Iš pradžių pasigirsta pareiškimai, kad teismai trukdo įgyvendinti „tikrąją žmonių valią“, nepriklausomos institucijos imamos vaizduoti kaip pažangos stabdžiai, o teisės viršenybė – kaip pernelyg lėtas ir neefektyvus procesas. Pamažu visuomenė pripranta prie minties, kad tam tikromis aplinkybėmis įstatymo ribas galima pastumti, o demokratinės procedūros tampa ne vertybe, o kliūtimi.
„Dažnai sunku užčiuopti pirmuosius ženklus ar net esminį lūžį, nes skiriasi aplinkybės ir kontekstas. Tačiau labai dažnai autokratijos siekiantys politikai neslepia savo priešiškumo teisėjams ir teismams. Varomoji jėga visada yra politikai, siekiantys veikti be teisinių apribojimų“, – sako Oslo universiteto profesorius Hansas Petteris Graveris, vienas ryškiausių šį rudenį Vilniuje vyksiančio tarptautinio teisės profesionalų forumo „LAW FORUM 2026“ pranešėjų.
Susiję straipsniai
Šiaurės Europos teisės filosofų ir teisinės valstybės tyrėjų įsitikinęs, kad demokratijos ateitį lemia ne tik institucijų stiprumas ar gerai sukonstruoti įstatymai. Lemiamą vaidmenį atlieka žmonės, kurie kritiniu momentu pasirenka veikti. Šią mintį jis plėtoja savo knygoje „Valiant Judges: Stories of Courage and Integrity“, kuri tapo reikšmingu indėliu į šiuolaikinę diskusiją apie teisės ir moralės santykį. Tai nėra tradicinė akademinė studija, analizuojanti teisės doktriną ar precedentus.
Knygoje teisės istorija pasakojama per asmeninius pasirinkimus – per trylika tikrų istorijų apie teisėjus ir kitus teisės profesionalus, kurie politinio ar visuomeninio spaudimo akivaizdoje pasirinko ne patogų paklusnumą, o sąžinę ir profesinę atsakomybę. Šios istorijos apima skirtingas valstybes, skirtingus laikotarpius ir skirtingas politines sistemas, tačiau jas vienija tas pats klausimas: kas lemia, kad vieni žmonės prisitaiko prie neteisingos sistemos, o kiti ryžtasi jai pasipriešinti? „Tie drąsieji mato savo pareigų moralines pasekmes, prisiima atsakomybę ir turi valios veikti“, – sako profesorius. Jo teigimu, teisėjo profesija negali būti suvokiama vien kaip techninis teisės normų taikymas.
Demokratinėje valstybėje teisėjui tenka kur kas didesnė atsakomybė – saugoti pačius teisinės valstybės pagrindus. „Teisėjai turi tiesioginę pareigą ginti teisinę valstybę. Turėtume galvoti apie juos taip pat kaip ir apie kitų profesijų žmones, iš kurių tikimės, kad jie, vykdydami savo pareigą, prireikus rizikuos net savo gyvybe – pavyzdžiui, ugniagesius ar laivų kapitonus, kurie pirmiausia gelbsti kitus, o tik po to save“, – teigia H. P. Graveris.
Tokios mintys gali pasirodyti neįprastos profesijai, kuri tradiciškai siejama su neutralumu ir santūrumu. Tačiau būtent teisės istorija rodo, kad autoritarizmas retai įsitvirtina vien atvira prievarta. „Autoritariniai režimai neretai remiasi ne vien atvira prievarta, bet ir teisės instrumentais, kuriuos pasitelkia visuomenės kontrolei bei savo valdžios tęstinumui užtikrinti“, – pažymi profesorius. Todėl tais atvejais, kai teisėjų sprendimai apsiriboja vien formaliu teisinių metodų taikymu, neatsižvelgiant į teisės paskirtį demokratinėje valstybėje, pamatines moralines vertybes ir teisinės sąmonės imperatyvus, teisminė valdžia gali tapti ne nepriklausomu teisingumo garantu, o autoritarinės valdžios legitimizavimo priemone. Būtent čia atsiskleidžia viena svarbiausių Graverio knygos minčių – skirtumas tarp teisėjo, kuris tiesiog taiko įstatymą, ir teisėjo, kuris saugo teisinę valstybę.
„Teisėjas, kuris tik taiko įstatymą, nuo teisėjo, kuris yra tikras teisinės valstybės sergėtojas, skiriasi moralės jausmu ir sąžine, kurie yra neatsiejama teisėjo pašaukimo dalis“, – sako jis. Vis dėlto profesorius pripažįsta, kad dabartinė profesinė kultūra ne visuomet ugdo tokį požiūrį. Teisės studentai ir jaunieji specialistai dažnai mokomi preciziškai taikyti normas, gerbti autoritetą ir vengti vertinimų, peržengiančių siaurus formaliosios teisės rėmus.
„Teisinis formalizmas kartais pasirodo esąs ir skydas, ir ginklas“, – perspėja H. P. Graveris. Jo nuomone, ypatingą pavojų demokratijai kelia ne tik aktyvūs jos priešininkai, bet ir profesionalų pasyvumas.„Teisinės bendruomenės tyla ir atsargumas leidžia jiems netrukdomai siekti savo tikslų, kurie ilgainiui žlugdo teisinę valstybę“, – įspėja profesorius. Šiandien, kai Europoje ir kitose demokratinėse valstybėse vis dažniau diskutuojama apie teismų nepriklausomumą, valdžių pusiausvyrą ir teisės viršenybės trapumą, Graverio keliami klausimai įgauna ypatingą svorį. Jo knyga primena, kad teisinė valstybė nėra savaime suprantama politinė duotybė. Ji egzistuoja tol, kol atsiranda žmonių, pasirengusių ją ginti. Ir tai nėra vien teisėjų atsakomybė. Tai – advokatų, prokurorų, notarų, akademikų, valstybės tarnautojų ir visos teisinės bendruomenės pareiga. Demokratiją silpnina ne tik tie, kurie sąmoningai siekia koncentruoti valdžią savo rankose. Ją silpnina ir abejingumas, patogus neutralumas bei įsitikinimas, kad atsakomybė visada tenka kažkam kitam.
Apie teisinės valstybės silpnėjimo priežastis ir pasekmes, pirmuosius grėsmės ženklus bei klausimą, kas šiandien turi ją ginti, Hansas Petteris Graveris kalbės tarptautinėje konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kuri vyks spalio 15 d. Vilniuje. Profesoriaus pranešimas „Teisinės valstybės silpnėjimo priežastys ir pasekmės. Kas turi ją ginti?“ kvies Lietuvos teisės bendruomenę diskutuoti ne tik apie teisę kaip taisyklių sistemą, bet ir apie drąsą, be kurios teisinė valstybė ilgainiui tampa tik formalia sąvoka. Galbūt svarbiausias klausimas, kurį palieka ir Graverio knyga, ir šiandienos demokratijų patirtis, yra ne teorinis, o labai asmeniškas. Kai ateina metas rinktis tarp patogaus paklusimo ir atsakomybės, ar pakanka vien žinoti teisę? O gal tikrasis teisininko pašaukimas prasideda ten, kur atsiranda drąsa veikti?