darbuotojas.

Manoma, kad teisėsaugininkai, užuot gaudę nusikaltėlius, patys tapo jų akimis ir ausimis. Jie informuodavo kontrabandininkus apie patruliuojančias pajėgas ir sąmoningai užmerkdavo akis prieš teritorijas, kuriose nusileisdavo balionai su nelegaliomis cigaretėmis.

[[ge:lrytas:lrytas:42699016]][[ge:lrytas:lrytas:42814495]][[ge:lrytas:lrytas:42873214]][[ge:lrytas:lrytas:42904866]]

Tikrą cinizmo viršūnę pademonstravo viena iš sulaikytųjų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnė. Operacijos metu areštuotas jos ir jos vyro prabangus „Mercedes Benz“. Jo valstybiniai numeriai rėžė akį – „3AKOH“ (rusiškai – „įstatymas“).

Sistemos pūlinį atvėrė teismas

Tačiau tarnavimas kontrabandininkams tebuvo ledkalnio viršūnė – problemos komisariate brendo ne vienerius metus. Pareigūnų kasdienybe jau seniai buvo tapęs mobingas, intrigos, patyčios ir galimai nelegalūs vadovų veiksmai.

Smulkmenos apie tikrąją padėtį Šalčininkų policijoje į dienos šviesą ėmė lįsti po to, kai teismą pasiekė buvusios Veiklos skyriaus viršininkės Aksanos Vasilevskos atleidimo byla. Iš policijos su trenksmu ji išmesta dar 2024-ųjų lapkritį už pareigūno vardo pažeminimą, bet per teismus tikėjosi susigrąžinti šiltą kėdę.

Pūlinys sprogo 2024 metų vasarą, kai vienas iš tarnybos pasitraukęs vyr. tyrėjas neištvėrė ir Policijos departamentui išsiuntė atvirą laišką, atskleidžiantį sistemines negeroves. Tyrėjas skundėsi tuomečio komisariato viršininko Andžejaus Grudinskio ir A. Vasilevskos arogancija, pasityčiojimu iš įstatymų besilaikančių kolegų bei nuolatiniais gąsdinimais. A. Grudinskis, beje, komisariatui nebevadovauja – atsisakęs rotacijos į Jurbarką, jis buvo atleistas.

„Savų“ gelbėjimas: nuo pietų iki uždraustų tyrimų

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) bylos medžiaga ir pranešėjo laiškas rodo, kad A. Vasilevska savo pareigomis naudojosi kaip skydu įtakingiems vietos veikėjams dangstyti.

[[ge:lrytas:lrytas:42922542]]

Pirmasis skandalingas epizodas susijęs su buvusiu Šalčininkų savivaldybės tarybos nariu Jaroslavu Voitechovičiumi (gegužę išmestu iš tarybos už smurtą prieš žmoną).

Kai 2024-ųjų vasarį politikas grubiai pažeidė kelių eismo taisykles (KET) – priešine juosta lenkė automobilius sankryžoje ir per perėją – A. Vasilevska tiesiog išbarė pažeidėją sustabdžiusį pareigūną. Ji rėžė, kad šis neturėjo teisės „lįsti prie jos draugo“. Tyrimą ji perleido Reagavimo skyriaus vadovui, su kuriuo vėliau ramiai trise – kartu su pačiu pažeidėju – pietavo komisaro kabinete. Protokolas vietos politikui surašytas tik po 7 mėnesių, kai viršininkas jau buvo atleistas, o pati A. Vasilevska atostogavo.

Pati buvusi viršininkė teisme dievagojosi, kad tai tebuvo teisėtas vadovo nusišalinimas nuo intereso konflikto.

Kitas epizodas ne mažiau kurioziškas ir susijęs su A. Vasilevskos pažįstamu Baltosios Vokės seniūnu. Gavus du priešpriešinius pareiškimus dėl to paties konflikto, ji nurodė pagal seniūno skundą tyrimą pradėti nedelsiant, o oponento – tik tikslinti.

Kai tyrėjai vis tiek nuvyko į bendruomenės centrą paimti vaizdo įrašų, ji telefonu bandė uždrausti pareigūnams rinkti įrodymus. Pareigūnams sąžiningai atlikus savo darbą, A. Vasilevska su viršininku pradėjo juos persekioti, atiminėti bylas ir nepagrįstai kritikuoti susirinkimuose.

Geriausia gynyba – kaltinimai „mafija“

Susidūrusi su grėsme netekti antpečių, A. Vasilevska teismuose pateikė visiškai kitokią įvykių versiją. Oficialius kaltinimus mobingu ji vadino kolegų pavydo išraiška dėl jos paaukštinimo. Ypač kliuvo vyriausiajai tyrėjai Irinai Stasilienei. Buvusios viršininkės nuomone, ši pareigūnė net nemokėjo atlikti kai kurių nesudėtingų darbų su kompiuteriu, todėl tekdavo jai pačiai viską padaryti.

„Anksčiau mane su ja siejo itin draugiški santykiai, tačiau, kai skyriaus viršininke paskyrė mane, o ne ją, ji tiesiog pratrūko iš pavydo ir pradėjo regzti susidorojimo su manimi planą“, – teigė A. Vasilevska.

Anot A. Vasilevskos, susidorojimas prasidėjo būtent po to, kai ji užsiminė pavaldinei apie turimą operatyvinę informaciją, esą I. Stasilienė bendradarbiauja su vietine mafija. Tai ji akcentavo ir teismo posėdžių metu. Tačiau Kriminalinės policijos žvalgybos valdyba tokius pareiškimus sumalė į miltus – jokių duomenų apie I. Stasilienės ryšius su mafija nebuvo, o A. Vasilevskos metami kaltinimai teismo buvo įvertinti kaip desperatiška gynybinė taktika.

Taip pat A. Vasilevska šaipėsi ir iš Imuniteto valdybos „bandymo įpūsti korupcijos burbulą“ dėl Baltosios Vokės seniūno neva padovanoto televizoriaus. Pareigūnė tikino, kad tyrėjų teiginys, jog tai galėjo būti kyšis, yra absurdas – aparatą ji iškovojusi kaip prizą sportinio bėgimo renginyje.

A. Vasilevska teisme aiškino, kad Imuniteto valdybos patikrinimas priminė gerai surežisuotą susidorojimą. Pasak jos, tyrimo metu pranešimai apie jos nusižengimus buvo tendencingai pildomi atsižvelgiant į jos pačios paaiškinimus. Kadangi baudžiamojoje byloje jai buvo suteiktas specialiosios liudytojos statusas, prokuroras uždraudė susipažinti su tyrimo medžiaga.

[[ge:lrytas:lrytas:42922531]]

„Iš manęs buvo atimta bet kokia teisė į gynybą. Mane atleido remiantis įrodymais, kurių man net neleido pamatyti“, – teisme argumentavo A. Vasilevska, pridurdama, kad išvadoje figūravo tik inicialai, todėl teko tiesiog spėlioti kaltinimų aplinkybes.

Skaitmeniniai įkalčiai ir slapti diktofonai

Nors A. Vasilevska atkakliai tvirtino, kad realių įrodymų prieš ją nėra, tyrėjai surinko tokį išmaniųjų įkalčių arsenalą, kad erdvės išsisukinėjimams nebeliko. Išnaršyti „iPhone“ ir „Samsung“ telefonai atskleidė asmeninius susirašinėjimus iš „Viber“, „Signal“ bei „Telegram“ programėlių.

Paaiškėjo, kad A. Vasilevską ir komisarą A. Grudinskį siejo itin artimi, nestatutiniai santykiai. Vadovai privačiai dalindavosi praktiškai viskuo – nuo tarnybinių reikalų iki asmeninių išgyvenimų, nuotraukų ir emocinių jaustukų. Tai lėmė, kad jie veikė išvien kaip vieninga interesų grupė. Jei kiti tyrėjai bandė sąžiningai tirti jų pažįstamų bylas, pora suaktyvindavo bendrą puolimą. Tai ypač pasireikšdavo per pareigūnų susirinkimus.

Vieną tokį skubiai sušauktą susirinkimą 2024 metų gegužės 31 d. I. Stasilienė slapta įrašė į diktofoną. Būtent šis garso įrašas tapo kertiniu įrodymu, sugriovusiu buvusių vadovų gynybinę versiją apie įprastą darbo organizavimą. Užfiksuota, kaip viršininkas viešai iškoneveikė I. Stasilienę po to, kai ji išdrįso paimti vaizdo įrašus iš įtakingo vietos seniūno. Nuo tos dienos komisariato vadovo sprendimu visi procesiniai veiksmai turėjo būti derinami išimtinai tik su A. Vasilevska.

Kišeninių liudytojų fabrikas

Viena labiausiai šokiruojančių detalių, atgulusių į teismo sprendimą, buvo laiško citata, atskleidžianti paties komisaro A. Grudinskio darbo metodus.

[[ge:lrytas:lrytas:42922534]]

Pasak pranešėjo, vos atvykęs vadovauti į Šalčininkus, viršininkas atvirai spaudė pareigūnus klastoti aplinkybes ir netgi gyrėsi: „Elektrėnuose aš visada turėjau tokius pareigūnus ir kitus gyventojus, kurie esant reikalui (...) galėtų paliudyti taip kaip reikia man, o ne taip kaip buvo, todėl noriu, jog ir čia būtų tokie pareigūnai.“

Pareigūnai, atsisakę dalyvauti šiame teisingumo manipuliavimo žaidime, tapo mobingo ir persekiojimo taikiniais.

Pati A. Vasilevska teisme bandė išsigelbėti remdamasi A. Grudinskio liudijimais, tačiau teismas šį kozirį atmetė. O ir pačio buvusio komisaro elgesys teismo salėje labiau priminė bandymą išsukti uodegą – tiesiai paklaustas apie santykius su A. Vasilevska, jis išsisukinėjo atsakinėdamas klausimais. Dar absurdiškiau atrodė, kai vadovas nesugebėjo atsakyti, ar yra susipažinęs su policijos Smurto ir priekabiavimo tvarkos aprašu.

Teismas tokį elgesį įvertino griežtai: vadovas, kuris pats deleguoja žmones į smurto prevencijos komisijas, bet teigia nežinantis šią sritį reglamentuojančių teisės aktų, iš esmės negali tinkamai vykdyti vadovo funkcijų.

Šalčininkų policijos dramos: nuo tarnavimo kontrabandininkams iki karo su savais