„Buvo sunkus bendravimas, kadangi žmogus buvo pusiau paralyžiuotas, bet ji suprato, ką kalbėjau, vargais negalais kai ką pasakydavo. Kas įdomiausia, kad ji sugiedojo Lietuvos himną. Tokia pusiau paralyžiuoto žmogaus ypatybė ir atitinkama smegenų veikla. Himną ji sugiedojo visiškai tvarkingai, o šiaip kalba buvo sunki“, – su Lrytas paskutinio susitikimo detalėmis dalijosi Č. Juršėnas.
2012 metų vasario 26-ąją, ruošdamasi paminėti 69-ąjį gimtadienį, K. Prunskienė patyrė sunkų insultą. Po sudėtingų operacijų Vilniuje medikai vilčių teikė nedaug. Dėl itin sunkios sveikatos būklės ji iškart ir visam laikui pasitraukė iš aktyvios politikos bei visuomeninio gyvenimo. Tiesa, paneigė visas medikų prognozes ir laikėsi dar daugiau nei 14 metų. Iki šiandien.
Č. Juršėnas su K. Prunskiene susipažino 1988 metų vasarą, Lietuvos sąjūdžio kūrimosi laikais.
„Pagarba pirmajai premjerei“: pasidalijo jautriais prisiminimais apie Kazimierą Prunskienę
„Aš tuo metu paskutines savaites dirbau LKP CK aparate. Mes pirmą kartą susitikome per kažkokį pasitarimą, o po to jau matydavomės dažnai ir įvairiomis progomis – Sąjūdžio renginiuose, LKP veikloje. Ji aktyviai dalyvavo atskiriant LKP nuo Maskvos. Istoriniame, 20-ajame suvažiavime, kuris įvyko 1989 metų gruodį, ji net buvo išrinkta į LKP CK ir CK biurą“, – pasakojo signataras.
1990–1991 metais, K. Prunskienei einant premjerės pareigas, Č. Juršėnas buvo jos vadovaujamos Vyriausybės atstovas spaudai. Kartu ne vieną kadenciją jie darbavosi ir parlamente.
Susiję straipsniai
„Visų pirma aš ją prisimenu kaip energingą ekonomistę. Žmogų, kuris gilinosi į Lietuvos reikalus, ekonomiką ir galimą jos transformaciją iš socialistinės-tarybinės į laisvosios rinkos ekonomiką. Čia ji buvo didžioji aktyvistė“, – pabrėžė jis.
Per 1990 metais pavasarį ir vasarą vykusią Sovietų Sąjungos ekonominę blokadą K. Prunskienė atliko pagrindinį vaidmenį organizuojant šalies išgyvenimą bei vykdant intensyvią tarptautinę diplomatiją. Būdama pirmosios Vyriausybės vadove, ji tiesiogiai valdė krizę, ieškojo alternatyvių išteklių ir derėjosi su pasaulio lyderiais dėl politinio spaudimo Maskvai.
„Ji pagarsėjo dar 1990 metų pavasarį, per daugiaetapę kelionę po pagrindinių Vakarų valstybių sostines – Vašingtoną, Paryžių, Berlyną, Londoną... Ji paliko gerą įspūdį – Lietuvos pripažinimo reikalą stūmė pirmyn, nors Vakarai, deja, neskubėjo. Jie apie mus gražiai šnekėjo, mus gyrė, kad mes esame drąsūs, bet reikia gailėti M. Gorbačiovo. Tai buvo labai svarbus faktorius Vakarams, todėl jie neskubėjo mūsų pripažinti. Bet pirmas prasiveržimas yra Kazimiros nuopelnai“, – teigė Č. Juršėnas.
Užsienio politika, kaip atkreipė dėmesį jis, tuo metu buvo ne tik Vakarai, bet ir Rytai, t.y. Maskva, jokiu būdu nenorėjusi pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.
„Ne šiaip nenorėjo pripažinti, o pradėjo mus įvairiais būdais spausti. Vienas bjauriausių dalykų, kai 1990 metų pavasarį buvo paskelbta ekonominė blokada. Reikėjo atsilaikyti prieš tą blokadą. Tai buvo Vyriausybės ir K. Prunskienės bei jos pavaduotojo A. Brazausko uždavinys. Lietuviai sugebėjo ekonominės blokados sąlygomis daugiau ar mažiau, bet bent jau šiek tiek apsirūpinti benzinu ir kitais dalykais“, – pasakojo Č. Juršėnas.
„Kad įveiktume ekonominę blokadą, reikėjo kažką padaryti politinėje ir diplomatinėje veikloje, rasti kažkokį sprendimą. Maskva reikalavo atšaukti Kovo 11-osios aktą. Su šituo mes, žinoma, negalėjome sutikti. Tada Vyriausybėje gimė idėja paskelbti moratoriumą – Kovo 11-osios akto pristabdymą, atidėjimą tam tikram laikui. Būtent šitą pasiūlymą Vyriausybė pateikė Aukščiausiajai Tarybai. Joje, turiu tokį terminą, fundamentalistai, jokiu būdu nesutiko liesti Kovo 11-osios akto, sakė, kad tai yra šventas dalykas, o moratoriumo šalininkus vadino vos ne tėvynės išdavikais. Visko buvo.
Pamažu per diskusijas radosi priimtinas, atsargus, apgalvotas sprendimas, kad Kovo 11-osios aktas moratoriumu buvo apsaugotas trimis apsauginiais žiedais. Mes apsisaugojome ir manėme, kad neprapulsime. O Maskvai reikėjo bent kažkokio nuolankaus žingsnio iš Lietuvos pusės. Mes tą keistą moratoriumą priėmėme ir M. Gorbačiovui to pakako – va, lietuviai nusileido. Tada blokada buvo sušvelninta“, – tęsė jis.
Kovo 11-osios Akto moratoriumas buvo politinis ir teisinis kompromisas, kuriuo Aukščiausioji Taryba 1990 metų birželio 29 dieną sutiko šimtui dienų suspenduoti iš Nepriklausomybės akto kylančius teisinius veiksmus, kad Maskva nutrauktų šalį sekinusią ekonominę blokadą ir prasidėtų oficialios tarpvalstybinės derybos.
Anot signataro, nors Maskva manė, kad mes nusileidome, iš tiesų buvo šiek tiek pergudrauta, nes iš esmės jokių nuolaidų Lietuva nedarė.
„Visuose šituose reikaluose Kazimiros vaidmuo buvo ypatingas, ji reiškėsi visur. Deja, reikia pridėti vieną dalyką, be kurio neapsieisi – jos aktyvumas Aukščiausioje Taryboje, nors ji buvo ne tik premjerė, bet ir Aukščiausiosios Tarybos narė, kai kam nepatiko. Atsirado kibirkštys tarp dviejų svarbiausių institucijų. Tai galų gale baigėsi tuo, kad 1991 metų pradžioje Kazimira įteikė atsistatydinimo pareiškimą“, – prisiminė Č. Juršėnas.
Siekdama gelbėti šalies ekonomiką po sovietų blokados, Vyriausybė priėmė sprendimą nuo 1991 metų sausio 7 dieną vidutiniškai 3,2 karto padidinti maisto produktų kainas. Tai sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Vytauto Landsbergio, nepritarė tokiam staigiam kainų šuoliui be išankstinio pasiruošimo bei kompensavimo mechanizmo. Sausio 8 dienos rytą parlamentas atšaukė Vyriausybės nutarimą dėl kainų pakėlimo. K. Prunskienė tai suprato kaip visišką nepasitikėjimą jos vykdoma ekonomine politika ir Ministrų kabineto autoriteto sugriovimą.
Prisimindamas K. Prunskienę, Č. Juršėnas akcentavo ir jos įvaizdį, kuris esą itin pasitarnaudavo užsienio vizituose.
„Ji buvo daili moteris. Labai patraukli. Jauna, su gražia šypsena. Ne veltui ji buvo vadinama „Gintarine ledi“. Ne tik idėjos, ne tik Lietuvos vardas ir Lietuvos reikalo gynimas, bet ir personalinis Lietuvai atstovaujančio žmogaus vaidmuo, reiškimasis ir atitinkamas priėmimas – čia jos nuopelnai yra neabejotini“, – apibendrino jis.