„Pirmiausia, tai buvo pirmoji mūsų premjerė – atkurtos Lietuvos Respublikos premjerė, kuriai teko sunkiausi iššūkiai, kuri suformavo pirmąjį mūsų Kovo 11-osios Respublikos kabinetą. Vien iš vyrų. Ir labai profesionalų kabinetą – aš buvau gal mažiausiai profesionalus tame kabinete.
Tai buvo akademikai, profesoriai, savo srities ekspertai“, – portalui Lrytas ketvirtadienio vakarą sakė D. Kuolys.
Pasak jo, tai buvo moteris, kuri sugebėjo jungti „kairę ir dešinę“.
Eidama 84-uosius metus mirė Kazimira Danutė Prunskienė: signatare buvo susidomėję ir genealogai
„Sąjūdį ir kompartiją, ir jungti būtent tokiais egzistenciniais Lietuvos rūpesčiais. Ši Vyriausybė padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, nes įsivaizduokite, kas buvo Lietuva po 1990-ųjų metų Kovo 11-osios.
Be savo kariuomenės, su sovietų įgulomis, su iš esmės nesavarankišku biudžetu, tvarkoma iš Maskvos... Tai buvo blokada. Daugybę dalykų reikėjo K. Prunskienės Vyriausybei įveikti, ir K. Prunskienė sugebėjo sutelkti komandą, sugebėjo dirbti su V. Landsbergiu kartu ir solidariai, ir klojo pamatus valstybei“, – kalbėjo pirmasis atkurtos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras.
Susiję straipsniai
D. Kuolio teigimu, K. Prunskienė buvo aktyvus ir praktiškas žmogus, 1990 metais ji taip pat buvo ir tam tikras Lietuvos veidas pasaulyje.
„Moteris, atsirandanti Lietuvos lyderė, neblogai kalbanti vokiškai, ir ji važiavo po pasaulį. Jai atsivėrė kabinetų durys – ir Amerikos prezidento Bušo, ir Britanijos premjerės Thatcher, ir užsienio televizijos – tai irgi buvo ledų laužimas.
Tai buvo dar iki Sausio 13-osios, ir jau į Lietuvą buvo nukreiptos kameros“, – aiškino jis.
Geras K. Prunskienės bruožas, tęsė D. Kuolys, buvo ir demokratiškumas.
„K. Prunskienė gebėjo vadovauti labai skirtingiems žmonėms, neprimesdama savo nuomonės, išklausydama, derindama tas nuomones, ieškodama kompromisų. Tai buvo tokia telkianti lyderystė.
Atsimenu, kai K. Prunskienė grįžo iš Skandinavijos šalių ir sako: va, ten kartu pietauja ministrai, aptarinėja bendrus klausimus, o čia tas sovietinės Lietuvos gyvenimas buvo toks, kad ministrai išrūšiuoti, vieni svarbesni, kiti – ne, ir K. Prunskienė įvedė bendrų pietų tradiciją, kur tu gali aptarti, konsultuotis, kalbėtis.
Žiūriu dabar į Vyriausybę – tie dalykai, kuriuos įvedė K. Pruskienė, iki šiol galioja“, – pastebėjo tuometinis ministras.
Pasak D. Kuolio, šiandieniniai politikai iš K. Prunskienės neabejotinai galėtų pasimokyti veržlumo.
„Pasitikėjimas savimi, ėjimas į priekį. K. Prunskienė buvo veiksmo žmogus. Jai rūpėjo, kad reikalai spręstųsi. Kitas dalykas – ji visada buvo ribinėse situacijose. Nežinia, kas bus su Lietuva – užgniauš ar neužgniauš M. Gorbačiovas Lietuvos nepriklausomybę?
Visą laiką nežinios akivaizdoje, ir toje nežinios akivaizdoje tu turi valingai kurti valstybę. K. Prunskienė tuo metu tam buvo tinkamas žmogus“, – neabejojo pašnekovas.
Tiesa, pridūrė D. Kuolys, K. Prunskienė taip pat buvo ir emocingas žmogus.
„Aš mačiau K. Prunskienės ašaras, kai ji grįžta iš paskutinio susitikimo su M. Gorbačiovu, ir sako: „Viskas, mums parašytas nuosprendis – jie pasiruošę mus užgniaužti“. Ji sėdi prie stalo, sėdime mes, ji jau atsistatydinusi, K. Prunskienė sėdi, verkia ir sako, kad mums parašytas nuosprendis.
Tai ji buvo ir jausmo žmogus“, – kalbėjo jis.
K. Danutė Prunskienė mirė eidama 84-uosius metus.