Kaip nurodoma Teisingumo ministerijos pranešime, R. Miliūtės ir V. Danauskienės skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Žurnalistės EŽTT skundėsi, kad pareigūnai, atsakingi už valstybės institucijos disponuojamos informacijos joms nesuteikimą, nebuvo patraukti administracinėn atsakomybėn ir iš jų nebuvo priteista kompensacija.
Ginčas kilo dar 2018 metais, kai tuomet Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė atsisakė žurnalistams pateikti ministrų kabineto pasitarimo garso įrašą, o vėliau informavo, kad jis buvo sunaikintas.
Tuomet Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad ministrų kabineto pasitarimų garso įrašai yra neskelbtini, o pareiškėjoms (R. Miliūtei ir V. Danauskienei) pasiūlė susipažinti su viešai skelbiamu pasitarimo protokolu. Pareiškėjos tokį sprendimą skundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė žurnalistų teisės gauti, rinkti ir skleisti informaciją pažeidimą.
Susiję straipsniai
Žurnalistės tuomet kreipėsi į teismą dėl pareigūnų, kurie atsisakė pateikti informaciją, atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Teismai minėtų pareigūnų veiksmuose administracinio nusižengimo neįžvelgė. Pareiškėjos tuomet pateikė individualų konstitucinį skundą dėl minėtos situacijos, tačiau Konstitucinis Teismas atsisakė priimti jį nagrinėti.
EŽTT šioje byloje vertino, ar Lietuvos teisėje numatytos pakankamos teisinės gynybos priemonės dėl valdžios institucijų atsisakymo suteikti informaciją ir ar pagal Europos žmogaus teisių konvencijos normas jos turėtų apimti ir konkrečių pareigūnų teisinę atsakomybę.
R. Miliūtės ir V. Danauskienės skundą išnagrinėjęs EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu teisės aktai aiškiai nereikalavo saugoti Vyriausybės pasitarimų garso įrašų, o aptariamas įrašas buvo ištrintas automatiškai pagal tuo metu galiojusią praktiką.
„(...) nacionaliniai teismai nustatė, kad sprendimas nesuteikti įrašo buvo priimtas kolegialiai, o ne vieno konkretaus pareigūno. Be to, netrukus po šių įvykių Lietuvos teisės aktai buvo pakeisti – įtvirtinta pareiga įrašinėti Vyriausybės pasitarimus ir juos transliuoti viešai, kas rodė, jog problema buvo susijusi ir su tuometiniu teisiniu reguliavimu“, – nurodė EŽTT.
Apibendrindamas EŽTT pabrėžė, kad žurnalistų teisė rinkti informaciją yra esminė spaudos laisvės dalis, tačiau šioje byloje, teismo vertinimu, nacionalinės institucijos suteikė veiksmingą teisinės gynybos priemonę – pripažino teisės pažeidimą ir išnagrinėjo skundą iš esmės.
Vyriausybės pasitarime, dėl kurio įrašo kilo teisinis ginčas, buvo svarstytos įstatymo pataisos dėl galimybės žurnalistams neatlygintinai naudoti registrų duomenimis.