Su tokia situacija susidūrė ir vilnietė Giedrė (pavardė redakcijai žinoma, – Lrytas). Gimusi ir augusi Lietuvoje, 1997 metais moteris dėl užsieniečio vyro darbovietės turėjo išvykti gyventi į JAV. Ten susilaukė ir dviejų dukrų. Kitos šalies pilietybės neprašė, nes visada žinojo, kad sugrįš į Vilnių.
Tačiau viskas pasikeitė po netikėtos sutuoktinio mirties. Giedrės dukros dar buvo mažametės, reikėjo spręsti švietimo, socialinius bei paveldėjimo klausimus, todėl jai primygtinai pasiūlyta priimti ir JAV pilietybę.
Ji taip ir padarė, o po dešimties metų, dukroms užaugus, sugrįžo gyventi į Vilnių. Dėl to, kad turi du pasus, klausimų nesulaukė ir pati nematė reikalo apie tai pranešti. Po kelerių metų, vaikams taip pat nusprendus apsigyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas susidomėjo ir pačia Giedre. Moteris į užklausas nereagavo, kol vieną dieną oro uoste iš jos buvo atimtas Lietuvos pasas – taip ji sužinojo jau netekusi pilietybės. Į namus Vilniuje sugrįžo tik kaip JAV pilietė.
Svetur gyvenantys lietuviai pasisako už dvigubą pilietybę: neįsivaizduoja, kaip būtų galima atsisakyti šaknų
Dabar situaciją moteris priversta aiškintis teismuose. Ji prašo atsižvelgti į tai, kad JAV pilietybę priėmė ne savo noru, tačiau mūsų Pilietybės įstatymas griežtas – į jokias jo išimtis moteris nepatenka, o, kitaip nei dukros, į daugybinę pilietybę pretenduoti Giedrė negali, nes gimė sovietmečiu, t. y. Lietuvos pilietybės nėra įgijusi gimimu.
Iki 1990 metų gimusių ir vėliau iš Lietuvos išvykusių mūsų tautiečių padėtį bandė taisyti konservatorė Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė, tačiau vėl atsimušė į Konstitucijos ir sunkiai perkalbamų politikų sieną. Dabar ji ketina registruoti Pilietybės įstatymo pataisas, kad asmuo negalėtų be savo dalyvavimo tiesiog laišku sužinoti apie prarastą pilietybę, tačiau ir pati pripažįsta, jog problemos tai iš esmės neišspręs.
Susiję straipsniai
Į JAV išvykti turėjo dėl vyro darbovietės
Giedrė gimė ir užaugo Vilniuje, čia baigė mokyklą, o 1988 metais įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo anglų kalbą.
Nuo 1993 metų ji ketverius metus dirbo JAV ir Lietuvos karinio bendradarbiavimo programoje „Kariai kariams“, vertėjavo JAV kariniams instruktoriams seminaruose ir susitikimuose, skirtuose Lietuvos kariuomenės pasirengimui integracijai į NATO. Sako, kad šį darbą be galo mėgo.
Vieną dieną Vilniuje, kavinėje, ji susipažino su Lietuvoje gyvenančiu amerikiečiu, kuris Vilniaus universitete dėstė programavimo disciplinas. Į Lietuvą darbuotis vyras atvyko ir dėl iš čia kilusių jo žydų kilmės protėvių. Nors dalis jų buvo sušaudyti, Plungės rajone jam pavyko rasti dalį artimųjų kapų.
„Jis čia atvyko 1991 metais, kai tik leido skristi į Lietuvą – tai buvo viena pirmųjų jo vizų. Jis išmoko lietuvių kalbą, dėstė universitete. Jam labai patiko Lietuva. Kai man pasipiršo, su mano tėčiu jau kalbėjosi lietuviškai. Labai gerbė Lietuvą, mėgo gyvenimą čia“, – pasakojo Giedrė.
1997 metais vyras sulaukė pasiūlymo prisidėti prie dirbtinio intelekto technologijų vystymo, todėl jam teko grįžti į JAV. Giedrė pasakojo, kad Lietuvoje pora surengė neoficialią vestuvių šventę Kernavėje, ant piliakalnio, pagal pagoniškas tradicijas, o formaliai susituokė jau išvykę.
Nors galėjo prašyti JAV pilietybės, moteris tikino to nedariusi sąmoningai – nesiruošė visą gyvenimą likti Amerikoje, šeimos planas buvo užsidirbti ir grįžti į Lietuvą, todėl JAV ji gyveno turėdama nuolatinio gyventojo statusą („Green Card“), kurio pagrindas buvo jos santuoka ir vyro suteiktas imigracinis rėmimas.
Dar šiek tiek padirbusi vertėja, Niujorke ji įstojo į architektūros dizaino studijas, kurias baigė 2004 metais.
JAV 1998 ir 2000 metais gimė ir dvi jų dukros. 2001 metais šeima įsigijo būstą Vilniaus centre, kur leisdavo vasaras, kad dukros pažindintųsi su Lietuva, savo giminaičiais. Anot Giedrės, nepaisant to, kad augo anglakalbėje aplinkoje, jos laikė save lietuvėmis.
Viskas pasikeitė po netikėtos vyro mirties
Viskas pasikeitė 2009 metais, kai Giedrės vyras susirgo plaučių vėžiu. Ji turėjo mesti darbą ir rūpintis juo bei vaikais. 2010-aisiais vyras mirė. Ir tuomet prasidėjo moters problemos. Dėl mažamečių dukrų ji neturėjo galimybės dirbti pilnu etatu, o toks darbo statusas neužtikrino pakankamo pagrindo stabiliai išlaikyti nuolatinio gyventojo statusą JAV.
„Man primygtinai pasiūlė pasiimti JAV pilietybę, nes mano vaikai buvo JAV piliečiai. Aš jų išvežti iš Amerikos negalėjau. Vaikų apsaugos įstatymas neleido išsivežti mažamečių iš jų tuometinės aplinkos, nes JAV neskaitė Lietuvos geresne socialine šalimi. Pagal jų vertinimą, Lietuva buvo blogesnės kokybės šalis. Tam, kad būčiau kartu su vaikais, turėjau turėti tą pačią pilietybę. Aš, aišku, išsigandusi sutikau“, – pasakojo Giedrė.
Ji akcentuoja, kad JAV pilietybės nepriėmė laisva valia, nes sprendimą nulėmė išskirtinės aplinkybės – būtinybė užtikrinti nepilnamečių vaikų saugumą, stabilų teisinį statusą ir šeimos išlikimą po sutuoktinio mirties.
„Pagal Lietuvos įstatymus, priimdamas kitos šalies pilietybę tu automatiškai netenki Lietuvos pilietybės. Bet, kaip ir daugelis lietuvių, aš niekam nepranešiau ir turėjau dvi pilietybes. Niekas prie manęs nekibo ir niekad nieko neklausė“, – pripažino moteris.
2021 metų pabaigoje, dukroms užaugus, Giedrė pardavė namą JAV ir nusprendė grįžti gyventi į Lietuvą. Ji vis dar turėjo abiejų šalių pilietybes, tačiau dėl to jokių klausimų nesulaukė.
2023-aisiais čia gyventi atvyko ir viena jos dukra, jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas. 2025-aisiais gyventi į Vilnių persikėlė ir kita dukra, tad reikėjo sutvarkyti dokumentus dėl jos pilietybės.
Giedrės dukros turi teisę į dvigubą pilietybę – joms gimus mama turėjo Lietuvos pilietybę, tad jų pilietybė traktuojama kaip įgyta gimimu.
Tvarkant dokumentus dėl dukrų lietuviškų pasų, Migracijos departamentas susidomėjo pačia Giedre. Buvo pastebėta, kad ji prieš daugiau nei dešimtmetį yra įgijusi JAV pilietybę ir apie tai nepranešusi.
Šių metų vasarį moteris sulaukė laiško iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM), kuriame buvo paprašyta paaiškinti situaciją. Anot jos, tai nebuvo oficialus teisinis dokumentas, todėl advokatas jai patarė į paklausimą geriau neatsakinėti.
Oro uoste sužinojo, kad yra nebe Lietuvos pilietė
Balandį, skrisdama iš JAV į Lietuvą, Danijos oro uoste Giedrė sužinojo, kad jos Lietuvos Respublikos pasas nebegalioja – ji yra netekusi pilietybės. Dokumentas iš moters buvo atimtas. Namo į Vilnių ji parskrido jau tik kaip JAV pilietė.
Prisijungusi prie Migracijos departamento paskyros Giedrė pamatė, kad pilietybės ji neteko balandžio 1 dieną, ministro įsakymu. Tikina, kad atskirai apie tai informuota nebuvo, tad jei ne šis skrydis, ji būtų net nesuspėjusi į dviejų savaičių terminą užginčyti sprendimą.
Moteris negali pretenduoti į dvigubą pilietybę, nes nepatenka į Pilietybės įstatymo išimtis. Ji negalėjo atsistebėti sužinojusi, kad pagal gimimą yra traktuojama ne kaip Lietuvos pilietė.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje gimę asmenys neturėjo šalies pilietybės, o ją įgavo tik nuo 1991 metų pabaigos (kai buvo priimtas Pilietybės įstatymas) pasirašydami pasižadėjimą Lietuvos Respublikai. Taigi visų jų pilietybė yra gauta ne gimimu (kai gimimo metu tėvai ar vienas iš jų buvo Lietuvos piliečiai), o išsprendus jų pilietybės klausimą.
„Tai labai aiškiai parodo skirtingą dviejų kartų traktavimą: mano dukroms pilietybė pripažįstama nuo jų gimimo momento, o mano pačios teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, Migracijos departamento aiškinimu, pradedamas skaičiuoti tik nuo 1990 metų, nors gimiau, augau ir gyvenau Lietuvoje, lietuvių šeimoje“, – pastebėjo Giedrė.
Ji mano, kad dabartinis Pilietybės įstatymas taip diskriminuoja savo pačių piliečius, o kartu pripažįsta ir Lietuvos okupaciją, nes iki Nepriklausomybės atkūrimo vis dar nelaiko savo piliečių įgijusių šalies pilietybę gimimo pagrindu.
„1990 metų Kovo 11-osios Akte nesakoma, kad tą dieną buvo sukurta nauja Lietuvos valstybė. Jame skelbiama, kad atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir kad nuo šiol Lietuva „vėl yra nepriklausoma valstybė“.
Akte taip pat aiškiai nurodyta, kad 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės Aktas ir 1920 metų gegužės 15 dienos Steigiamojo Seimo rezoliucija niekada nebuvo nustoję teisinės galios, o Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Tai reiškia, kad 1990 metų Kovo 11-oji yra ne Lietuvos valstybės atsiradimo, bet jos suverenių galių vykdymo atkūrimo data.
1990 metų Kovo 11 dienos Deklaracijoje dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų dar aiškiau nurodyta, kad 1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjunga smurtu ir agresija suvaržė Lietuvos tautos suvereninę galią ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į TSRS sudėtį.
Deklaracijoje taip pat pažymėta, kad Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų naudojimas negali būti interpretuojamas kaip Sovietų Sąjungos suvereniteto Lietuvos tautai ir jos teritorijai arba aneksijos pripažinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje sakoma, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečiais gynė jos laisvę ir nepriklausomybę, o Konstitucija priimama „atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia“. Kalbama apie atgimusią, o ne 1990 metais naujai sukurtą valstybę.
Todėl Migracijos departamentas turėtų aiškiai atskirti du dalykus: faktinį sovietinės okupacinės administracijos valdymą ir Lietuvos Respublikos, kaip valstybės bei tarptautinės teisės subjekto, teisinį tęstinumą“, – pabrėžė Giedrė.
Be kita ko, Giedrė kelia klausimą, kodėl sprendžiant dėl jos pilietybės netekimo nebuvo individualiai įvertintos jos gyvenimo aplinkybės, JAV pilietybės įgijimo priežastys, šeimos situacija, ryšys su Lietuva ir realios pilietybės netekimo pasekmės.
„Mano atveju JAV pilietybę įgijau ne siekdama nutraukti ryšį su Lietuva. Po vyro mirties likau viena su dviem nepilnametėmis JAV pilietėmis dukromis ir turėjau užtikrinti jų saugumą, gyvenimo stabilumą bei galimybę likti kartu su jomis. Visą laiką išlaikiau glaudų ryšį su Lietuva, o galiausiai grįžau čia nuolat gyventi.
Vis dėlto sprendimas dėl mano Lietuvos pilietybės buvo priimtas formaliai pritaikius bendrą įstatymo nuostatą, individualiai neįvertinus nei šių aplinkybių, nei mano šeimos situacijos, nei faktinio ir ilgalaikio ryšio su Lietuvos valstybe“, – nurodė ji.
Atsisakyti JAV pilietybės, kaip sako Giedrė, šiuo metu ji negali dėl objektyvių aplinkybių: ten ji pragyveno 24 metus, todėl jos pagrindiniai finansiniai, pensiniai ir turtiniai interesai yra tiesiogiai susiję su JAV.
Dalis turto ir finansinių aktyvų buvo paveldėta po sutuoktinio mirties, taip pat egzistuoja galimi būsimi paveldėjimo klausimai, susiję su jos velionio sutuoktinio šeimos turtu. Lietuvoje moteris neturi sukaupusi reikšmingo darbo stažo, socialinių garantijų ar pensinių kaupimų, kurie užtikrintų jos finansinį saugumą ateityje.
Problemų kilo ir dėl vienos iš dukrų
Pilietybės įstatymo kebeknę, anot moters, parodo ir situacija, į kurią pateko viena iš jos dukrų.
Jei ne 2023 metų lapkritį priimtas ir tų pačių metų gruodį įsigaliojęs Pilietybės įstatymo 45 straipsnio pakeitimas, jos net nebūtų galėjusios prašyti laikyti jas ir Lietuvos Respublikos pilietėmis, pilietybę įgijusiomis gimimu, nes iki tol galiojo nuostata, kad tokį reikalavimą būtina pateikti iki vaikui sukaks 18 metų.
Vyresniajai Giedrės dukrai po šio pakeitimo 2024 metais buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, ji šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.
O jaunesnioji dukra, taip pat neseniai grįžusi į Lietuvą ir tuo pačiu teisiniu pagrindu šių metų balandį paprašiusi jai išduoti mūsų šalies pasą, vis dar laukia Migracijos departamento sprendimo.
„Tačiau praktikoje Ada šiuo metu traktuojama ne kaip Lietuvos Respublikos pilietė, o kaip JAV pilietė, kuriai taikoma 90 dienų buvimo Lietuvoje taisyklė. Prieš atvykdama į Lietuvą Ada konsultavosi su Lietuvos konsulatais Čikagoje, Vašingtone ir Los Andžele.
Visuose trijuose konsulatuose jai buvo paaiškinta, kad ji turi Lietuvos asmens kodą, gali vykti į Lietuvą ir čia jai bus išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Pasitikėdama oficialiais Lietuvos institucijų paaiškinimais, ji atvyko į Lietuvą ir planavo čia gyventi bei pradėti kurti savo profesinį gyvenimą.
Tačiau jau Lietuvoje, po maždaug mėnesį trukusių skirtingų ir nuolat besikeičiančių paaiškinimų, Migracijos departamentas informavo, kad pirmiausia turi būti išnagrinėtas jos prašymas dėl pilietybės turėjimo fakto konstatavimo, o sprendimo priėmimas gali užtrukti iki 12 mėnesių.
Iki to laiko, Migracijos departamento paaiškinimu, Ada negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete, negali gauti Lietuvos paso ir neturi teisės pasilikti Lietuvoje ilgiau, negu leidžiama JAV piliečiui.
Todėl ji buvo priversta išvykti iš Lietuvos, kas jai sukėlė didelį emocinį smūgį ir labai didelius neigiamus finansinius padarinius. Ada šiuo metu yra priversta gyventi ne Europoje ir yra atskirta nuo jos artimiausios šeimos – mamos bei sesers“, – piktinosi Giedrė.
Situaciją paaiškino Migracijos departamentas
Migracijos departamento atstovas Rokas Pukinskas patvirtino, kad Giedrė yra apskundusi sprendimą dėl jos pilietybės atėmimo ir šiuo metu vyksta teisminis ginčas. Kol įsiteisės galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, nuo platesnio komentaro susilaikoma – esą savo poziciją ir argumentus Migracijos departamentas iš pradžių išsakys teismo posėdžiuose.
Departamento atstovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nenumato tokio teisinio pagrindo, jog įgijus kitos valstybės pilietybę savo ar ne savo noru, išsaugojama Lietuvos Respublikos pilietybė.
Remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsniu, Lietuvos piliečiai gali teisėtai turėti daugybinę pilietybę tik esant šioms 11 konkrečių išimčių:
- Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas (pavyzdžiui, JAV gimę Lietuvos Respublikos piliečių vaikai);
- yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 metų kovo 11 dienos;
- yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos;
- yra 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (vaikas, vaikaitis, provaikaitis);
- sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę;
- yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę;
- yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
- Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis;
- yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei;
- Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje;
- yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Be to, kaip akcentavo R. Pukinskas, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 str. 2 d. numatyta prievolė asmeniui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę, apie tai per du mėnesius raštu pranešti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.
„Šios prievolės jūsų užklausoje minimas asmuo neįvykdė ir į oficialias Migracijos departamento užklausas nereagavo“, – Lrytas nurodė jis.
Giedrė su Lrytas pasidalijo iš Vidaus reikalų ministerijos gautu išaiškinimu, kurį jai parengė Migracijos departamentas.
Nurodoma, kad su moters skundu Migracijos departamentas nesutinka, nes ji savo noru įgijo JAV pilietybę ir nepatenka nė į vieną iš 11 taikomų išimčių daugybinei pilietybei gauti. Taip pat išaiškinta ir jau minėta situacija, kad Lietuvos Respublikos pilietybės ji, kaip gimusi 1970 metais, nėra įgijusi gimimu.
„(...) Lietuvos Respublikai atkuriant nepriklausomybę ir formuojant piliečių korpusą, jokia Pilietybės įstatymo (1989–11–03 redakcija) 1 straipsnyje nurodyta asmenų grupė nebuvo „įpilietinta“ ipso facto (savaime), nesant asmenų valios (net ir buvę Lietuvos Respublikos piliečiai bei jų palikuonys ar nuolatiniai gyventojai).
Atvirkščiai, visi asmenys buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, garantuojant teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės ir tik dėl jos apsisprendus, t. y. savo laisva valia atlikus aktyvius veiksmus, davus ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą ir teisėtai įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę, asmenys buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės.
Tačiau akcentuotina, kad asmenys turėjo lygiavertę teisę ir galimybę nepriimti Lietuvos Respublikos pilietybės (neduoti ištikimybės pasižadėjimo Lietuvai, neįgyti piliečio paso).
Apibūdinta „įpilietinimo“ tvarka neatitinka tipinės filiacijos (pilietybės įgijimo gimstant) sampratos, kai asmens valios (noro) būti tos valstybės piliečiu išreiškimas nėra esminis faktorius pilietybei įgyti (pastaruoju atveju asmenys yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės politiškai aktyviais piliečiais, o dėl kitų objektyvių aplinkybių).
Pareiškėja gimė (moters gimimo data, – Lrytas), Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1992–01–06, todėl pareiškėja neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu“, – aiškinama VRM atsiųstame rašte.
Be to, anot departamento, į Giedrę buvo kreiptąsi du kartus – ne tik 2026 metų vasarį, bet ir 2024 metų rugsėjį su prašymu paaiškinti situaciją dėl JAV pilietybės įgijimo, tačiau į abi užklausas ji nereagavo.
Migracijos departamentas taip pat aiškina, kad neturėjo apie prašymus patikslinti informaciją moterį informuoti asmeniškai – prašymai buvo siųsti pačios Giedrės nurodytu el. pašto adresu. Be to, šių metų vasarį antrasis laiškas jai esą buvo siųstas ir paštu į nurodytą namų adresą.
Ieško naujų būdų, bet išeičių – mažai
Lietuvoje daugybinę pilietybę du kartus – 2019 metais ir 2024 metais – buvo bandoma įteisinti privalomaisiais referendumais, kuriais siekta pakeisti Konstitucijos 12-ąjį straipsnį. Nors abiejų balsavimų metu triuškinanti dauguma dalyvavusių piliečių (daugiau nei 73 proc.) pasisakė „už“ pilietybės išsaugojimą, abu bandymai nepavyko dėl itin aukštos teisinės kartelės.
Pagal Lietuvos įstatymus, norint pakeisti šį Konstitucijos straipsnį, pataisai turi pritarti daugiau nei pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių, o ne tik atėjusiųjų balsuoti. Dėl nepakankamo bendro rinkėjų aktyvumo ir pasyvumo reikiamo balsų skaičiaus surinkti taip ir nepavyko.
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai pažymėjo, kad trečio referendumo rengti neplanuojama, o problemą bus siūloma spręsti kitais teisiniais mechanizmais, nekeičiant Konstitucijos.
Po nesėkmingai pasibaigusio referendumo dėl pilietybės išsaugojimo, jo iniciatorė D. Asanavičiūtė-Gružauskienė 2024 metais pranešė įregistravusi Pilietybės įstatymo pataisas, kurios būtų išsprendusios tokių asmenų, kaip Giedrė, pilietybės problemą.
Įstatymo projektu buvo siūloma, kad Lietuvos pilietybę galėtų išlaikyti po 1990 metų kovo 11 dienos išvykę, gimimu įgiję Lietuvos pilietybę, o Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos partnerės Europos Sąjungos valstybės pilietybę įgiję ne gimimu.
Taip būtų susiaurintas referendume siūlytas valstybių sąrašas, kurių pilietybes įgiję Lietuvos Respublikos piliečiai galėtų išsaugoti pilietybę. Tačiau šios įstatymo pataisos buvo numarintos Teisės ir teisėtvarkos komitete dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai.
„Rudenį pateiksiu Seimui kitą Pilietybės įstatymo projektą, kuris apsunkintų pilietybės atėmimo procedūrą. Jūsų minėta moteris apie pilietybės netekimą sužinojo tik oro uoste, kiti sužino tik gavę el. laišką – tu nebesi Lietuvos Respublikos pilietis. Tos procedūros vyksta žmogui už nugaros, jis pranešimų negauna arba jų nemato.
Sieksiu, kad tos procedūros būtų aiškesnės, įtraukiančios pilietį, jog jis pats turėtų dalyvauti procese, būtų įvertinta žala valstybei dėl piliečio netekimo, kurie taip, gimė okupuotoje Lietuvoje, todėl tos kartos žmonės laikomi neįgijusiais pilietybės gimimu, bet gal gyvenę, mokęsi Lietuvoje ir kūrę nepriklausomą Lietuvą“, – Lrytas pasakojo D. Asanavičiūtė-Gružauskienė.
Tiesa, ir pati konservatorė pripažįsta, kad procedūros apsunkinimas pačios problemos neišspręs. Reikėtų grįžti prie 2024-aisiais jos parengto projekto varianto, tačiau tam, anot politikės, greičiausiai reikės laukti pokyčių Seimo sudėtyje.
Dėl situacijos su Giedrės dukra nerimauti esą nereikėtų – Migracijos departamentas turi nustatytą 11 mėnesių prašymų svarstymo laikotarpį, nes jų yra daug, visų išnagrinėti greitai nesuspėjama. Tad nors ir kilo nepatogumų, kliūčių gauti lietuvišką pasą neturėtų kilti.
O sovietmečiu gimusiems ir po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą palikusiems ir kitos šalies pilietybę įgijusiems asmenims, pasak parlamentarės, kol kas belieka susitaikyti su jų atžvilgiu taikoma neteisybe.
„Nepriklausomybės laikotarpio žmonės, kurie kūrė Lietuvą, buvo Lietuvoje per Sausio 13-ąją, Medininkų žudynes, kovojo už stojimą į Europos Sąjungą, karta, kuri kovojo dėl laisvės, nepriklausomybės ir vėliau išvyko, yra diskriminuojama“, – apibendrino D. Asanavičiūtė-Gružauskienė.
Pernai Lietuvos pilietybės iš viso neteko 1144 asmenys: 1012 dėl to, kad įgijo kitos šalies pilietybę ir neturėjo teisės į daugybinę pilietybę, dar 132 žmonės pilietybės atsisakė patys, savo iniciatyva. Lietuvos Respublikos pilietybę pernai iš viso atkūrė 3762 užsieniečiai.
Daugybinę, t.y., Lietuvos ir kitos valstybės, pilietybę iš viso turi 86 137 asmenys.