Kai buvo paskelbti būsimieji Mindaugo Sinkevičiaus ministrų kabineto nariai, būtent jo pavardė dažniausiai šmėžavo socialinių tinklų įrašuose ir žiniasklaidoje. Jis vienintelis sulaukė ir protesto po prezidento Gitano Nausėdos langais, nors į jį atėjo vos keli asmenys. Tiesa, iš Varėnos rajono kilęs politikas sako, kad vieši įžeidimai jo nė kiek neveikia.
„Prie mano asmenybės formavimosi prisidėjo ir tai, kad mama mane augino viena, ji turėjo savo darbą, prižiūrėjo močiutę, tad dėl natūralių priežasčių daug dalykų reikėjo mokytis pačiam. Mane tai tam tikra prasme užgrūdino. Kartais, kai augi, kažko nežinai, nori paklausti, ir, nors mama stengdavosi, ne visada turėdavo laiko padėti, todėl daugelio dalykų mokiausi pats. Visos išmoktos pamokos, susiformavusios savybės ir atvedė mane iki čia“, – pirmą kartą atvirai apie kelią iki Seimo nario, o vėliau ir ministro karjeros papasakojo M. Katelynas.
Socialdemokratas jau pirmosiomis darbo dienomis pasižymėjo įspėjimu Latvijai, kad ši aktyviau spręstų migracijos problemas, nes dėl to pasekmes jaučia ir Lietuva, o dešimt kartų didesnę pasieniečių grupę atsiųsti į pagalbą prašančių latvių politikams pabrėžia – nėra taip, kad mūsų pačių pasienio pareigūnai sėdi namuose ir nieko neveikia.
Dėl gilėjančio migrantų krizės Latvija šaukiasi Lietuvos pagalbos: M. Sinkevičius turi prašymą
„Taip, mes žiūrime, kiek pasieniečių galime nusiųsti, bet ir latviai turėtų dėti daugiau pastangų, siekdami susitvarkyti patys. Aš tada keliu klausimą, jeigu mes turime galimybę siųsti papildomą šimtą pasieniečių ir tai išspręstų problemą, tai latviai gali pasitelkti savo kariuomenę taikos meto užduotims. Kariuomenė tikrai gali atrasti šimtą žmonių, kurie padėtų“, – įsitikinęs M. Katelynas.
Nors pasienio kontrolės punktų su Latvija darbo atkūrimas laikomas kraštutine priemone, Lenkija dėl antrinės migracijos problemos mums tokią taiko jau daugiau nei metus. Ministras sako aktyviai bendraujantis su lenkų politikais ir ieškantis sprendimų, kaip išvengti pasienyje susidarančių spūsčių.
Susiję straipsniai
– Praėjo kiek daugiau nei savaitė nuo jūsų priesaikos. Kaip sekasi?
– Nors ir praėjo savaitė nuo priesaikos, jau kitą dieną teko išvykti į komandiruotę Dubline. Buvo tokia situacija, kad pirmą savo formalią darbo savaitę buvau daugiau užsienyje, nei ministerijoje. Labai daug dalykų teko atlikti telefonu – duoti įvairius pavedimus, formuoti politinę komandą. Tikrai nebuvo lengva. Šią savaitę esu pilnai darbo vietoje, darbai vyksta.
Esame tokia ministerija, kur niekas nepasigirs, kad kažkas yra gerai – visi, kurie ateina, ateina su prioritetais, problemomis, lūkesčiais ar bėdomis, kurias reikia spręsti. Tas įsivažiavimas, tikiuosi, vyks sklandžiai, ir visas problemas, kurios yra iškeltos, pavyks išspręsti. Jos jau yra sprendžiamos. Kol kas tai yra sudėtingiau daryti, nes ir su pačiu ministerijos kolektyvu dar nesu pažįstamas, ir politinė komanda dar praeidinėja patikras. Manau, kad reikės dar poros savaičių ir visi darbai pradės judėti ant teisingų bėgių.
– Dėl vizito Dubline jūs net pirmajame Vyriausybės posėdyje nesudalyvavote, tik šiandien (trečiadienį, – Lrytas) tas krikštas įvyks.
– Taip, šiandien po kelių valandų bus pirmasis mano Vyriausybės posėdis, pavadinkime, prirašymas, kaip visi mėgsta sakyti. Labai to nesureikšminu. Kol kas Vyriausybės posėdžiai yra labiau techninio pobūdžio, tai nėra didelių politinių klausimų sprendimo metas. Bet tikrai laukiu ir tikiuosi, kad viskas šiame formate, kuris man tikrai naujas, bus gerai.
– Dubline vyko Europos Sąjungos (ES) vidaus reikalų ir teisingumo ministrų neformali Taryba. Kokių žinių mums parvežėt į Lietuvą?
– Aptarinėjome kelias temas. Viena tema man asmeniškai buvo labai svarbi – tai yra buvusių Rusijos kombatantų vizų klausimas, patenkant į ES. Tai yra Estijos iniciatyva, kurią stipriai palaikau, išreiškiau tą palaikymą ir kitiems ministrams, kurie dalyvavo Taryboje. Manau, kad Rusijos piliečiai, kurie aktyviais veiksmais prisidėjo kariaudami Ukrainoje, neturėtų gauti privilegijos laisvai patekti į Šengeno zoną. Manau, kad tai tikrai yra privilegija ir net turistinės vizos jiems turėtų būti uždraustos. Šioje temoje tikrai aktyviai sudalyvavau.
Aišku, pagrindinis tikslas buvo labiau susipažinti su kitų valstybių ministrais. Tikiuosi, kad tas kontaktas duos naudos ateityje, nes rudenį turėsime pirmąją man formalią Tarybą, kur tikrai bus svarbūs politiniai klausimai, o nuo Naujųjų metų Lietuva pirmininkaus ES Tarybai. Man pačiam teks organizuoti visus susitikimus – tiek formalius, tiek neformalius, todėl buvo labai naudinga pamatyti, kaip tai daro Airijos atstovas. Išmokau labai daug pamokų, užmezgiau kontaktą su mums geografiškai artimų valstybių ministrais – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos ir Suomijos. Manau, kad tie kontaktai tikrai pravers. Jau dabar praverčia.
Turiu tiesioginį kontaktą su Latvijos ministru dėl šiuo metu tikrai aktyvioje fazėje esančios problemos dėl antrinės migracijos. Lenkijos pasienyje jau kurį laiką mes turime patikros punktus. Lenkai, numatydami antrinės migracijos padarinius, mums juos įvedė. Tenka ir pačiam matyti, kad vasarą, ypač savaitgaliais, susiformuoja didelės eilės. Jau atidarytas kanalas su Lenkijos puse dėl pasitarimų ir konsultacijų, kaip valdyti tą situaciją ir sumažinti eiles, galbūt tikrinant labiau tikslingai ir praleidžiant žmones, kurie vyksta turistiniais, verslo tikslais. Akis į akį pasikalbėjau su Lenkijos atstovais, jie suprato problemą ir padės ją išspręsti.
Kartais atrodo, kad ministrai į komandiruotes išvyksta keistais tikslais, galbūt paatostogauti, bet tikrai ne mano atveju. Manau, kad ir ne kitų ministrų atveju. Buvo darbiniai susitikimai ir visos dienos, kai ten buvau, tikrai buvo produktyvios.
– Viename interviu sakėte, kad turėjot nemažai dvejonių, ar imtis šitos atsakomybės, net ant lapo pliusus ir minusus dėliojot. Suprantu, kad savaitė dar per trumpas laiko tarpas daryti išvadas, bet ar dar neapniko abejonės, kur aš čia atsidūriau?
– Minčių kyla visada ir įvairių, priklausomai nuo nuotaikos, situacijos, problemos, kuri tuo metu ateina, kai galbūt nesitikėjai, kad tokia problema iškils, bet aš esu toks žmogus, kuris visada pasveria savo sprendimus. Taip, buvo pliusų minusų lapas, kuris dabar yra sėkmingai sunaikintas, nes nesinorėtų, kad jis kažkur pakliūtų. Tai yra mano asmeniniai matymai, kaip aš žiūriu į tą situaciją.
Kadangi viską sveriu iš anksto, dvejones, kurios būna, stengiuosi išsakyti sau ir jas išgyventi prieš priimdamas sprendimą. Net jei po to jos kažkada ir iškyla, atidedu jas į šalį, nes, jeigu jau pasirinkau nešti naštą, nešiu ją tol, kol manęs reikės ir kol būsiu reikalingas.
– Apie darbinius reikalus dar pašnekėsime, bet žmonėms ne ką mažiau nei būsimi jūsų darbai svarbu, koks asmuo ateina juos įgyvendinti. Nemažai apie jūsų asmenybę šiomis savaitėmis jau girdėjome, turbūt buvot labiausiai aptarinėjamas politikas visoje Lietuvoje. Iš pradžių formavosi daugiau prieštaringai jus vertinančiųjų grupės, vėliau lyg atsvara – jau ir rėmėjų ratas. Bet to pasipiktinimo, abejonės, net ir įžeidimų netrūko. Kiek jus kaip žmogų veikia vieši vertinimai?
– Žinote, vieši vertinimai visada – vienokiu ar kitokiu būdu – pasiekia tą asmenį. Gali bandyti atsiriboti, neskaityti naujienų, nesekti socialinių tinklų, bet, kai esi aktyvus žmogus, ar per kitus asmenis, ar netyčia vis tiek tenka pamatyti.
Labai dažnai sulaukiu klausimo, kaip reaguoju ar storos skūros palinkėjimo, nes yra labai daug neigiamų atsiliepimų. Aš esu toks žmogus, kad kritiką, kuri yra argumentuota, vertinu. Aš toje kritikoje dažnai atrandu dalykų, kuriuos galėčiau pataisyti. Tai yra nuolatinio mano tobulėjimo dalis. Jeigu žmonės galvoja, kad aš turiu kažkokią nuomonę ir niekada negaliu jos koreguoti, jie klysta. Aš visuomet esu atviras kritikai, pasiūlymams, ir jeigu išgirstu pakankamai argumentų, kurie yra teisingi, geresni, nei mano – aš to nebijau pripažinti ir visada galiu pakeisti savo nuomonę.
O kas liečia įžeidimus ir bandymus pažeminti, tame tarpe – ir iš opozicinių frakcijų, ir iš įvairių visuomenės veikėjų viešojoje erdvėje – aš visiškai nekreipiu į tai dėmesio. Manęs tai neveikia. Kai tai daro opozicijos atstovai – toks yra jų darbas. Aišku, jis galėtų būti solidesnis, nes nueiti į asmeniškumus... Aš pats to niekada nedarau ir tikiuosi, kad ir kiti politikai taip nedarys.
Labai dažnai pabrėžiamas jaunas mano amžius, neva aš esu nepatyręs. Kartais man atrodo, kad ypač tie žmonės, kurie yra politikoje praleidę po 20 ir daugiau metų, galėtų net iš manęs pasimokyti, kaip reikėtų kultūringiau bendrauti ir nenueiti į asmeniškumus. Aš jiems kelčiau lūkestį, kad jeigu turite man dalykinės kritikos – išsakykit, bet nenueikime į ad hominem dėl amžiaus ar kitų savybių, kaip aukštas, žemas, jaunas, senas. Kitų žmonių pagal tai nevertinu ir pats nenorėčiau taip būti vertinamas.
Kas liečia visuomenės veikėjų kritiką, galbūt net pažeminimus, taip vertinčiau – aš to nepriimu, man tai nesukelia jokios reakcijos. Tie žmonės mane „pažįsta“ penkias minutes, matė kelias antraštes, kelis mano pasisakymus, jie nepažįsta manęs, kaip žmogaus. Jeigu kritikuoji asmenybę, tai kritikuok tą asmenybę tik ją pažinodamas.
O dalykinės kritikos laukiu iš visų – iš piliečių, iš kolegų, iš premjero, iš žurnalistų. Tai yra mūsų visų valstybę liečiančios problemos. Kuo daugiau nuomonių apie tam tikras problemas, tuo daugiau variantų priimti geresnį sprendimą.
– Kas sekė jūsų karjerą anksčiau, dar iki tapimo ministru ar net Seimo nariu, taip pat jau turi vienokį ar kitokį įspūdį. Varėniškiai, su kuriais teko pabendrauti, sako, kad jūs buvot labai aršus tarybos narys. Drąsa iš karto pasižymėjot ir Seime, laidose, į kurias ginti ypač nepatogių klausimų partija dažniausiai siųsdavo jus. Ar naujose pareigose tenka slopinti savo temperamentą?
– Nežinau, ar galima drąsą susieti su žmogaus temperamentu. Temperamentas yra jo veikimo būdas, kaip jis bendrauja, komunikuoja, elgiasi. O drąsa, kaip savybė, turi žmoguje labiau nišinę poziciją, kai žmogus turi drąsos pasakyti tam tikrus dalykus, kurie kitiems gali nepatikti, gali priimti tam tikrus sprendimus, kurie sukels nepasitenkinimą. Aš, kaip ministras, turėsiu priimti ir tokius sprendimus, jei jie bus reikalingi. Drąsa, manau, yra teigiama savybė, bet ji neturėtų būti siejama su temperamentu.
Žinoma, temperamento buvimas, kai esi tam tikra prasme ekspresyvus, tą drąsą lengviau iškomunikuoti, parodyti, kad tavo sprendimas yra valingas ir drąsus. Aš nesakyčiau, kad esu itin aršus. Taip, aš esu žmogus, kuris aiškiai pasako savo poziciją, nebijo jos ginti, bet ar tai galima laikyti aršumu? Čia turbūt požiūrio reikalas.
– Vis tiek neišgirdau atsakymo. Ar tenka dabar, kaip ministrui, kaip čia pasakyti, priploninti liežuvį?
– Tiek politiko, tiek paprasto žmogaus kalbėsena priklauso nuo auditorijos, su kuo tu kalbi. Kartais reikia vieną žinutę išnešti aštresne forma, kitą žinutę suformuluoti nuosaikesniu tonu. Tai nepriklauso nuo žmogaus savybės, kad jis moka kalbėti tik vienaip ar kitaip. Aš, kaip žmogus, galiu kalbėti tiek nuosaikiai, švelniai, tiek, kaip jūs pasakėt, aršiai pasisakyti, nors man taip neatrodo. Tikiuosi, kad ir kitiems neatrodo.
Ministro pareigose esu dar tik savaitę, bet tenka parinkti visokį toną, kai reikia pasiekti rezultatą. Ministro darbe svarbu rezultatas, o ne pats procesas. Aš, kaip ministras, savo darbuotojams, komandai pasakiau, kad manęs visiškai nedomina procesas. Taip, jis turi būti tvarkingas, be pažeidimų, spaudimo, mobingo, bet mane domina rezultatas. Man svarbu, kad darbas būtų atliktas pagal mano pavedimą.
– Be jūsų pozicijų tam tikrais klausimais mes iš tiesų mažai ką apie jus žinome. Pats irgi ką tik sakėte, kad žmonės, kurie jus aptarinėja, jūsų nepažįsta. Tai supažindinkit. Įdomu, kaip formavosi jūsų asmenybė, kokie žmonės jai turėjo įtakos. Papasakokit, kur užaugot, nes dažnai minit tiek Varėną, tiek Merkinę, tiek sodybą Alytaus rajone.
– Kaip politikas, žinoma, kitus politikus vertinu ir pats norėčiau būti vertinamas pagal darbus, bet tikrai suprantu, kad visuomenė dažnai iš politinės vadovybės ar atstovų nori žinoti, kokie jie yra kaip asmenybės, iš kur jie kilę. Tai kartais būna karšta tema, nes paskutiniu metu matome, kad labai dažnai politikai yra tiriami, jų praeitis yra perleidžiama per skaidrumo sieną, per įvairius kitus dalykus. Suprantu norą žinoti. Galiu patikinti, kad pas mane nėra jokių skeletų spintoje. Šioje vietoje esu gana ramus.
Dėl kilmės vietos, taip, žmonės gal šiek tiek painiojasi. Gimiau Varėnoje, ten augau iki šešerių metų. Dėl mamos darbinių aplinkybių persikėlėme gyventi į Merkinę. Mokyklą baigiau Merkinėje, ten užaugau. Merkinė man šiuo metu yra kaip namai. Kiekvienam vaikui palinkėčiau augti tokiame miestelyje. Tai yra mažas miestelis, kai pradėjau ten gyventi, buvo daugiau gyventojų, šiuo metu nesiekia net tūkstančio. Tai padėjo formuotis man, kaip žmogui. Tu matai tokį tarpinį gyvenimą, kai žmonės ir šiek tiek miestietiškai gyvena, bet vis tik tai yra regionas, kuriame yra ir to kaimiško gyvenimo.
Merkinėje yra nuostabi gamta, gali prisiliesti prie tikrosios Dzūkijos, kurią mes visi žinome kaip partizaninio pasipriešinimo židinį. Kai augi šalia vietų, kur mokytojai tave nusiveda, pasakoja, kad čia žuvo partizanų būrys, čia – Merkinės mūšio metu, 1945 metais, tas ir tas vyko... Ta vieta įpareigoja pasiekti kažką, kas padėtų sustiprinti šį kraštą, nes žinai, kad buvo žmonės, kurie galėjo pasirinkti gyvenimą, prisitaikant prie aplinkybių, jį nugyventi, bet jie pasirinko kovoti už valstybę, kokios jie norėjo. Jie paaukojo savo gyvenimus, savo gyvybes. Tai sukelia tam tikrų emocijų, kai norisi jų kovą pratęsti kitoje plotmėje, įrodant, kad ji nebuvo veltui, jog Lietuvos valstybė gali gyvuoti, klestėti, ir kad tai, kas įvyko, daugiau niekada nepasikartotų.
Paminėčiau įdomų faktą, kurį studijų metais nuolat primindavau savo kursiokams – Merkinėje buvo suteiktos Magdeburgo teisės Vilniaus miestui. Vilniaus miestas turėtų būti dėkingas Merkinei, kad tuo metu ji suteikė miesto teisių privilegijas Vilniui. Merkinė yra daugelio dalykų lopšys. Manau, kad ji man padėjo susiformuoti kaip asmenybei – tokiam, koks esu dabar. Man tai yra svarbu.
– O kaip atsirado sodyba Alytaus rajone?
– Kai buvau mažas, labai daug laiko praleisdavau pas senelius. Ta sodyba yra paveldėta iš mano prosenelių. Augdamas pas senelius irgi formavausi kaip žmogus, buitiškai pavadinkime, prie ūkio. Natūralu, kad kai augi, matai ūkio darbus, jų išmoksti, jie kažkiek tave traukia.
Visuomet į savo paveldėtą žemę žiūrėjau kaip į tam tikrą įsipareigojimą. Žmogus, kuris turi nuosavybę, yra prisirišęs prie tam tikros vietos, yra tikrasis patriotas. Kalbant apie tuos pačius partizanus, labai daug jų atsirado iš kaimiškų vietovių, kur žmonės buvo prisirišę prie savo žemės lopinėlio, kurį norėjo valdyti patys, jie patys norėjo spręsti, kaip jie gyvens, dėl to jie pasirinko kovoti. Aš žiūriu taip pat.
Toje žemėje gyveno labai daug mano protėvių kartų, aš noriu tai pratęsti. Netgi prisimenu, kai buvau gal devynerių metų, leidau vasarą pas močiutę, kalbėjomės ir ji manęs paprašė, kad nepalikčiau visko sugriūti, nes iš vyriškosios giminės anūkų buvau vienintelis, kuris galėjo perimti tą žemę ir kažką daryti. Aišku, tuo metu buvau per jaunas. Kai baigiau mokyklą, išvažiavau studijuoti, to laiko tiek nebuvo. 2015 metais išvykau su „Work and Travel“ programa į JAV, gyvenau Montanoje, kaimiškame regione. Tuomet supratau, kad norėčiau grįžti į savo protėvių sodybą, ten kažką sukurti, galbūt ir gyventi.
Grįžęs būtent tai ir pradėjau, jau praėjo dešimt metų, kai ta sodyba nuo apleistos (dar nenoriu sakyti puoselėjama, nes dar daug darbų likę) yra keliama iš griuvėsių. Kuo daugiau žmonių, kurie įgyja išsilavinimą Vilniuje, turi, ką pasiūlyti valstybei, turėtų grįžti į regionus. Tai nėra tik kalbos. Aš tuo pavyzdžiu irgi noriu užkrėsti ir kitus, kad pasirinktų tokį gyvenimo būdą. Taip, tai yra sunku, ypač dabar, nes tapus politiku, ministru yra sudėtingiau.
Tai nėra tik sodyba. Aš ten įkūriau, tikiuosi, sėkmingai veikiantį 2 hektarų šilauogių ūkį. Tai yra mano planas B, jeigu nesusiklostytų mano politinė karjera. Visuomet turėčiau, kur nuvažiuoti, ir dabar savaitgaliais ten važiuoju, man patinka ten leisti laiką.
Sodybos ir ūkio kūrimas buvo sudėtingas, nes, kai esi antro kurso studentas, ir finansinės, ir laiko galimybės yra kitokios, o sodyba buvo tikrai apleista. Esu labai dėkingas mamai. Kai 2005 metais močiutė susirgo insultu, po ligos tapo neįgali, mama dešimt metų ją prižiūrėjo, ir, nors tikrai buvo noro tą sodybą parduoti, ji valingai jos nepardavė, išlaikė. Esu dėkingas už tai, kad turiu galimybę turėti tą sodybą ir ją atkurti.
Mamos pavyzdys mane pavertė tokiu, kuris vertina rūpestį artimais žmonėmis. Tuo pačiu stengiuosi vadovautis ir dabartinėse pareigose – man rūpi tiek ministerijos kolektyvas, tiek visi pareigūnai, kuriems atstovauju. Man tai nėra tik darbinė tema, kad atėjau būti ministru, matau man pavestas sritis ir tai yra tik podukros vaidmenyje. Ne. Ateidamas į šias pareigas, net kalbant apie tą pliusų minusų lapą, svėriau, ar aš galėsiu tinkamai pasirūpinti sau pavaldžiomis įstaigomis, sau pavaldžiais asmenimis.
Vienas dalykas yra norėti pasirūpinti, o kitas – ar mano savybės, gebėjimai padės nuoširdžiai tai padaryti. Labai tikiuosi, kad man pavyks.
– Kaip suprantu, augot dviese su mama?
– Taip, esu vienturtis, augau su mama. Mama dirba matematikos mokytoja, iš to turbūt atsirado mano meilė tiksliesiems mokslams, susiformavo labiau analitinis, o ne humanitarinis požiūris į viską. Gal tai yra mano spraga, bet natūralu, kad žmonės yra labiau orientuoti į tam tikrus dalykus, visko aprėpti negalima. Aš esu labiau tiksliųjų mokslų atstovas, dėl to ir studijavau chemiją, biochemiją.
Prie mano asmenybės formavimosi prisidėjo ir tai, kad mama mane augino viena, ji turėjo savo darbą, prižiūrėjo močiutę, tad dėl natūralių priežasčių daug dalykų reikėjo mokytis pačiam. Mane tai tam tikra prasme užgrūdino. Kartais, kai augi, kažko nežinai, nori paklausti, ir, nors mama stengdavosi, ne visada turėdavo laiko padėti, todėl daugelio dalykų mokiausi pats.
Visos išmoktos pamokos, susiformavusios savybės ir atvedė mane iki čia. Niekas man nesuteikė tos storos odos, kurios dabar visi linki. Aš net pats kartais stebiuosi, kad visi įžeidimai manęs neveikia. Yra toks posakis – kaip nuo žąsies vanduo. Yra žmonių nuomonė, jie ją gali turėti, bet aš visiškai to nepriimu į širdį. Tai yra labai svarbi savybė šiame darbe, nes jeigu dėl kiekvieno pasisakymo sukčiau galvą, nebūčiau čia net patekęs.
Labai daug dalykų teko praeiti, kai 2019 metais tapau Varėnos rajono tarybos nariu. Tuo metu man buvo 23 metai. Jau tuo metu sulaukiau gal ne priekaištų, bet pastebėjimų, kad kaip tu čia toks jaunas, ar tu savo vietoje, ar žinai, ką tu darai. Seimo nariu tapau 29 metų, dabar, 31 metų, tapau ministru – visada priekaištai yra tie patys. Aš visada sakau, kad žmonės pirmiausia turi įsitikinti, ar tie priekaištai turi pagrindo. Taip, amžius gali būti kliūtis, bet aš nekalbu būtinai apie jauną amžių, gal ir vyresnio amžiaus žmogus gali turėti minusų, kurie susiformavo ir jis tinkamai neatliks pareigų.
– Jūsų mama matematikos mokytoja? Kiek bandau prisiminti visas matematikos mokytojas, kurias esu per gyvenimą sutikusi, visos būna labai konkrečios ir griežtos.
– Galiu patvirtinti, kad konkreti. Griežtumo irgi netrūko. Gal iš to ir atėjo mano savybė, kad aš esu reikalaujantis rezultato, o ne norintis, jog užduotis būtų sutelkta į procesą. Mano tikslas yra rezultatas. Jeigu reikia, aš nebijau jo pareikalauti, iškelti uždavinius, lūkesčius. Kadangi pats esu linkęs prisiimti atsakomybę, to paties tikiuosi ir iš savo darbuotojų.
– Pasirinkot chemijos mokslus. Kodėl?
– Čia irgi įdomi istorija. Visiškai neplanavau rinktis chemijos mokslų. Tas vadinamasis profiliavimas mokykloje, kai renkiesi 11–12 klasės mokomuosius dalykus, vyko 2011 metais. Buvau tas mokinys, kuris sukėlė daug problemų, nes norėjau pasirinkti visus tiksliuosius ir humanitarinius mokslus A lygiu – man viskas patiko, viskas sekėsi, todėl norėjau tiesiog mokytis toliau. Man atrodė, kad reikia viską žinoti.
Buvo problemų dėliojant tvarkaraščius, dėl manęs teko daug dalykų derinti. 11 klasėje buvo labai įdomu ir norėjau dirbti atominėje elektrinėje. Norėjau studijuoti branduolinę energetiką. Man buvo labai įdomu, kaip vyksta tas procesas. Žmonių galvose tai turbūt labiau išpopuliarėjo po serialo „Černobylis“, kuris pasirodė 2019 metais. Jis padidino visuomenės susidomėjimą, taip pat – ir atverta Ignalinos atominė elektrinė, prasidėjo ekskursijos.
Man tie dalykai buvo įdomūs dar prieš 15 metų. Nusprendžiau tai studijuoti, bet 2012 metais įvyko patariamasis referendumas dėl Visagino atominės elektrinės statybos, buvo priimtas patariamasis, tuo pačiu ir politinis sprendimas nebestatyti tos elektrinės. Visuomet norėjau gyventi Lietuvoje, nenorėjau emigruoti, o jeigu baigus studijas nori dirbti atominėje elektrinėje, jos reikia fiziškai Lietuvoje. Būtų tekę ieškotis darbo svetur.
Kai išlaikiau egzaminus, buvau priėmęs sprendimą, kad stosiu į kitą sritį. Prisimenu 2013 metų liepos 26 dieną, stojimo rezultatų išvakares. Buvo paskutinės dienos koreguoti stojimų sąrašą – pirmą, antrą, trečią eiles. Nebus itin kuklu, bet tikslu, kad aš galėjau stoti ten, kur norėjau, nes respublikiniame etape geografijos olimpiadoje buvau laimėjęs sidabro medalį, turėjau papildomų stojimo balų. Praktiškai visur, kur stojau, turėjau maksimalų balų skaičių. Būdavo taip, kad per dieną kelis kartus jungdavausi į aukštųjų mokyklų bendrajam priėmimui organizuoti skirtą sistemą ir vietomis keisdavau mediciną, odontologiją ir biochemiją.
Galiausiai pasirinkau biochemiją. Vėliau, pamatęs, kad galbūt esu kitokio profilio žmogus, nes chemija nuo biochemijos, mano supratimu, skiriasi tuo, jog cheminių procesų fiziškai akimis mes galime pamatyti daugiau, o biocheminiai procesai įvyksta nematomai, po pusmečio perėjau į chemijos studijas.
Baigiau bakalaurą, magistrą, įstojau į biochemijos doktorantūrą. Tai buvo labiau su elektrochemija susiję dalykai, man tai tikrai buvo labai įdomu, bet dėl įvairių politinių epizodų, rinkimų studijų nebaigiau. Neatmetu, galbūt kažkada sugrįšiu, bet šiandien tvirtai atsakyti negaliu. Žiūrėsim, ką gyvenimas parodys. Niekada nespjaunu nei į vieną sritį, lygiai tas pats su politika, ūkininkavimu ar mokslininko karjera.
– Pagal viešą informaciją suprantu, kad pagal profesiją niekad ir nedirbot. Nors darbų visokių radau – matematikos ir chemijos korepetitorius, programuotojas, Seimo nario padėjėjas, Krikščioniškosios kultūros instituto vadybininkas, trumpai ir vadovas, ūkininkas... O nuo 2019 metų – ir Varėnos rajono tarybos narys. Kai kurių dalykų, pavyzdžiui, programavimo, chemiko išsilavinimas tikrai neišugdo. Daug skirtingų sričių – visų galų meistras?
– Dėl programavimo – pasinaudojau galimybe įgyti aukštos pridėtinės vertės kvalifikaciją. Tiesiog buvo galimybė lankyti tam tikrus kursus. Nesu plataus profilio programuotojas, kuris gali programuoti įvairiomis kalbomis. Tiesiog tuo metu buvo įdomu tam tikri dalykai. Tai buvo susiję su doktorantūros studijomis, nes ruošdavome ne tik dalykus, kurie vyksta iš biochemijos srities. Jeigu darai kažkokį jutiklį ar matavimo aparatą, reikia tam tikros įrangos, kuri turi veikti, ir reikia atlikti tam tikrus programinius dalykus. Kelis mėnesius mokiausi „Python“ kalbos. Nelaikau savęs geru programuotoju, reikėtų prisiminti tam tikrus dalykus, bet tuo metu puikiai sekėsi. Baigiamajame programavimo darbe gavau dešimtuką ir pritaikiau tą sritį netgi ūkininkavime.
Baigiamajame darbe suprogramavau ūkio valdymo sistemą, tai tikrai galima tam tikrus procesus palengvinti. Tai nėra visų galų meistrystė, tai – žingeidumas, kai tu matai, kad turi laiko ir gali išmokti tam tikrų dalykų. (...) Man tiesiog patinka žinoti tam tikrus dalykus. Nežinau, kodėl, bet noriu būti tas žmogus, kuris gali diskutuoti bet kokia tema.
– Vadovavot jau minėtam Krikščioniškosios kultūros institutui. Esat uolus katalikas? Kiekvieną sekmadienį į bažnyčią vaikštot?
– Ne, gaila, kad nepavyksta kiekvieną sekmadienį, bet bažnyčioje tikrai lankausi. Kiekvieną sekmadienį nerandu laiko, nes darbų tikrai yra daug. Kai turi tiek veiklų, kartais savaitgaliai net nėra skirti poilsiui. Norėčiau tai daryti dažniau, bet ką suteikia politiko darbas, kad, kai vyksta tam tikri renginiai, šv. Mišios dažnai vyksta ir darbo dienomis.
Nemanau, kad kataliko uolumas pasireiškia ėjimu į bažnyčią kiekvieną savaitgalį. Bažnyčioje lankausi pagal dvasinį poreikį, kada jaučiu, kad reikia, o krikščioniškas mokymas ir idealų siekimas – manau, kad daug svarbiau yra kasdieniame gyvenime ir darbe vadovautis tais principais, nes tas mokymas mūsų krikščionišką vakarų visuomenę lydi jau ne vieną tūkstantį metų. Kiekvienas politikas turėtų dažniau juo vadovautis.
– Bet iš kur religija atsirado jūsų gyvenime? Nes tai nėra populiaru tarp jaunų žmonių.
– Aš nebijau pripažinti – kai buvau jaunas, dar paauglys, laikiau save agnostiku. Studijų metais teko susipažinti su naujais žmonėmis, išgirsti kitokių nuomonių, kaip mąstoma. Su laiku supratau, kad mano agnostiko kelias nėra teisingas. Mano vidiniai įsitikinimai labiau artimi katalikų tikėjimui. Sutinku, kad nuomonę pakeičiau, ir to nesikratau.
– Jūsų pažiūros tam tikrais klausimais – religija, migracija, žmogaus teisės – viena vertus, gali pasirodyti kiek nešiuolaikiškos tokiam jaunam žmogui, kita vertus, dėl daugybės aplinkybių pastaraisiais metais jos randa vis didesnę gerbėjų terpę, kurioje yra ir daug jaunimo. Kiek jūsų pozicija yra paslanki, prisitaikanti prie aplinkybių tiek dėl natūralių priežasčių, kaip branda, tiek dėl politinių realijų?
– Kas liečia migraciją, kuri tapo topine tema Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje, savo nuomonę ir poziciją turėjau dar nuo 2015 metų, kai prasidėjo migracijos krizė Pietų ir Vakarų Europoje. Aš tos nuomonės nepakeičiau, turiu ją susiformavęs, ir tai tikrai nėra kažkokių visuomenės bangų gaudymas, kaip tai daro tam tikri politikai, kurie save laiko dešiniaisiais, pamatę visuomenės nuomonės pasikeitimą. Bandoma užlipti ant banglentės ir ta banga čiuožti.
Tam tikri politikai prie Vidaus reikalų ministerijos ir parašų rinkimo akcijas inicijavo, nors prieš metus dar turėjo visiškai kitą nuomonę migracijos klausimais. Tokių politikų poelgiais ir nuomonės pasikeitimais aš netikėčiau.
Aš nuomonę turiu susiformavęs jau dešimt metų. Jos nesikratau. Ji yra tokia, kokia yra. Ji tikrai nėra slenkanti pagal visuomenės pasikeitimus. Taip, mano pozicija atliepia dabartinę visuomenės nuomonę, nors prieš dešimt metų neatliepė. Tai yra įrodymas, kad bent jau pažiūrų atžvilgiu aš esu patikimas. Mano pažiūros yra aiškios ir jos nesikeičia vėjui papūtus iš vienos ar kitos pusės.
– Radau vaizdo įrašą iš 2018 metų, kur jūs dalyvavot tokioje, sakykime, įdomesnėje tinklalaidėje, pavadinimu „Iš savo varpinės“. Ten jūs buvot pakviestas kaip svečias diskutuoti apie Italijos rinkimus ir migracijos problematiką. Tos tinklalaidės vedėjas buvo nepriklausomu publicistu įsivardijęs Vitalijus Balkus, apie kurį, kai pabandžiau surasti informacijos, pati pirma iššokusi publikacija buvo, kad jis jau šešerius metus valgo musmires. Prie jūsų pavardės buvo prierašas: prašė pristatyti tiesiog studentu. Aš nekvestionuosiu tos laidos turinio, bet man įdomu, kaip jūs joje atsiradot, nes tuo metu tikrai dar buvot tiesiog 22 metų studentas, dar nebuvot išrinktas į tarybą, nedirbot Seimo nario padėjėju, tai kur jūs taip aktyviai jau pasireiškėt migracijos klausimais, kad jus net į laidas kvietė pasisakyti?
– Žinot... tapimas politiku iškelia įvairias praeities detales. Su tuo reikia susitaikyti. Nesikratau savo dalyvavimo tam tikrose laidose, tikrai nekomentuosiu nei to, kas tas laidas veda, nes kiekviena laida yra savotiškai vertinga. Mano kolegos Seime irgi pas tam tikras personas nueina į laidas, duoda komentarus. Nevertinu to nei teigiamai, nei neigiamai – visos televizijos, tinklalaidės turi tam tikrą auditoriją. Jeigu politikas turi ką ištransliuoti auditorijai, kuri tą laidą žiūri, tai yra sveikintina. Kuo daugiau politikai bendraus su rinkėjais, kurie galbūt labiau pasitiki alternatyvia, nei tradicine žiniasklaida, tuo bus geriau.
Dėl tų metų – taip, aš nebuvau jokioje aktyvioje politikoje, turėjau tik asmeninę nuomonę, bet esu dar tais laikais publikavęs kelis straipsnius tiek apie Italiją, tiek apie Vokietiją, Švediją, Ispaniją... Labiau apžvalginius tekstus, be didelių vertinimų, tiesiog kaip migracija vyksta tose šalyse, kokią įtaką daro tų šalių politinei sistemai, rinkimams.
Mano tų straipsnių apibendrinimai, kas vyks tiek Švedijos, tiek Vokietijos, tiek Italijos politinėje sistemoje po rinkimų, kad į valdžią vis dažniau ateis arba apklausose pirmaus ultra dešiniosios partijos, nors tos įžvalgos buvo padarytos prieš beveik dešimt metų, tapo tiesa. Mano įžvalgos remiasi tuo, kad visuomenės, kurios ten yra, mažai kuo skiriasi nuo mūsų. Absoliuti visuomenės dauguma remiasi sveiku protu. Dalinai tai yra instinktai, dalinai – sveiko proto turėjimas, kokia yra visuomenės sąranga, ir jeigu yra noras ar dirbtinai, ar netyčia ją pakeisti, tai sukelia atmetimo reakciją.
Mes visi esame užaugę savo kultūrinėje aplinkoje, mes ten jaučiamės saugūs, turime savo tradicijas, kultūrą, ir jeigu matome, kad vyksta drastiški pokyčiai, o norime, jog mūsų vaikai augtų panašioje aplinkoje, kaip mes, (...) įvyksta natūrali žmonių atmetimo reakcija. Nemanau, kad reikėjo labai gilios įžvalgos suprasti, jog tai sukels ir politinius pokyčius.
Politiniai pokyčiai neįvyksta per naktį. Jie įvyksta, kai jiems atsiranda visuomenės lūkestis. Tuo metu radikaliosios dešiniosios partijos neturėjo didelio palaikymo visuomenėje, nes jos nekalbėjo apie dalykus, kurie yra žmonėms svarbūs. Kai visuomenėje atsirado lūkestis migracijai, atsirado partijos, kurios kalba apie migraciją ir siūlo kitokius sprendimus, nei tradicinės partijos, atsirado ir poreikis joms, todėl matome tai, ką matome – beveik visose vakarų Europos valstybėse pirmaujančios ar net ir valdančios partijos yra iš dešinės. Tikrai ne tos nuosaikios dešinės.
Taip atsitiko ne dėl to, kad visuomenė dėl nieko taip apsisprendė. Tiesiog tam tikri politikai priėmė netinkamus sprendimus, tai sukėlė neigiamą visuomenės reakciją, dėl to atsirado kitos politinės jėgos, kurios norėjo tai atsverti.
– Kur tie jūsų straipsniai būdavo publikuojami, kad jus jau tada pastebėjo?
– Jeigu teisingai prisimenu, mano pirmasis straipsnis, kuris buvo apie Italiją, buvo publikuotas „Pro Patria“ puslapyje, kadangi tuo metu buvau šio jaunimo sambūrio narys. Tai yra patriotinis sambūris, kuriam labai dažnai bandoma priklijuoti radikalų etiketes. Taip nėra. Tai yra patriotinis, krikščioniškas jaunimo sambūris, kuriame buvo daug studentų iš TSPMI. Aš buvau šiek tiek svetima kregždė, atėjęs iš Chemijos fakulteto. Tai tiesiog publikavau savo straipsnį, o kaip buvau pastebėtas, tai gal kažkam patiko turinys ir mane pasikvietė į vieną arba kitą laidą.
– Dar dėl tų pozicijų poslinkių. Cituoju jūsų pasisakymą iš 2024 metais vykusių priešrinkiminių debatų: „Turime Seime tokį sovietinį reliktą, kaip sandėlį. Visuomenė gal ne viską žino, aš pats esu dirbęs Seimo nario patarėju, esu matęs, kaip tai veikia. Tiesiog yra vykdomi bendri užpirkimai, įvairiausių dalykų – nuo kolegės minėtų Nepriklausomybės akto kopijų, kitų dalykėlių, arbatų, kavų ir panašiai. Ir Seimo narys tiesiog gali jas pasiimti, susimokant iš kanceliarinių išlaidų dalies, ir visiškai laisvai dalinti gyventojams. Jeigu tai ne papirkinėjimas, nežinau, kas tai yra.“ Seimo puslapyje jau pasirodė šių metų pirmojo pusmečio Seimo narių išlaidų ataskaita, jūs esat tarp tų, kurie panaudojo praktiškai visą leistiną sumą. Suprantu, kad didžioji dalis išeina automobilio nuomai ir aptarnavimui, kas kaip vienmandatininkui yra svarbu, bet daugiau nei 650 eurų palikot minėtame Seimo sandėlyje. Tai nėra didelė suma, bet kaip tada dabar atsakytumėt į savo paties užduotą klausimą – jeigu tai ne rinkėjų papirkinėjimas, kas tai yra?
– Žiūrėkit, parlamentinės lėšos yra naudojamos pagal tvarkos aprašą. Kaip ir minėjot, absoliuti dauguma, turbūt 80 proc. visų tų naudojamų lėšų, yra skirtos automobiliui, degalams tam automobiliui. Kadangi esu iš didžiausios plotu apygardos visoje Lietuvoje, tenka daug važinėti. Dabar teks sumažinti apimtis, tik savaitgaliais važinėsiu, darbo dienomis – jau nebe tiek. Tas yra labai lengvai paaiškinama.
Kas liečia sandėlį – per pusę metų išleisti 700 eurų, kas yra šiek tiek daugiau nei šimtas eurų per mėnesį, yra tikrai nedidelė suma. Galiu drąsiai pasakyti, kad dažnai visos tos išlaidos yra patiriamos imant rėmelius, padėkos blankus, kai važiuoju sveikinti įvairių kolektyvų, ansamblių ir pan. Tikrai nenaudoju sandėlio tam, kad galėčiau pelnyti balsus, dovanodamas arbatas, kavas, tušinukus, puodelius ir t.t.
Galima pasižiūrėti net suderinimo aktus, kas yra paimta iš sandėlio, pamatytumėt, kad ten yra elementarūs dalykai, kurie kaip simbolinė dovanėlė yra teikiama prie tos pačios padėkos. Tikrai neplanuoju tonomis imti kavos ar užversti rinkėjus kitomis sandėlio „gėrybėmis“. Didelė dalis lėšų yra panaudojama LR vėliavoms paimti, kurias dovanoju įvairių valstybinių švenčių proga – įstaigoms, kolektyvams, šiaip žmonėms. Pavyzdžiui, šiemet, Kovo 11-ąją, pasirinkau kelias seniūnijas Varėnos rajone, susirinkau duomenis ir visiems naujakuriams padovanojau LR vėliavą.
Žmones laikau adekvačiais, protingais, ir nemanau, kad tiems, kurie gauna vėliavą iš savo apygardos atstovo dovanų tokios dienos proga, tai darys įtaką jų politiniams sprendimams. Tai yra tiesiog dėmesio atkreipimas, politiko padėka, vertinant tai, kad žmonės pasirenka gyventi regione.
– Gerai, grįžkime į šias dienas. Įvairių pamąstymų turbūt ir jūs skaitėt, girdėjot, kodėl būtent jūs buvot pasirinktas į vidaus reikalų ministro poziciją. Dažniausiai minimas lojalumas M. Sinkevičiui. O kaip jūs pats atsakytumėt į šitą klausimą?
– Manau, kad ministras pirmininkas renkasi savo komandą pagal tam tikras savybes, kurios yra reikalingos tam tikroje ministerijoje. Taip, aš manau, kad lojalumas nėra paskutinėje vietoje, bet aš tada paklausčiau tų žmonių, kurie taip kalba – o ministras pirmininkas turėtų imti į komandą sau nelojalius žmones? Turbūt absurdiškai skambėtų. Aš manau, kad ne.
Lojalumas man yra tikrai svarbi savybė, to paties tikiuosi ir iš savo komandos. Esu lojalus M. Sinkevičiui, bet tas lojalumas, aišku, yra iki tam tikros ribos. Pirmiausia aš esu lojalus valstybei. Kadangi esu valstybės politikas, esu davęs priesaiką tarnauti Lietuvai, tai tas lojalumas yra iki tam tikrų ribų, kurių aš nenoriu ir neketinu peržengti.
Bet įgyvendinti Vyriausybės programą, vykdyti kitus pavedimus, kurie yra reikalingi valstybei – taip, šiuo atžvilgiu aš esu lojalus ir nemanau, kad turėtų būti kitaip. Jeigu būčiau nelojalus, tai ką aš tada čia veikčiau?
– Jau pirmosiomis savo darbo dienomis kaip vieną iš idėjų dėl antrinės migracijos problemos iškėlėte pasienio su Latvija kontrolės punktų darbo atkūrimą. Prezidentas komentavo, kad vidaus sienų kontrolės atkūrimas Šengeno erdvėje būtų pralaimėjimas kovojant su nelegalia migracija, siūlymą kraštutinumu pavadino ir premjeras. Truputį paskubėjot ar tikslas ir buvo įspėti Latviją, kad į problemą žiūrėtų rimčiau?
– Žinoma, turiu pritarti tiek premjerui, tiek prezidentui. Taip, vienas dalykas, tai yra kraštutinė priemonė, nes daugiau jau turbūt nėra, kur eiti. Tai būtų tikrai katastrofa ir nusileidimas agresorei, kapituliacija Šengeno erdvėje. Aišku, mes ir dabar turime atkurtas vidines sienas prie Lenkijos ir Vokietijos sienos, prie Lenkijos ir Lietuvos sienos, ir kitur Europoje. Šengenas, kaip vertybė, yra šiek tiek drebantis.
Tikrai čia yra paskutinė priemonė, kurios turėtume imtis. Aš tai pasakiau turėdamas minty, kad spręsti šią problemą reikia, ir kad ją išspręstume, noriu turėti visus galimus variantus ant stalo. Žinoma, ir šis sprendimas ant jo yra. Visuomet, kai vertini, kaip spręsti problemą, išsikeli siektiną rezultatą, o tada žiūri, kuri priemonė padės tą rezultatą pasiekti. Todėl ir reikia turėti visas įmanomas priemones.
– Jau kalbėjotės su Latvijos vidaus reikalų ministru, kokius šios krizės sprendimo būdus mato patys latviai?
– Latvijos vidaus reikalų ministras išreiškė poreikį didesniam mūsų pareigūnų buvimui jų valstybėje. Teko matyti ir žiniasklaidoje pasakymą, kad jiems reikėtų papildomo šimto pareigūnų. Mano, kaip Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, prioritetas yra Lietuvos Respublikos sienų saugumas. Aš esu už tai, kad mes padėtume savo broliškai kaimynei, bet tikrai neturime šimto pasieniečių, kurie tiesiog sėdi namuose ir nieko nedaro, laukia, kol jie bus kažkur nusiųsti. Visi mūsų pasieniečiai turi aktyvią veiklą, jiems priskirtus ruožus. Kiekviena pagalba, kiekvienas pasienietis, kurį siunčiame į Latviją, yra atitraukiamas iš kažkur kitur. Mes tai darome iš vidinių resursų.
Šiuo metu atitraukti šimtą pasieniečių į Latviją būtų sudėtinga. Taip, mes žiūrime, kiek pasieniečių galime nusiųsti, bet ir latviai turėtų dėti daugiau pastangų, siekdami susitvarkyti patys. Aš tada keliu klausimą, jeigu mes turime galimybę siųsti papildomą šimtą pasieniečių ir tai išspręstų problemą, tai latviai gali pasitelkti savo kariuomenę taikos meto užduotims. Kariuomenė tikrai gali atrasti šimtą žmonių, kurie padėtų.
– Tai, kaip suprantu, dešimt kartų savo teikiamos paramos padidinti negalime, bet ar kažkiek didinsime? Dabar lyg devyni mūsų pasieniečiai dirba Latvijos pusėje?
– Mes esame išsiuntę jau antrą komandą, taip, devynis pasieniečius ir du keturkojus pareigūnus, kurie labai padeda. Šia proga ketvirtadienį turėsiu ir apdovanojimus, įteiksiu padėkas pirmajai komandai, kuri grįžo iš Latvijos.
Vienas iš jų su savo keturkoju pagalbininku 27 km sekė migrantus, patekusius į Latvijos teritoriją, juos sulaikė. Mačiau, kad tam tikri antivalstybiniai veikėjai bandė kritikuoti, jog tai – neva neteisėta, antžmogiška. Aš manau, kad toks yra pasienio pareigūnų darbas – jeigu žmogus valstybės sieną kerta neteisėtai, nesvarbu, ar jis tarnybą atlieka Lietuvoje, ar Latvijoje, jis turi sulaikyti pažeidėjus. Jis tai puikiai padarė ir nusipelnė padėkos.
Dėl to ir kviečiuosi juos į ministeriją, kad ir visuomenei, ir antivalstybinėms jėgoms parodyčiau, jog ši ministerija, šis ministras tinkamai vertins pasienio pareigūnų darbą.
– Paaiškinkit žmonėms, kur yra Latvijos problema, nes fizinį barjerą latviai, kaip ir mes, jau turi pasistatę.
– Mes tą problemą turėjome 2021 metais, dabar ją esame sėkmingai išsprendę. Fizinis barjeras nesuteikia absoliučios apsaugos. Fizinis barjeras tik prailgina trukmę, kiek pažeidėjas užtrunka tą valstybės sieną kirsti. Jeigu nėra fizinio barjero, jis ją kerta tiesiog tuo pat metu, o barjerą kirsti reikia valandos, dviejų ar penkių.
Praktiškai visą barjerą turi saugoti pasieniečiai. Fiziškai kiekviename kilometre jų nepastatysi, bet pas mus yra įrengti ir termovizoriai, ir seisminiai jutikliai, ir kameros – viskas sujungta į vieną bendrą tinklą. Jeigu yra fiksuojamas bandymas kirsti mūsų valstybės sieną, informacija perduodama mūsų pareigūnams, kurie aktyviai veikia toje teritorijoje, ir jie gali užkardyti tą pažeidimą.
Latviai turi dalinį fizinį barjerą, bet jis dar nėra tinkamai įrengtas – tiek kamerų, tiek ir kitų atributų atžvilgiu. Mane yra patikinę, kad tai turėtų būti padaryta jau rudenį. Tikiuosi, kai jie pilnai įsirengs barjerą, situacija stabilizuosis. Lenkija buvo taikinys – jie įsirengė fizinį barjerą, Lietuva buvo taikinys – mes įsirengėme fizinį barjerą.
Baltarusijos siena baigiasi ties Latvijos siena, toliau prasideda Rusija, tai, tikėkimės, kad Baltarusija, kaip šalis, kuri instrumentalizuoja migraciją, siekia kažkokių politinių tikslų ir pokyčių, kelia hibridinę grėsmę, bus eliminuota iš šios kovos, nes visa pasienio teritorija su Baltarusija bus tinkamai apsaugota visose trijose valstybėse.
– Automobilių tikrinimas pasienyje su Latvija įvardijamas kaip kraštutinė priemonė, bet lenkai mums tokią taiko jau metus. Pasienyje, ypač prieš savaitgalį, susiformuoja kilometrinės spūstys. Jūs mūsų pokalbio pradžioje jau apie tai šiek tiek užsiminėte, bet paplėtokite, kaip ketinate spręsti šitą klausimą? Ar kalbėjotės su Lenkijos puse ir ką pasiūlėte?
– Žinoma, šioje vietoje mes esame prašančiojo vaidmenyje, nes mes susiduriame su ta problema ir mums ją reikia spręsti. Bet po itin produktyvių pokalbių su Lenkijos puse, kai viešėjau Dubline, jau dabar gavau žinių iš mūsų pasieniečių vadovybės, kad berods ketvirtadienį bus organizuojamas susitikimas tarp pasienio įgaliotinių, siekiant surasti algoritmus, kaip pagreitinti tas patikras, jog tai nesukeltų papildomų nepatogumų žmonėms, kurie neturi blogų tikslų.
Tikrinimas turi būti nukreiptas į prekybą žmonėmis, neteisėtą migrantų gabenimą, siekiant sulaikyti tiek migrantus, tiek pažeidėjus. Tikrai tikiu, kad pasienio tarnybos ras sprendimus, kaip tai nutaikyti tikslingai, o ne bendrai visiems piliečiams.
– Ruošdamasi šiam interviu kalbėjausi su keliomis pareigūnų profsąjungomis, kas yra aktualiausia jiems, ko jie norėtų paklausti naujojo ministro. Ko dabar pareigūnams trūksta labiausiai, tai konkretumo. Didžiausias dėmesys koncentruojamas į neįgyvendintus praėjusios Vyriausybės pažadus trejus metus kasmet 7 proc. didinti atlyginimus. Jau pernai liko 24 mln. eurų skola. Profsąjungų atstovai jums užduoda tokius klausimus: jeigu sutinkate, kad vidaus saugumas yra vienas iš nacionalinio saugumo ramsčių, kaip tai atsispindės kitų metų biudžete? Kiek aktyviai jūs planuojat dalyvauti biudžeto korekcijose dėl didesnio finansavimo ir ar ta skola pareigūnams bus grąžinta?
– Sutinku, kad vidaus saugumas turėtų būti prioritetas, kaip ir krašto apsauga. Man asmeniškai tai yra prioritetas. Prieš pradėdamas darbą sau išsikėliau keturis prioritetus vidaus reikalų srityje, kuriuose pareigūnų atlyginimai, papildomas skatinimas, darbo sąlygos yra pirmoje vietoje. Nenoriu išsikelti daug prioritetų, nes tada išnyksta paties prioriteto prasmė, todėl išskiriu keletą, kurie įmanomi įgyvendinti per likusį kadencijos laikotarpį.
Mano dalyvavimas biudžeto formavime ir korekcijose jau yra dabar. Nuolatos palaikau ryšį su premjeru ir finansų ministru. Tarp keliamų tikslų nėra tik atlyginimų klausimas, bet ir butpinigiai, kompensacijos už kelionę į darbą, reabilitacijos sąlygos, kurios po žalingų sprendimų, priimtų 2020–2024 laikotarpiu, itin suprastėjo, o tai nėra mažiau svarbu nei gaunamas atlygis.
Labai svarbu pabrėžti, kad daug priklauso ir nuo statutinėms tarnyboms skirtų asignavimų paskirstymo. Dažnai pareigūnams kalbant apie didesnius atlyginimus, kaip pagrindinį motyvą, skirti pinigai išleidžiami komisariatų remontui ar brangių tarnybinių automobilių įsigijimui.
Keista, kai pareigūnas uždirba šiek tiek daugiau nei minimalus atlyginimas, vairuoja 20 metų senumo asmeninį automobilį vykstant į tarnybą, bet darbe vairuoja savo kelerių metų atlyginimo vertą naują ir brangų tarnybinį automobilį. Nemanau, kad tokia konjuktūra prideda prestižo šiai profesijai, ar motyvacijos pareigūnui.
– Profsąjungos mano, kad V. Kondratovičius pernai pernelyg nekovojo dėl savo pažadų įgyvendinimo, turėjo per mažai įtakos premjerei I. Ruginienei ir kelia klausimą, kiek jūs turit įtakos M. Sinkevičiui, jog jūsų paties siekiai būtų įgyvendinti?
– Negaliu atsakyti, kokias pastangas dėjo mano pirmtakas, į tai galėtų atsakyti tik jis pats. Manau, kad visi ministrai, prieš tai buvę pareigose, stengėsi atlikti savo pareigas taip gerai, kaip tik mokėjo.
Nemanau, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas tik per įtaką ar pažintį su premjeru. Akivaizdu, kad vidaus saugumo klausimas, ar kitos Vidaus reikalų ministerijos šiuo metu kuruojamos sritys šiame geopolitiniame laikotarpyje yra tarp pačių svarbiausių temų. Tikiu, kad mūsų Vyriausybė atlieps laikmečio duodamą toną ir tas poreikis bus atlieptas.
Puikiai suvokiu, kad vidaus saugumas svarbus taikos metu, bet jeigu įvyktų Diena X, dalis statutinių tarnybų prisijungtų prie aktyvios gynybos, o kita turėtų užtikrinti gyventojų evakuaciją, kritinių objektų apsaugą ar viešąjį saugumą. Tai suprasdami turime duoti sistemai tai, ko reikia, kad ji būtų motyvuota ir tinkamai pasiruošusi.
– Ar galite šiandien aiškiai pasakyti pareigūnams, kokį minimalų darbo užmokesčio pokytį planuojate pasiekti iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos?
– Nenoriu svaidytis tuščiais pažadais, per daug jų pridalinta per visą istoriją. Nemažiau jų liko neištesėta. Suprantu pareigūnų norą kuo greičiau sužinoti, kas jų laukia, bet būtų neatsakinga dabar pasinaudoti tribūna ištransliuoti ambicingus pažadus, siekiant pigaus populiarumo, kuriems gali būti nelemta išsipildyti.
Galiu garantuoti tai, kad dėsiu visas įmanomas pastangas, jog situacija gerėtų kuo greičiau. Šiandien būtų neatsakinga įvardyti skaičių, kol vyksta biudžeto derybos. Kai tik jos bus baigtos, pareigūnai pirmieji sužinos konkretų rezultatą.
– Profsąjungų atstovai taip pat teiraujasi, ar pripažįstate, kad dėl pareigūnų trūkumo likusiems darbuotojams tenka perteklinis darbo krūvis? Kokias konkrečias priemones ministerija įgyvendins, kad pritrauktų naujų pareigūnų?
– Pačiame klausime jau pateiktas ir atsakymas. Akivaizdu, kad tos pačios funkcijos ir jų kiekis, tenkantis mažesniam pareigūnų skaičiui, kelia daugiau streso, kainuoja daugiau laiko ir pastangų. Naujų pareigūnų pritraukimas yra būtinas, siekiant išsaugoti veikiančią sistemą.
Šiuo metu, nepaisant mažų atlyginimų, labai svarbu pabrėžti, kad į darbo užmokesčio politiką žiūrima itin fragmentiškai. Kiekvienais metais diskutuojame, kiek milijonų reikia pridėti, kad profesinės sąjungos neprotestuotų.
Siekiant pritraukti jaunus žmones į šią prasmingą profesiją, būtina aiškiai apibrėžti, koks profesinis kelias jų laukia, kaip jis bus apmokamas. Trumpai tariant, ateinantis pareigūnas privalo žinoti, kokio atlyginimo gali tikėtis bent 3–5 metus į priekį.
To ir sieksiu, tariantis su profsąjungomis, kad būtų pasirašytas susitarimas, kuris įpareigotų ir šią Vyriausybę, ir kitą atitinkamai žiūrėti į statutinių tarnybų finansavimą.
– Valdant konservatoriams buvo atsisakyta „Pušyno“ reabilitacijos centro ir pradėjus VRM reabilitacijos centro rekonstrukciją Trakuose, pareigūnams reabilitacijos tenka laukti net iki dvejų metų. Kaip planuojate spręsti šią problemą?
– Šią problemą pradėjau spręsti jau pirmąją savaitę. Labai gaila, kad dėl netinkamų sprendimų itin svarbi pareigūnų reabilitacijos grandis neveikia taip, kaip turėtų. Šiuo metu kartu su komanda ieškome galimybių išplėsti Medicinos centro veiklą, kuri leistų užtikrinti didesnį reabilitacijos paslaugų prieinamumą bei papildomų finansinių resursų, trūkstamas procedūras suteikti perkant paslaugas iš kitų įstaigų.
– Pabaigai dar vienas profsąjungų klausimas jums – kokią atsakomybę turi priisimti politikas, įsivėlęs į korupcijos, nesąžiningo lėšų panaudojimo skandalą?
– Jeigu politikas sulaukia neigiamo teismo sprendimo, dažniausiai tai jau būna aukščiausios teisminės instancijos sprendimas, jis turėtų prisiimti atsakomybę ir pasitraukti iš užimamų pareigų, tačiau kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, galioja nekaltumo prezumpcija. Tačiau kiekvienas politikas turi pats įvertinti, ar susiklosčiusi situacija leidžia jam toliau tinkamai eiti pareigas.
Jeigu kalbame tik apie insinuacijas ar teiginius, kurie prasideda „galimai“, tuomet daug kas priklauso nuo aplinkybių, bet, mano nuomone, politiniai oponentai dažnai naudoja šią kortą ir visada kritiškai reikėtų vertinti metamus kaltinimus, kol tai nevirsta realiais teisingumą vykdančių institucijų sprendimais.