Siurrealistinė, slogi nuotaika, melancholiškai žudanti biurokratija, iracionalus kaltės jausmas ir nemotyvuota bausmė, logikos trūkumas, nuolatinis nerimas.

Maždaug toks būtų kafkiško pasaulio apibūdinimas. Liepos 3 dieną (prieš 143 metus) gimė Franzas Kafka, ir jo visai kūrybai daugiau nei šimtas metų, vis dėlto jis be galo šiuolaikiškas ir kuo toliau, tuo labiau aktualus, nors šiuolaikiniam žmogui jo niūrūs, sunkūs ir laiko, ir kantrybės reikalaujantys kūriniai vargu ar būtų patrauklūs.

F.Kafka šiuolaikiškas net dėl savo biografinių duomenų: žydas, bet rašė vokiškai, o gyveno Čekijoje, kuri buvo Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje.

Dabar tokių žmonių vis daugėja, žmonių, kurie kalba ne gimtąja kalba, gyvena nenatūralioje kultūrinėje aplinkoje ir panašiai. Beje, F.Kafkos kūrybą fantazijomis vadinti būtų netikslu, jis arčiau tikrovės nei tie, kurie vadina save sveiko proto realistais.

[[ge:lrytas:lrytas:43021531]]

Mūšis dėl tikrovės vyksta nuolat, kiekvieną akimirką. Socialiniai tinklai – pavojinga vieta, ypač silpnų nervų žmonėms, nes ten knibžda visos žmonijos ydos nuo pat Adomo ir Ievos.

Bet tai greičiausias ir lengviausias būdas sužinoti, koks bent jau apytikslis yra dabarties vaizdinys, kokia šiuo metu vyrauja tikrovės versija (jos fragmentai).

[[ge:lrytas:lrytas:41564175]][[ge:lrytas:lrytas:41917307]][[ge:lrytas:lrytas:42243328]][[ge:lrytas:lrytas:42698923]]

Patenku į srautą (ir kažkodėl iš karto prisimenu Milaną Kunderą, sakiusį, kad po mūsų miestais plaukia šūdų venecijos): kažkas kalba apie futbolą, kažkas pasakoja apie mirusį savo artimąjį, kažkas demonstruoja savo veidą ir kitas kūno bei maisto dalis, kažkas pasakoja apie savo vaiką, kažkas piktinasi valdžia, kažkas giriasi, kad laimėjo kiaulės koją asilų lenktynėse.

Ir štai kokia situacija – nežinau, kas žaidė tą futbolą, nepažįstu žmogaus, kuris mirė, nesu gyvenime matęs žmogaus, kuris demonstruoja savo veidą ir maistą, ir taip toliau, ir taip toliau.

Ir visa tai man atrodo kliedesys, nors suprantu, kad kiekvienu atskiru atveju kiekvienam individui jo pasakojimas ir yra jo tikrovės atspindys, tuo jis gyvena, tai jam visiškai tikra, nors man visa tai atrodo marazmas ir beprasmybė. Kafkiškas siurrealizmas. Viena šiuolaikinio gyvenimo dramų – žmonės įsitikinę, jog jų tikrovė yra pati teisingiausia (nes sutampa su keletu, keliolika ar keliasdešimt kitų individų įsivaizdavimų apie tikrovę), ir jie reikalauja, kad visi pripažintų jų suvokimą teisingiausiu. Jeigu nepripažįsti, esi niekšas, vata, užsienio valstybės agentas.

Išties mes nuolat gyvename kintančiame pasaulyje, ir ne tik dėl jo išorinių faktų ir faktorių. Kinta mūsų santykis su juo ir tie pokyčiai daug baisesni ir turi daug daugiau įtakos mūsų protui nei degalų arba maisto kainos. Labai nesunku vieną rytą atsibudus pasijusti kafkišku, tai yra absurdišku, veikėju. Galbūt net ir vabalu (manau, daugelis prisimena apsakymą „Metamorfozė“).

Pavyzdžiui, žmonės, kurie pakliūva į sukčių pinkles: pas jus į namus ateina žmonės ir tvirtina esantys policininkai ar dar kokie nors pareigūnai, įtikina jus, kad jūsų pinigai netikri (ar dar kokiam nors turtui gresia pavojus), jūs einate į bankomatą, ištuštinate savo sąskaitą, atiduodate pinigus, laukiate, kada jums sugrąžins švarius, bet niekas nieko nesugrąžina. Ir tuomet įvyksta metamorfozė. Jūs virstate vabalu (arba dar kokiu nors nemaloniu gyviu). Jūsų vaikai jus bara, jūs jaučiate kaltę ir gėdą, nors nežinia, dėl ko ta kaltė ir gėda. Dėl kvailumo? Dėl neišmanymo? Galbūt.

Tačiau tai ir yra absurdiškas pasaulis ir jūs, to absurdiško pasaulio absurdiškas veikėjas, labai norėtumėte grįžti į normalų pasaulį, į normalių žmonių pasaulį, bet kur jis, tas pasaulis? Iš esmės jūsų galvoje, jums tereikia įveikti kaltę ir gėdą, bet tai sunkiausios, ilgiausios ir dažnai neįveikiamos distancijos. Todėl literatūroje absurdiški veikėjai dažniausiai žūva ir kelia mums gailestį ir užuojautą. Tikrovėje... Kokioje, kieno tikrovėje? Vienokia tikrovė yra teisėsaugos pareigūnų, kurie nagrinėja tokį sukčiavimo atvejį, kitokia artimųjų – ak, motin, tu atidavei visus mano pinigus! Dar kitokia pašaliečių, kurie žiūri į visa tai kaip į kokį televizijos šou arba serialą ir džiaugiasi, kad taip nutiko ne jiems. O kokia yra sukčių tikrovė, nespėliosiu, nes tai šlykštynė.

Kafkiškumo pilna mūsų kasdienybė, tarkime, iš Registrų centro pavogti gyventojų duomenys. Ilgą laiką netikrinau, ar mano duomenis kas nors pavogė, nes paprasčiausiai tai nebuvo svarbu. Bet pamažu sąmonė ėmė kurti įvairias sąmokslo teorijas. Gal ne kurti, o girdėti, nes visuomenėje tos sąmokslo teorijos plinta kaip gaisro liepsnos sename miške. Kai manęs keletą kartų paklausė, ar mano duomenys pavogti, pamažu pradėjau įsivaizduoti, kad kažkas kažkur (tarkime, Dramblio Kaulo Krante ar Kaimanų Salose) ima lipdyti naują tapatybę su mano požymiais – asmens kodas, adresas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris...

Pamažu vaizduotėje atsiranda kažkoks čekiškas žydiškas Golemas, monstras su kažkieno veidu ir mano duomenimis ant kaktos, ir prasideda kafkiškas siužetas. Tas netikras asmuo su mano tapatybe paima gausybę paskolų, nužudo dešimtis žmonių ir prikalba visokių negražių dalykų apie pasaulį ir žmones. Neištvėręs nuėjau į tą Registrų centrą (virtualiai, žinoma). Nieko nėra, visiškai tuščia, viską išnešė, viską – tokia buvo pirmoji reakcija. Kai emocijos atslūgo, pasidomėjau, ar iš tiesų esu apvogtas, – pasirodo, ne. Kita vertus, nėra ir ko vogti, ten tik mano kontaktiniai duomenys. Įsivaizdavau, kad Registrų centre pilna įvairiausių pikantiškų paslapčių, nuodėmių, ten suregistruotos mano knygos, kurias parašiau per gyvenimą, didingi ir niekingi žygiai, vaikai, nuoskaudos, prisiminimai, sapnai, – nieko. Ten nieko nėra, išskyrus keletą nuobodžių skaičių, ir tuos skaičius, pavyzdžiui, pasirašydami įvairias sutartis, mes patys daliname į dešinę ir į kairę.

Žmonės per daug įsikibę į tokius niekus kaip turtas, asmens duomenys, privatumas ir pan. Vos tik žmogus numiršta, praranda viską. Tai, kad jo turtą (valdžią ir pan.) perima giminės ir artimieji, nieko nereiškia, jį valstybė išbraukia iš mokesčių mokėtojų ir iš visų kitų sąrašų, jis valstybei visiškai nebereikalingas, nes nebenaudingas. Na, nebent tuo atveju, jeigu buvote koks nors turčius ir palikote pinigų, kuriais galima pasinaudoti (fondai ir pan.), arba koks nors garsenybė, kurio lavonas dar kurį laiką gali būti turistų ir kitų fetišistų traukos objektas. Bet milijonai kitų, baisiai susirūpinusių savo duomenų apsauga, po mirties virsta nuliais, geriausiu atveju įrašais neskoningų antkapių veiduose.

Buvau pažiūrėti ištvirkusios merginos iš Magdalos portreto. Viena vertus, žavu, kad LT dar egzistuoja „pasaulinės kultūros ilgesys“, kad yra žmonių, kurie nesitenkina pramogine paskalų kultūra, masiškai transliuojama visų be išimties kanalų. Kita vertus, šedevrų didybė ne tik temdo meno aistruolių protus, bet ir žadina skeptikų budrumą.

Caravaggio paveikslas eksponuojamas sumaniai, su derama pagarba ir komercine įžvalga: eini per sales, kuriose pilna kažkokių monetų ir nuobodžių aprašymų apie dvaro gyvenimą, paskui atsiranda vidutiniškų (nes jie neišgarsėjo, nepataikė ant bangos ar tiesiog buvo negabūs) ano meto italų tapytojų ekspozicija, paskui kažkokia sosto salė.

Prižiūrėtojai siūliau dešimt eurų, kad leistų atsisėsti į sostą, ji mandagiai atsakė, kad sostas kainavo aštuonis tūkstančius. Na, gal kitą kartą. Ir pagaliau maršruto pabaigoje pasirodo jis, šedevras. Kaip ir dera, tūno tamsoje kaip roko žvaigždė ar gyvenimo monologą sakysiantis aktorius, tamsa pašalina buitiškumą, nereikalingus vizualinius triukšmus, kad žvilgsnis susitelktų į meno stebuklą.

Tai atitinka ir dailininko pamėgtą kontrasto stilistiką, atrodo, kad šviesa jo figūras ištraukia iš gaubiančios prietemos ir šešėlių.

Marija iš Magdalos buvo kekšė ir jos ekstazė gali būti visiškai ne religinė. Tai kur kas labiau tikėtina, nes dailininkas buvo arčiau markizo de Sado „filosofijos“ nei bažnytinės ideologijos, nuolat trynėsi su prostitutėmis, kurios buvo jo šventųjų iš Biblijos modeliai. O dar ir šunsnukis kaip reta, nuolat įsiveldavo į muštynes ir ginčus, netyčia nužudė jaunuolį, tiesa, prastos reputacijos, bet yra gandų, kad norėjo jį iškastruoti. Įdomu, ar tos minios, kurios plaukia pasižiūrėti šedevro, žino visa tai ir eina pažiūrėti nusidėjėlio kūrybos, kitaip tariant, tiesiog reklamos ir gandų aukos? Ne meno, bet sugedusio vaisiaus trauka? Ar šiais laikais gali egzistuoti meno kūrinys be kūrėjo mito, tai yra be nuolat kuriamų intrigų, paskalų ir anekdotų?

Galvoju apie senatvę ir Kafką. Juk ir sendamas žmogus pamažu virsta vabalu. Padaru, kurio artimiesiems gėda, o svetimi šalinasi. Neseniai į rankas pateko įdomi knyga – Margaret Magnusson „The Gentle Art of Swedish Death Cleaning“ („Švelnus švedų priešmirtinio tvarkymosi menas“).

Kol esi gyvas, pats atsikratyk savo mėšlo, nes tai bus tik našta palikuoniams – tokia pagrindinė jos mintis. Tai, kas mums atrodo svarbu, kas turi emocinę, o ne komercinę vertę, kitiems nieko nebereiškia. Nieko.

Sigitas Parulskis. Visa tai man atrodo kliedesys