Mirė Kazimira Prunskienė (12)

Tai minėtam portalui patvirtino jos sūnus Vaidotas.

Kazimira Danutė Prunskienė gimė 1943 m. vasario 26 d. Švenčionių rajone, Vasiuliškių kaime.

1944 m. kovo mėnesį neteko tėvo, kurį kaip 1941 m. birželio sukilimo dalyvį nužudė NKVD. 1949–1956 m. mokėsi Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje mokykloje, nuo1956 m. – Vilniaus 1–ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 m.

1965 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universitetą, įgijo ekonomistės specialybę ir ten dirbo iki 1986 metų. Ji buvo Pramonės ekonomikos fakulteto dėstytoja, vyresnioji dėstytoja, nuo 1978 m. – docentė. 1971 m. apsigynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją, o vėliau – 1986 m. – ekonomikos mokslų daktarės disertaciją.

1981-1986 m. dirbo mokslinį darbą Vengrijos universitetuose, 1982-1983 m., 1986 m., 1988 m. – VFR universitetuose. 1982-1983 m. buvo paskirta A. von Humboldto fondo (VFR) stipendija. 1986-1988 m. K.Prunskienė dirbo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja, 1988-1989 m. – Liaudies ūkio specialistų ir vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore.

Aktyvią politinę veiklą K.Prunskienė pradėjo 1988 m., ji buvo viena iš pagrindinių Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių ir dalyvių, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarė, 1990-1992 m. – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė.

1990-1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, K.Prunskienė buvo pirmoji Respublikos Vyriausybės Ministrė Pirmininkė. Būtent ji 1990 m. pirmoji susitiko su JAV prezidentu Dž. Bušu, Didžiosios Britanijos premjere M. Tetčer, Prancūzijos prezidentu F. Miteranu, Vokietijos kancleriu H. Koliu. Įvykus šiems susitikimams M. Gorbačiovas buvo priverstas derėtis su Lietuva.

Už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Romoje apdovanota Minervos prizu.

1995 m. Lietuvos moterų partijos, kuri vėliau tapo Naujosios demokratijos partija, steigėja ir pirmininkė. Nuo 2001 m. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos pirmininkė. 1996 m. ir 2000 m. buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto, Europos reikalų komiteto, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemoms spręsti komisijos pirmininkė.

1993 m. K. Prunskienės įsteigė individualią įmonę – konsultacinę firmą („K. Prunskienė-Consulting“). Iki 1996 m. buvo jos prezidentė ir verslo konsultantė, o nuo 1996 m. dirbo ne pagrindinėje darbovietėje – Vilniaus Gedimino technikos universitete profesore.

Nuo 1991 m. Lietuvos ir Europos instituto, visuomeninės mokslinės ne pelno organizacijos, prezidentė. Nuo 1992 m. Lietuvos moterų asociacijos prezidentė. Nuo 1998 m. – Ekonomistų klubo prezidentė.

K.Prunskienė buvo aktyviai įsitraukusi į Lietuvos ir tarptautinių organizacijų veiklą: nuo 1992 m. Lietuvos moterų futbolo asociacijos prezidentė, nuo 1994 m. Baltijos moterų krepšinio lygos prezidentė, nuo 1995 m. Moterų – pasaulio lyderių tarybos narė, nuo 1998 m. Valstybių parlamentinių lyderių fondo Europos valdybos narė, nuo 2002 m. Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė.

2000 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu ir Nepriklausomybės medaliu.

2001 m. už ypatingus nuopelnus apdovanota aukščiausiu Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimu – Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi su žvaigžde.

Per savo gyvenimą politikė Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė per 400 mokslinių ekonomikos darbų bei straipsnių. Ji yra keliasdešimties knygų autorė, 1992-1997 m. leidinio „Lithuania Today“ redaktorė. K.Prusnkienė išleido ir keletą politikos publicistikos knygų: „Gintarinės ledi išpažintis“ (1991 m.), „Užkulisiai“ (1992 m.), „Iššūkis drakonui“ (1992 m.), „Išsivadavimo kaina“ (1993 m.), „Laisvėjimo ir permainų metai“ (1995 m.).