Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas pareiškė, kad Rusija svarsto apie galimas provokacijas Baltijos regione. Tai nėra naujas pareiškimas.

Gitanas Nausėda maždaug prieš dvi savaites taip pat apie tai kalbėjo po to, kai Pasaulio žiniasklaida sužinojo apie tai, jog Lenkija ruošiasi galimoms provokacijoms.

Ką iš tiesų reiškia tokie įspėjimai?

„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėjosi TS-LKD frakcijos narys dr. Žygimantas Pavilionis ir istorikas, publicistas dr. Algimantas Kasparavičius.

[[ge:lrytas:lrytas:43421525]]

Be abejo, tokių įspėjimų kontekstas yra karas Ukrainoje. Ukraina vis giliau smūgiuoja į Rusijos gilumą, rusai atsako dar nuožmiau. Jie naudoja balistiką, prieš kurią Ukraina neturi ginklų. Kam turime ruoštis, turint omeny ir galimus taikinius Baltijos šalyse?

Reikia ruoštis ne paskutinę minutę

[[ge:lrytas:lrytas:41392315]]

„Visada reikia būti pasiruošus, – priminė A. Kasparavičius. – Jeigu pradėsi ruoštis paskutinį momentą, iš tokio skubaus pasiruošimo gero rezultato nereikia tikėtis.“

Pasak jo, vienas esminių šio karo logikos momentų yra tas, kad karas žada būti ilgas: „Jis jau yra pakankamai ilgas. Įpusėjo penkti metai, ir tai yra pakankamai nuožmus, griaunantis karas.

[[ge:lrytas:lrytas:43417749]][[ge:lrytas:lrytas:43418775]][[ge:lrytas:lrytas:43420945]][[ge:lrytas:lrytas:43443707]][[ge:lrytas:lrytas:43444436]]

Abi konfliktuojančios pusės, tiek Rusija, tiek už jos esantis jos iš dalies reprezentuojamas pasaulis, tiek kita pusė – Ukraina ir jos pusėje stovintis Vakarų pasaulis, šiai dienai iš esmės neturi sąlyčio taškų, kurie leistų vienas kitą pabandyti suprasti, įsiklausyti į argumentus ir tuo pagrindu rasti kažkokį kompromisinį sprendimą.

Šiandien yra labai akivaizdu, kad abi pusės ruošiasi dar labiau didinti karo apsukas. Jeigu šita tendencija išliks, labai tikėtina, kad karas gali plėstis į tam tikrus regionus. Tų regionų yra daug – Moldova, Kaukazas, galų gale mūsų Baltijos jūros šiauriečių regionas, kuris yra labai jautrus.

Vis dėlto drįsčiau konstatuoti, jog nemažai priklausys ir nuo tų mažų valstybių nusistatymo karo atžvilgiu. Ar tos valstybės bus pasiruošusios, ar laikysis strategijos, kad mes turime nugalėti mūšio lauke, ar bus linkusios ieškoti tam tikro kompromiso ir atokvėpio?“

Vyksta civilizacijos virsmas

Pasak istoriko, konfliktai pasaulyje vyko visada ir visi konfliktai vienaip ar kitaip baigdavosi. „Tik esminis momentas – dažniausiai prasidėjus konfliktui būdavo tam tikras konflikto dalyvių, žaidėjų skaičius, o po konflikto valstybių skaičius ženkliai sumažėdavo.

Aš manyčiau, kad mes turime tam tikrą civilizacinį virsmą. Tai, kas prasidėjo XX amžiaus pradžioje, per Pirmąjį pasaulinį karą ir ypač po jo, – imperijų griūtis ir Europos demokratizacija, liberalizacija plačiąja, tikrąja to žodžio prasme, – pergyveno tam tikrą lūžį Antrojo pasaulinio karo metais ir dabar mes turime to 100 metų atkarpos proceso pabaigą ir finalą, kada gali viskas radikaliai keistis dėl ideologijų, dėl technologijų, na, turbūt ir dėl tam tikrų besikeičiančių žmonių moralės nuostatų. Keičiasi visi trys esminiai dalykai ir tai yra labai svarbu. Labai daug kas po tos kaitos gali keistis ir neišgyventi“, – dėstė A. Kasparavičius.

Istorikas mano, kad kompromiso karo kontekste iniciatyva galėtų išeiti ir iš Baltijos šalių. „Formatų yra labai įvairių. Tai gali išeiti iš vyriausybės, tai gali išeiti iš paralelinių struktūrų. Visiškai neseniai užsienio spauda pranešė apie europiečių ir rusų derybas Vakaruose, kada neoficialūs buvę pareigūnai rado reikalą pasikalbėti.

Tie kontaktai yra. Reiškia, dar ne viskas yra prarasta. Tam tikra viltis yra, kad egzistuoja susitarimo galimybė neišplečiant karo iki totalaus beprotiško branduolinio. Sveikų jėgų, aš manyčiau, yra tiek Rusijoje, tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Klausimas yra tiktai vienas – kas paims viršų? Karo vanagai, kurie visi įsivaizduoja pergalę? Tiek rusų, tiek amerikiečių, tiek Europos Sąjungos ar NATO. Problema yra ta, kad pergalė gali būti tik viena.

Kaip rodo visa karų istorija, dažniausiai pergalės projektai būna klaidingi, absoliučiai klaidingi. Tiek Pirmojo pasaulinio karo, tiek Antrojo, tiek Napoleono karų. Galų gale, Žečpospolitos istorija tą labai gerai rodo. Mes daug pergalių planavom, o baigėm praktiškai valstybės išnykimu ir praradimu XVIII amžiaus pabaigoje“, – svarstė istorikas.

[[ge:lrytas:lrytas:43462087]]

Viltys – į Ameriką

„Ukrainiečiai dažnai pabrėžia, kad dar niekada istorijoje Europa nebuvo taip vieningai kartu su Ukraina. Paprastai jie būdavo, kaip ir mes, palikti vienui vieni. Ir paprastai tai labai liūdnai baigdavosi. Ir aš per savo trumpą gyvenimą nepamenu labiau suvienytos Europos“, – pastebėjo Ž. Pavilionis.

Politikas vilčių turi ir dėl JAV pozicijos. „Man įdomiausia dabar, kaip pasibaigs paskutinis šio kongreso rugsėjis Vašingtone. Mano draugai respublikonai sako, kad yra nemaža viltis, jog Atstovų rūmai patvirtins tam tikrą kompromisą, o tai Donaldui Trumpui suteiks papildomus svertus, įves sankcijas ne tik Rusijai, bet ir su Rusija prekiaujančioms valstybėms, tarp jų ir Indijai, ir Kinijai“, – sakė Ž. Pavilionis.

Stebuklus demonstruojanti Ukrainos karinė pramonė gali paskatinti JAV paskatinti čia gaminti vis galingesnius ginklus, kurių dėl gamtosauginių ir kitokių reikalavimų neapsimoka gaminti Amerikoje. „Jeigu Ukraina tampa naudinga Amerikai, gali būti, kad mūsų sena svajonė, apie kurią kalbėjo dar prezidentas Valdas Adamkus, per kraują ir prakaitą atverti Ukrainai kelius į NATO, taps realybe“, – sakė politikas.

„Mūsų politikai, ir šiuo atveju Žygimantas, visą laiką turi didelę viltį ant asfalto rasti sliekų, – replikavo A. Kasparavičius. – Puspenktų metų karo labai daug parodė.

Sakykime tiesiai – de facto šiandieną Ukraina yra NATO. De facto pagal suteiktą karinę pagalbą, karinius logistinius, technologinius, žvalgybinius, propagandinius, organizacinius ir dar velniai žino kokius pajėgumus. Jokiai NATO valstybei per visą NATO istoriją nuo 1949 metų tokio masto už tokią kainą tokios apimties pagalbos niekada nebuvo suteikta.

Išvada yra ta, kad NATO yra nepajėgi šito padaryti. NATO turi šiai dienai įkvėpti oro arba išpūsti pilvą ir padaryti išvadas, ko ji dar yra nepadariusi. Priešingu atveju tai yra danties užkalbėjimas. Jeigu tu neturi kaip išgręžti skylės ir užplombuoti danties, ką tu darai? Vyksta užkalbėjimas. Nesvarbu, ar Amerikos kongrese, ar Senate, ar Europos Sąjungoj, ar čia pas mus Vilniuje.“

A. Kasparavičius sakė pranešimus apie grėsmę iš Rusijos priėmęs nerimtai. „Jeigu tai būtų rimta, ponas prezidentas šiandieną tikriausiai būtų Vilniuje, bet kadangi tai nėra rimta, ponas prezidentas kažkur atostogauja ir deginasi“, – šmaikštavo istorikas.

Rusija – Europos dalis?

Pasak jo, patinka mums ar nepatinka, Europa yra pakankamai didelė ir nesibaigia nei ties Gervėčiais, nei ties Minsku. „Europa baigiasi kur kas toliau. Ta Europa, apie kurią šiandieną kalbu, formavosi beveik 1000 metų. Ir tas priešas, kuris dabar įvardijamas yra amžinas ir permanentinis, yra dalis mūsų šeimos, mūsų giminės.

Sofija Vytautaitė, jos anūkas Vasilijus Tamsusis ir mūsų didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis buvo antros eilės pusbroliai. XV amžiuje tai buvo šeimos reikalas. Tos pačios dinastijos skirtingos šakos iš Vilniaus atvykę sėdi Krokuvoj ir sėdi Maskvoje. Šitos tradicijos suvokimas ir išlaikymas yra mūsų egzistencinis pamatas. Jeigu nesuvoksime, mes išnyksime iš šitos teritorijos, turint galvoje XXI amžiaus pradžios technologijas. Lietuva buvo didžiulė. Dabar mes turim mažytę respubliką. Nedarykime dar vienos didelės klaidos.

Rusija visada buvo viena ir ta pati. Jokios kitos Rusijos nėra. Ir mes turime turėti reikalą su tuo kaimynu, kuris yra“, – ragino A. Kasparavičius.

„Na, čia kur kam šeima. Vieniems šeima yra Rytuose, kitiems šeima yra Vakaruose, – replikavo Ž. Pavilionis. – Bent jau daugumai Lietuvos piliečių – tą bylojo referendumai, kuriuos mes darėm, stojimo sutarčių ratifikavimai. Mes save įtvirtinome Vakarų šeimoje.

O Rusija apsisprendė būt trečiąja Romos imperija. Ji sukūrė savo tokį imperializuotą krikščionybės modelį, kurio net krikščionybe negalima pavadinti. Popai klauso caro. Tai nėra krikščioniškas reikalas. Ir abejoju, ar toks ortodoksiškas modelis pritaps prie Europos. Šią Europą kuria katalikai, protestantai, na, ir artėjantys prie Europos ortodoksai, bet dažniau būtent Konstantinopolio, o ne Maskvos užantyje esantys. Tai yra dilema Moldovos, Armėnijos ir Gruzijos krikščionims, bet Ukraina yra šiuo metu yra milžiniško civilizacijų konflikto centras. Ir nuo to, ar mes sugebėsime tą šeimą taip sukonstruoti, kad ji gintų mūsų interesus, daug kas priklauso“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

[[ge:lrytas:lrytas:43462086]]

Nugalėti ar sutarti?

Rusija, pasak jo, visąlaik buvo imperija, todėl ją reikia nugalėti, sustabdyti, kaip ir Hitlerį. „Nes Antrasis pasaulinis karas, čia jau kalbu vokiečių lūpomis, kilo dėl baimės nugalėti.

Hitlerio bijojo, civilizuotos valstybės bijojo pasipriešint. Jis jau buvo užkūręs visą karinę mašiną. Jos nusiginklavo. Čerčilis sakė: „Ginkluokimės, nes bus blogai“, – priminė Ž. Pavilionis.

A. Kasparavičiaus nuomone, būtent toks mąstymas Maskvai siunčią žinią, kad Vakarai rengia eilinį kryžiaus žygį prieš šventą, kaip jie sako, motiną Rusiją, ir tai įkvepia visą jų visuomenę, konsoliduoja ir mobilizuoja. „Ir čia mes matome NATO silpnybę“, – sakė jis.

„Šiuo atveju principinis dalykas yra vienas. Kas yra Lietuva ir kas Lietuva nori būti XXI amžiaus pradžioje globaliame geopolitiniame žaidime. Ji nori būti objektas, teritorija su poligonais, ginklų surinkimo gamyklomis ir panašiai, žodžiu, taikinys, ar ji bus subjektas, kuris modeliuos tą žaidimą. Šiuo atveju arba mes deleguojam tą subjekto vaidmenį iš Vilniaus į Briuselį, į Londoną, į Vašingtoną ar dar kur nors, ar mes patys dalyvaujame ir patys konstruojame savo ateitį.

Čia yra principinis dalykas, nes Lietuvos ir Lenkijos aristokratija to nesuprato XVIII amžiaus pabaigoje ir sumokėjo savo valstybe. Tas nebuvo suprasta 1940-aisiais, ir Lietuva sumokėjo savo valstybingumą. Tai negi mums reikia trečią kartą lipti į tą didžiulę klaidą?“ – klausė istorikas.

[[ge:lrytas:lrytas:43462089]]

Kurti saugumo buferį

„Nereikia taip supriešint, – nesutiko Ž. Pavilionis. – Yra ir nacionalinis interesas, bet tu jį gali įgyvendinti, jeigu sugebi žaisti diplomatinius žaidimus sutelkdamas regioną vardan savo nacionalinių interesų. Šimtmečiais veikiam kartu su lenkais. Ir man neramu, kad šiandien mes neatrandame ryšio su Varšuva, bet mes atradome ryšius su Berlynu, ką labai retai atrasdavome. Būkime biedni, bet teisingi, man irgi neramu, kad mes praradome ryšį su Vašingtonu, normalų politinį, stiprų ryšį, kuris natūraliai silpnėja, nes mūsų ten mažėja, migracija silpnėja, o mums tai yra gyvybiškai svarbu.

Bet mes šiandien esame ES ir NATO nariai. Mano vizija yra padaryti tą patį, ką padarė mūsų seni lyderiai nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Europos Sąjunga nuties tuos kelius, kad mes galėtume girdyti savo arklius Juodojoje jūroje. Ir tai yra visiškai realu. Manau, kad tikrai dar per mano gyvenimą Ukraina taps Europos Sąjungos ir NATO nare, ir tai išspręs Moldovos klausimą, tai išspręs netgi Kaukazo klausimą.

Ir mes turime susitelkt, mes turime labai aktyviai žaist. Tačiau šiuo metu mūsų valdžia vietoj to, kad žaistų šiuos rimtus strateginius žaidimus, kalbėtų su lenkais ir visais kitais, žaidžia vidaus politinius žaidimus“, – kritikavo Ž. Pavilionis.

„Žygis kalba apie sutelktumą, bet veiksmas gimdo atoveiksmį. Vakarų sutelktumas gimdo sutelktumą Rusijoje, Kremliuje. Ta visuomenė mobilizuojasi“, – reagavo A. Kasparavičius.

Ž. Pavilionis priminė, kad priešnuodis karams, surastas po Antrojo pasaulinio karo, buvo normalių, laisvų, demokratiškų šalių tarpusavio integracija ir tos zonos plėtimas. „Ir pažiūrėkite, kaip ta pati Europos Sąjunga ir NATO plėtėsi mūsų teritorijose.

Šita karta turi galimybę visą šitą europietišką zoną nutęsti labai toli į pietus ir sukurti mūsų laisvei ir saugumui buferį. Kodėl, galvojate, Šiaurės šalys taip stengėsi, kad Baltijos šalys įstotų į ES, NATO? Tam, kad būtų saugumu buferis jiems sukurtas“, – sakė Ž. Pavilionis.

Grėsmės akivaizdoje – priešnuodžio karams paieška: ar galime Rusiją pripažinti Europos dalimi? (3)